sniegopilys.lt
1967 m. gruodžio 15 d. sugriuvo tiltas Pointo Pleasanto mieste, Vakarų Virdžinijoje ir žuvo 46 žmonės. Tačiau prieš šią tragediją sekė mėnesius trukę keisti vaizdai ir neįprasti įvykiai, kuriuos kai kurie laikė mistiniais ir anapusiniais.
Išvydo ryškias šviesas danguje
2002 metais buvo sukurtas filmas „Mothman“ („Žmogus-šikšnosparnis“), kur pagrindinį vaidmenį atliko Holivudo aktorius Richardas Gere‘as ir Pointo Pleasanto miestelyje pradėtas švęsti kasmetinis „drugelių“ festivalis. Daugelis mano, kad „šikšnosparnio“ prototipas yra tikras asmuo, kuris septintajame dešimtmetyje pasirodė Pointo Pleasanto miestelyje.
Daugelis kriminalinių psichologų tvirtina, kad žmogaus protas gali sukurti keistus paveikslus, neturinčius nieko bendra su tikrove. Tačiau kai tampa žinoma, kad daugelis nesusijusių žmonių matė tą patį, tada linkę jais tikėti. Tačiau ką daryti, jei didelė grupė žmonių teigia matę kažką keisto, pernelyg juokingo žmogaus supratimui? Kas nutinka, kai visas miestas pamato tai, ko dar niekas nematė? Ar šiuo atveju jais reikia tikėti? O gal jie yra masinės isterijos ar vizualinės apgaulės aukos?
Pointo Pleasanto miestelis yra įsikūręs Ohajo upės pakrantėje. Paslaptingi įvykiai prasidėjo 1966 metų lapkričio 2 dieną. Iki to laiko tai buvo tik nedidelis miestelis, kuriame visi pažinojo vieni kitus ir kuriame gyveno vos keli tūkstančiai žmonių.
Woodrowas Derenbergeris buvo keliaujantis siuvimo mašinų pardavėjas, gyvenęs Mineralo Wellso mieste, maždaug valandą į šiaurės vakarus nuo Pointo Pleasanto miestelio. Derenbergeris važiavo 77 greitkeliu, kai tapo keistų įvykių liudininku. Jis tvirtino, kad apie 19 valandą 30 minučių vykstant namo jį sustabdė ryški šviesa, panaši į automobilio žibintus, kybojusi kelis metrus virš žemės. Tada, pasak Derenbergerio parodymų, jis pamatė, kaip jį pravažiavo automobilis ir stipriai stabdė, priversdamas ir jį sustoti. Iš automobilio išlipo keistos išvaizdos vyriškis, kuris, pasak Derenbergerio, netaręs nė žodžio, užmezgė su juo telepatinį ryšį. Vėliau laikraščiai rašė, kad vyras atrodė kaip ateivis.
Derenbergeris buvo visiškai įsitikinęs savo parodymais tą giedrą lapkričio naktį. Jis tikėjo, kad šis asmuo telepatiškai jam pranešė, jog jis yra ateivis ir gali įgauti žmogaus pavidalą, ir „kad jie daugiau kalbės“. Woodrowas Derenbergeris buvo 50 metų vyras, turintis gerą reputaciją. Jis turėjo geras pajamas, didelį namą, žmoną ir daug vaikų. Tačiau išgirdę jo papasakotą istoriją, kad jis susidūrė su keistu vyru sukėlė abejonių dėl jo psichinės sveikatos. Netrukus jis atsidūrė visuomenės dėmesio centre.
Žmonės, gyvenę toje vietovėje, kurioje jis teigė, kad įvyko keistas susitikimas, pranešė apie panašius pastebėjimus. Kai kurie tos vietovės gyventojai lapkričio 2-osios naktį išvydo ryškias šviesas danguje. Buvo teigiama, kad šie „žibintai“ judėjo daug greičiau nei bet kuris orlaivis, sustojo ir vėl judėjo.
