sniegopilys.lt
Bet kuris gali pasakyti, kad nemylimo žmogaus nebaisu prarasti. Daug baisiau pamesti pirštinę, kai gatvėje minus dvidešimt. Ir tas „nebaisu“ suteikia jums valdingumo pojūtį savo partnerio atžvilgiu, nesiskaitymo su juo santykiuose. Paklausus žmogaus, kuris yra nelaimingas poroje, kodėl jis tęsia tokius santykius, nenutraukia jų, greičiausiai išgirsite vieną iš šių atsakymų:
- „Todėl kad man gaila jo (jos)“
Ir ne tik tai. Gaila užbaigti dešimtmečius trunkančią istoriją. Prarasti bendrus namus, bendrus draugus, atimti iš vaikų tėvą. Gaila, gaila, gaila … Atrodo, kad be šių santykių partneris pražus. Todėl daug moterų galvoja: „Taip, jis erzina, siutina, kartais visiškai nevaldo savo emocijų, bet negalima tiesiog paimti ir palikti“. Nors … teoriškai gali. Tai ne kačiukas, kurį kažkur radai ir prisijaukinai, o suaugęs žmogus.
- „Kadangi prie to pripratau“
Santykiai, kad ir su nemylimu žmogumi, yra suprantami ir pažįstami. Biudžetas ir butis – perpus. Ir visuomenė nerodo pirštais į išsiskyrusią moterį su vaikais. Tėvai ramūs, kiti taip pat nesisvaido užjaučiančiais žvilgsniais ir patarimais, kad bus nepaprastai sunku vienai gyventi ir išlaikyti vaikus. Viskas būtų gerai, išskyrus tai, kad nėra meilės. Bet ar ši „smulkmena“ palyginama su tuo, kad vyras pats gera valia atiduoda žmonai atlyginimą kiekvieno mėnesio dešimtą, penkioliktą ar kurią nors kitą dieną. O žmona žino, kiek kopūstų dėti į barščius savo vyrui?
- „Nes aš nenoriu nieko dalintis“
Tai skamba merkantiliškai, bet laikantis šios nuostatos, neretai sutuoktiniai sulaukia ir auksinių vestuvių, tenkindamiesi įgytu turtu, o ne meile ir tarpusavio supratimu. Geriau jiems kiekvieną rytą pradėti nuo niurzgėjimo, nei parduoti savo trijų kambarių butą ir persikelti į du atskirus vieno kambario butus. Bet ne, lengviau „loti“ ir murmėti, nei atsisakyti užgyvento turto dalies. Apie kokią meilę ir pagarbą galima kalbėti, jei žmonių galvose slypi primesta „tvarka“, kad gyvenime turėtų būti viena santuoka. Vadinasi, tylėk ir kentėk sukandęs dantis.
- „Nes mes turime vaikų“
Žmonės dangstosi vaikais, gyvena su nemylimais, nes kažkas sakė, kad šeima turėtų būti pilnavertė. Moteris toleruoja sutuoktinio alkoholizmą, jo tingumą, blogą charakterį, pagarbos vienas kitam stoką. Ar esate tikri, kad vaikai yra laimingi tokioje atmosferoje gyvenančioje šeimoje? Vaikai yra laimingi tik tada, kai jų tėvai yra laimingi.
- „Nes nebus galimybių užmegzti kitų santykių“
Be to, taip mano ir tie, kuriems vos per 30, ir tie, kuriems yra daugiau nei 60. Bet jei pažvelgsite į santuokų statistiką, pamatysime, kad bet kuriame amžiuje galima rasti savo laimę. Išsiskirti ir pradėti viską iš naujo su mylimu žmogumi niekada nevėlu.
- „Nes atrodo, kad dar yra meilė“
Greičiausiai jums taip tik atrodo. Nes jei neturite savyje šio gilaus vidinio jausmo, kad mylite ir esate mylimas, tada meilės nėra. Knygose ir filmuose nemeluojama: egzistuoja tikra meilė. Problema ta, kad žmonės tingi jos ieškoti ir užmegzti tvirtus santykius.
Su nemylimu žmogumi lengviau. Jums nelabai rūpi jo jausmai ir poelgiai. Jums nereikia pasirinkti tinkamų žodžių, kontroliuoti emocijų ir dirbti su savimi, kad jūsų partneris taip pat jaustųsi gerai ir ramiai. Nemylimas žmogus nenuvils, neduos priežasties pavydui. Taip, jis jums nėra svetimas, bet ne taip brangus, kad dėl jo stengtumėtės, negailėtumėte energijos ir jėgų. Net būtumėte pasiryžę nuversti kalnus dėl jo.
Logika yra puiki, tačiau tokiu būdu jūs ne tik eikvojate savo gyvenimą nemylimam žmogui, bet taip pat begėdiškai eikvojate ir kito žmogaus gyvenimą, žaidžiant žaidimus šeimoje, kurioje nėra nei meilės, nei šviesios ateities. Neatimkite iš savęs ir partnerio teisės į laimę. Visada galite pradėti iš naujo. Net jei jums tik trisdešimt metų ar jau šešiasdešimt. Nes meilė, santykiai skirti džiaugsmui, o ne išgyvenimui.
