Wikipedia.org nuotrauka

Daugelį metų mokslininkai ir istorikai svarstė, ar Stalinas turėjo savo antrininkų? Buvo kalbama, kad „generalisimo“ jų turėjo ne vieną, bet kas jie buvo, kokiais atvejais jie pakeisdavo „didį tautų vadą“ ir ar jie apskritai egzistavo? Jei taip, kas tada jiems nutiko? Iki šiol tai buvo vien spėlionės, apipintos įvairiausiomis legendomis…

 

Galvoja kad dar daug paslapčių  neatskleidė šis legendinis antrininkas

Bet galų gale išslaptinus KGB archyvus paaiškėjo, kad Stalinas turėjo antrininką. Ir ne vieną. Bet vienas jo antrininkų – iki šiol gyvas! Šis žmogus kukliai gyvena Maskvoje ir niekada niekam nėra pasakojęs apie šį savo biografijos faktą. Jis pasirašė neatskleidimo sutartį ir tylėjo daugiau nei 50 metų!

Net savo vaikams ir žmonai Feliksas Dadajevas neprasitarė nė žodžiu apie savo slaptą ir labai pavojingą vaidmenį. Jis tylėjo, kad išgelbėtų savo gyvybę. Iki 1996 metų visa informacija apie tai, kad jis – Stalino antrininkas, buvo įslaptinta ir tik keli žvalgybos pareigūnai žinojo apie jo egzistavimą.

Bet 1996 metais archyvai buvo išslaptinti ir draudimas panaikintas. Tada ir buvo atskleista šio žmogaus paslaptis, kuria daugelis negalėjo patikėti! Ir tada iš specialiųjų skyrių buvo  pakeltos ir paviešintos jo nuotraukos, kuriose jis labai panašus į Staliną!

Sensacingas F. Dadajevo biografijos faktas anksčiau buvo nurodytas tik jo asmens byloje, laikomoje slaptoje KGB bylų spintoje.

Tačiau net ir nuėmus grafą „Visiškai slapta“ , Stalino antrininkas nesiekia viešumo. Jo prisipažinimu, kartais pats netiki, kad pavyko išgyventi! Vienintelis dalykas, kurį leido sau prisiliesti prie buvusios paslapties  –  SSSR Vidaus reikalų ministerijos mažu tiražu išleistoje autobiografinėje knygoje, į kurią  ir buvo sudėti autoriaus eilėraščiai ir feljetonai, prisiminimai apie susitikimus su legendinėmis asmenybėmis. Taip pat aprašė savo gyvenimo tarpsnius, turtingiausią kūrybinę biografiją. Juk Feliksas Dadajevas – aktorius, šokėjas, iliuzionistas, skaitovas, dailininkas. Dėl šios informacijos paskelbimo jis gavo atitinkamų institucijų pritarimą.

Feliksas Dadajevas iki tol niekada nedavė interviu. Todėl pavyko tiems žurnalistams, su kuriais jis sutiko pasikalbėti. Bet po truputį atskleidė sensacingų detalių. Žiniasklaidos atstovai galvoja kad dar daug paslapčių  neatskleidė šis legendinis antrininkas. Jis teigė, kad dar per anksti kai ką atskleisti, o kažko ir  apskritai neįmanoma…

Jo tikrasis vardas yra Gazavat (Gazi), kuris reiškia „kovotojas už tikėjimą“, o Feliksu tapo ant jo rankų mirus vado atminimui.

F. Dadajevas gimė 1926 metais Dagestano kalnuose. Pradėjo dirbti būdamas dar berniukas. Jis buvo piemuo, iš savo tėvo išmoko skardininko specialybės. Tačiau pagrindinis jo pomėgis buvo šokiai. Kai jo šeima persikėlė į Čečėniją, į Grozną, kur Gazi (Feliksas) ir jo draugas Mahmudas ėmė mokytis baleto.

Su šeima persikėlus į Ukrainą, jis koncertavo „Lezginka“ ansamblyje, o 1939 metais Gazi buvo pastebėtas Šiaurės Kaukazo meno olimpiadoje ir buvo pakviestas į valstybinį Ukrainos SSR dainų ir šokių ansamblį. Ansamblis ruošėsi vykti į turą po Londoną, todėl ieškojo kaukazietiškų šokių atlikėją, kuris galėtų šokti ant pirštų galų. Pasirinko Feliksą Dadajevą.

Karo metu jis pateko į 132-osios divizijos fronto koncertų brigadą. Dadajevo – šokėjo, žonglieriaus, parodisto, mago, dailininko  šlovė pasklido po visas priekines fronto linijas, kol pasiekė armijos generolus.