Praėjus kiek laiko Derenbergeris tvirtino, kad jis vėl bendravo su asmeniu praėjus kelioms dienoms po pirmojo susitikimo. Jis tvirtino, kad vyras jam papasakojo apie savo pasaulį, vadinamą „Lanula“. Vėliau Derenbergeris parašys savo susitikimų prisiminimus „Svečiai iš Lanulo“, kurie bus paskelbti 1971 metais.
Derenbergeris visą likusį gyvenimą bandė įrodyti, kad jo susitikimas su paslaptinguoju žmogumi buvo tikras. Galiausiai jis neteko darbo, išsiskyrė su žmona ir neteko vaikų globos. Nepaisant to, kad visas sėkmingas jo gyvenimas „sugriuvo“ per kelerius metus, Derenbergeris niekada neatsiėmė savo žodžių.
Tų pačių metų lapkričio 12 dieną byla pakrypo dar įdomesne linkme. Penki vyrai dirbo kapų kasėjais netoliese esančiame Kledenino mieste, maždaug valandą kelio į pietryčius nuo Pointo Pleasanto miestelio. Šie vyrai teigė matę iš netoliese esančio miško skrendantį didelį sparnuotą padarą. Šis padaras, labiau panašus į žmogų su sparnais nei į paukštį, greitai praskrido virš jų. Tai buvo pirmasis padaras, kuris bus žinomas kaip „žmogus-šikšnosparnis“.
Po trijų dienų, lapkričio 15 d., vyras, vardu Newellas Partridge‘as, sėdėjo namuose ir žiūrėjo televizorių. Staiga už jo namo pasigirdo „garsus verkšlenimas“. Vėliau vyras apibūdino garsą, panašų į generatoriaus paleidimo garsą. Šuo, vokiečių aviganis, pradėjo loti ir nubėgo prie durų. Pasiėmęs žibintuvėlį Partridge‘as nusekė paskui šunį į tvartą, esantį maždaug 300 metrų nuo namo. Jis apšvietė patalpą ir pamatė „tamsoje švytinčias dideles raudonas akis“. Newellas Partridge’as nubėgo namo ieškoti ginklo, bet buvo pernelyg išsigandęs, kad galėtų eiti į lauką ir vėl susidurti su tuo, kuris pažvelgė į jį iš tamsos.
Tą naktį tai buvo ne vienintelis tariamo „žmogaus-šikšnosparnio“ stebėjimas. Vos po kelių valandų jis bus pastebėtas Pointo Pleasanto mieste.
Buvo panašus į vyrą, sparnais kaip šikšnosparnio ir raudonomis akimis
Antrojo pasaulinio karo metu miško lopinėlyje už Pointo Pleasanto miestelio buvo Vakarų Virdžinijos ginklų gamykla, kuri gamino ir saugojo karui reikalingus sprogmenis. Tačiau praėjus dešimtmečiams po karo sprogmenys liko bunkeriuose ir teritorija buvo apleista.
Tą naktį, lapkričio 15 d., dvi jaunos poros, Rogeris ir Linda Scarberry‘ai bei Steve‘as ir Mary Mallettai, atvažiavę į gamyklos teritoriją, krūmuose pamatė keistą figūrą. Remiantis jų aprašymais, jis buvo aukštesnis už vidutinį vyrą, už nugaros buvo sulenkti dideli, šikšnosparnį primenantys sparnai. Visų keturių parodymai buvo vienodi. Taip pat jaunuoliai pastebėjo dideles raudonas būtybės akis. Išsigandusi pora viską metė ir išvyko atgal. Greitkelyje važiavo net 120 km/h greičiu, bet jie pastebėjo, kad padaras neatsilieka nuo jų.
Kai sutuoktinių poros ėmė artėti prie Pointo Pleasanto miesto, padaras dingo. Abi poros, vis dar bijodamos dėl savo gyvybės, nuskubėjo į artimiausią policijos nuovadą, kur susidūrė su šerifo pavaduotoju Millardu Halsteadu.
Kaip minėta anksčiau, Pointo Pleasantas yra mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Halsteadas pažinojo tuos jaunus žmones ir labai rimtai pažiūrėjo į jų papasakotas istorijas. Tada legenda apie žmogų-šikšnosparnį kaip mat išplito po visą miestelį ir už jos ribų.
Mieste buvo surengta spaudos konferencija. Policija teigė, kad, tikėtina, jog žmonių pastebėtas padaras buvo kalnų gervė. Tai dideli paukščiai plonomis kojomis ir iki 2 metrų sparnų ilgio. Jie taip pat žinomi dėl savo gintaro raudonų akių (kartais geltonų). Šie paukščiai ištisus metus lankosi daugelyje Šiaurės Amerikos vietovių.
Tačiau sutuoktinių poros tvirtino, kad figūra, kurią jie matė, nebuvo panaši į gervę. Jie apibūdino figūrą kaip „vyrą su rankomis ir kojomis, sparnais kaip šikšnosparnio ir raudonomis akimis“. Naktį po spaudos konferencijos vietos gyventojai su ginklais nuėjo į mišką šalia gamyklos, tikėdamiesi rasti ar sumedžioti šį tariamą padarą. Bet nieko nerado.
Per ateinančius metus policininkai apklausė daugiau nei šimtą „žmogaus-šikšnosparnio“ liudininkų. Visi įtariami pastebėjimai įvyko Pointo Pleasanto mieste arba netoli jo. Dauguma liudininkų davė tuos pačius parodymus – padaras buvo neįtikėtinai didelis, turėjo žmogaus formą su sparnais ir didelėmis raudonomis akimis.
Vienas toks pastebėjimas įvyko praėjus vos dienai po sutuoktinių parodymų. Lapkričio 16-osios naktį danguje buvo matyti ryškiai raudona šviesa. Vietos gyventoja Marcella Bennett sustabdė automobilį ir pamėgino atidžiau pažvelgti į raudoną švytėjimą. Kai ji išlipo iš automobilio ir nuėjo prie galinių durelių išlaipinti savo vaiko, šalia pajuto kažką judantį. „Jis lėtai pakilo nuo žemės. Didelė pilka būtybė. Labiau žmogus su baisiai švytinčiomis akimis”, – vėliau prisiminė moteris. Anot jos, ji negalėjo pajudėti iš baimės, tada griebė vaiką ir nubėgo į artimiausią namą, šaukdama pagalbos. Moteris ir tame name gyvenusi šeima pasislėpė viduje, kol „žmogus-šikšnosparnis“ vaikščiojo jų terasoje. Tik atvykus policijai padaras galiausiai dingo.
Marcella Bennett keletą ateinančių mėnesių lankė psichoterapijos seansus. Ji buvo labai išsigandusi to, ką pamatė, bet tik nedaugelis ja tikėjo. Daugelis manė, kad ji viską išsigalvojo.
1967 metais antroje pusėje susidomėjimas „žmogumi-šikšnosparniu“ pradėjo blėsti.
Tačiau tų pačių metų gruodžio 15 d. Pointo Pleasanto mieste įvyko tragedija. Apie 17 val., piko metu, sugriuvo 200 metrų tiltas, kertantis Pointo Pleasanto miestelį per Ohajo upę.
Dešimtys automobilių rėžėsi į ledinę upę ir žuvo 46 žmonės, iš kurių du taip ir nebuvo rasti. Daugelis kitų buvo sužeisti dėl tilto griūties. 1928 metais pastatytas tiltas jau seniai viršijo numatytą eksploatavimo laiką ir buvo labai apleistas. Tiltas buvo naudojamas ir kroviniams gabenti.
Pradėjo sklisti gandai, kad dėl tilto griūties kaltas „žmogus-šikšnosparnis“, nes griūties dieną jį matė keli pašaliniai asmenys. Nors tas padaras daugiau nebuvo matytas po tragedijos, bet danguje padaugėjo švytinčių šviesų. Vieną savaitgalį vietinis laikraštis sulaukė daugiau nei 500 telefono skambučių iš vietos gyventojų, kurie pranešė matę danguje šviesas.
Tragedija padarė didelį poveikį miestui. Vėlesniais metais „žmogus-šikšnosparnis“ taps miesto legenda, niūriu tragiškų įvykių ženklu.
1971 metais, praėjus daugiau nei trejiems metams po tragedijos, tilto griūties tyrimas atskleidė priežastį: tragedija įvyko dėl tilto pakabos auselės defekto.