„Vatutinas, Rokosovskis, Malinovskis – jie visi mėgo meną, ypač mūsų koncertinę brigadą“, – prisimena Feliksas Dadajevas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Dadajevas buvo pašauktas į armiją. Atsitiko taip, kad ir menininkams teko paimti kulkosvaidžius į rankas. Dadajevas net turėjo eiti į žvalgybą. Jo teigimu, rusams pavyko susprogdinti tiltą, po kurio vokiečiams nebuvo kur trauktis, o sovietų kariuomenė įžengė į Čerkesko miestą. Jam buvo įteikti kariniai ordinai. Po dar vieno sunkaus sužeidimo 1942 metais, jis atsidūrė… morge.

– Septyni lavonai buvo įmesti į morgą, bet  netrukus paaiškėjo, kad du iš jų gyvi! Vienas jų buvau aš, – sako  Dadajevas. – Per visus karo metus artimieji mane laikė žuvusiu fronte, nes jiems buvo nusiųstas pranešimas, kad sūnus žuvo ir yra palaidotas.

 

Mokė  tiksliai kopijuoti jo veido išraiškas, judesius, intonacijas

Iš tikrųjų „laidotuvės“ buvo specialiųjų tarnybų darbuotojų sumanymas, kurie galvojo parengti specialų uždavinį jaunam herojui. Ko gero daug rizikingesnį nei bombardavimo ir žvalgybos misijos.

Po kurio laiko Dadajevas pasveiko, o jo oficialiai pripažinta „mirtis“ buvo keisto dvigubo gyvenimo pradžia. Felikso panašumas į Staliną (tai buvo priežastis juokauti mokykloje) negalėjo nepaisyti KGB agentų dėmesio, kurie nusprendė tuo pasinaudoti, kad tam tikrų viešų renginių metu būtų išvengta bandymų pasikėsinti  į tikrąjį Staliną.

Dadajevui dar nebuvo 30 metų, tai yra, jis buvo daug jaunesnis už „tautų vadą“, tačiau karo pėdsakai jį labai pasendino. „Mes visi išgyvenome tiek kančių, kad atrodžiau daug vyresnis nei savo amžiaus“, – sako Dadajevas.

„Dar jaunystėje buvau labai panašus į Staliną, todėl net kai kurie giminaičiai ir draugai mane erzino ir vadino Soso. Apsimečiau nepatenkintu, bet širdyje didžiavausi panašumu su didžiuoju tautų tėvu!“ – pridūrė pašnekovas.

Nors ir nėra tiksliai žinoma, kada ir kas sugalvojo paruošti Dadajevą Stalino antrininku, bet  1943 metais, čekistai itin susidomėjo šiuo unikaliu kovotoju… Pasikalbėję su juo civiliais drabužiais apsirengę žmonės,  be paaiškinimo išsiuntė jį slaptu specialiuoju skrydžiu į Maskvą. Apgyvendino viename iš  namelių, sočiai pavalgydino ir tik tada NKVD pareigūnai paaiškino, ko iš jo nori.

Išėmė ir parodė skirtingas Stalino nuotraukas, ieškodami tikslaus panašumo. Kad būtų dar labiau panašus, Dadajevas turėjo priaugti net 11 kilogramų! Mat Stalinas nebuvo liekno sudėjimo.

Iš pradžių jie specialiai norėjo pasiūti tokius drabužius kaip Stalino, bet po to buvo leista naudotis „tautų vado“ spintoje kabančiais kostiumais.

Be to, ant Felikso rankų buvo tatuiruotės, kurios buvo sumaniai pridengtos!

Iš pirmo žvilgsnio atrodė neįtikėtina, kad jaunas vyras tapo Stalino antrininku, kuriam tada buvo daugiau nei 60 metų!

Nors Feliksas, daug iškentėjęs ir išgyvenęs, kovodamas pirmutinėse fronto linijose, ir atrodė vyresnis pagal savo metus, bet nepaisant to, jam buvo padarytas sendinantis grimas

„Tais  laikais nebuvo tokių makiažo priemonių, kaip yra dabar. Man buvo paskirtas grimuotojas, bet jis negalėjo būti šalia manęs kiekvieną dieną. Todėl išmokau pats pasidaryti „randus“ (Stalinas sirgo raupais, po kurių ant veido liko duobėti randai. – Red.). Pirmiausia pritaikiau rudą, tarsi įdegio, spalvą, tada paėmiau paprastą moterišką šepetėlį su aštriais šeriais, stipriai prispaudžiau jį prie veido ir gavosi gilūs „randai“. Kai grimas išdžiūdavo, papudruodavau veidą. Taip vaikščiodavau visą dieną, o vakare nusiplaudavau. Bet svarbiausia buvo išmokti kopijuoti jo manieras, eiseną, balsą“, – dalijasi prisiminimais Stalino antrininkas.

Kelis mėnesius ruošė Dadajevą: valandų valandas suko kino juostas su Josifu Visarionovičiumi ir tuo pačiu mokė kopijuoti jo veido išraiškas, judesius, intonacijas. Visa tai vyko vadovaujant instruktoriams ir prižiūrint NKVD pareigūnams.

„ Daugeliu atvejų panašumas buvo be priekaištų, bet vieną kartą kažkur  per daug „ paspaudžiau“ ir tada imitavimas atrodė pavojingai parodiškai. Bet vėliau pasiekiau  visiškai ramų elgesio ir balso mėgdžiojimo panašumą“, – prisimena antrininkas.

Visą tą laiką su Dadajevu, civiliais drabužiais apsirengę žmonės, kalbėjo apie tai, kaip jis turėtų elgtis įprastame gyvenime. Jam buvo uždrausta bendrauti su savo šeima. Tada jis ir pasirašė neatskleidimo sutartį. Tačiau tada nebūtų išdrįsęs bent kam užsiminti apie savo „darbą“ be leidimo, nes, anot Dadajevo, jo gyvenimas ėmė panašėti į posakį „Tylėjimas yra auksas“.

– Štai, žiūrėkit. Kas čia? –  staiga paklausė Dadajevas  žurnalistų, išsitraukęs iš kišenės nuotrauką, kurioje  Stalino atvaizdas.

– Tai Stalinas! Kaip ir istorijos knygose! – sutartinai atsakė žurnalistai.

– Ne, tai aš! – išdidžiai atsakė Feliksas, patenkintas padarytu įspūdžiu.

 

Antrininko istorinis susitikimas Stalino priimamajame truko ne ilgiau kaip penkias minutes

Paaiškėjo, kad ne vienoje knygoje ir laikraščiuose, kur  publikuojami „tautų vado“ portretai, iš tikrųjų nufotografuotas Dadajevas!

„ Buvau, galima sakyti, šimtu procentų panašus su Soso visame kame! Sutapo mūsų ūgiai, balsai ir nosys. (Iš tikrųjų Dadajevo ūgis 170 cm, o Stalino – 172 cm, bet nedidelis skirtumas buvo išlygintas bato kulnais). Tik Dadajevo ausys buvo  tarsi susiliejusios su galva, o Stalino ausys kyšojo. Bet šis neatitikimas  greitai buvo ištaisytas. Ant Dadajevo ausų buvo užklijuotas specialus lipnus kūno spalvos gutaperčos pleistras. Dėl to ausys tapo gilesnės ir turėjo tam tikrą panašumą su originaliomis. „Tada buvo pridedami ir įvairūs ausų lopai, miltelių pavidalo klijai ir Stalino  formos ausys buvo paruoštos “, – prisimena Dadajevas.

„ Aš jums pasakysiu paslaptį: originalą nuo antrininko vis dėlto galima atskirti iš ausų kaušelio, nes visų žmonių jie skirtingi. Kaip ir pirštų atspaudai. Aš to nežinojau anksčiau. Jei būčiau žinojęs, labiausiai būčiau bijojęs būti demaskuotas iš ausų! – atvirauja Dadajevas.

(Teigiama, kad ir plastinės chirurgijos pagalba nebūtų įmanoma padaryti identiškos ausies, todėl kriminalistikoje nusikaltėlius, kurių išvaizda pakeista skalpeliu, atpažįsta pagal ausis. – Red.).

Anot Dadajevo, Stalinas asmeniškai įvertino savo panašumą su juo. Tiesa, pirmiau iš nuotraukų. Ir kai jie susitiko…

  • Iš tikrųjų visos kalbos apie tai, kad Josifas Visarionovičius mane priėmė ir, kalbėdamas, ilgai tyrinėjo panašumą, grynas išsigalvojimas. Niekada nebuvau „tautų vado“ rezidencijoje. Niekada su juo nekalbėjau, tiksliau, jis niekada nekalbėjo su manimi… Kalbant apie mūsų repeticijas, jos vyko ne su Stalinu, o tik su vienu „direktoriumi“ ir dviem komiteto nariais… Pripratau prie įvaizdžio taip, kad buvau pasirengęs visokiausioms situacijoms. Bet per vienintelį ilgai lauktą susitikimą, išskyrus Josifo Visarionovičiaus šypseną, kaip man tada atrodė, ir sunkų sutikimo linktelėjimą, aš nieko neprisimenu. Štai ir visas „pokalbis“. Ir nors iš netikėtumo buvo praradęs amą, bet iš kažkur atsirado jėgų ir drąsos nedrąsiai ištarti žodžius: „Šlovė tautų vadui!“.

Anot Dadajevo, visas istorinis susitikimas Stalino priimamajame truko ne ilgiau kaip penkias minutes.

Paklaustas, ar Stalinas turėjo kitų antrininkų, Dadajevas atsakė:

– Stalinas turėjo keturis antrininkus. „Koba“ labai bijojo pasikėsinimo į jį. Kiek buvo šnipinėjimo! Todėl visos kelionės buvo kruopščiai planuojamos. Pavyzdžiui, visi žinojo, kad  veš Josifą Visarionovičių į aerodromą ar į tokį ir tokį miestą, bet iš tikrųjų į mašiną įlipdavo jo antrininkas ir išvažiuodavo  iš Kremliaus. Žmonės jį matė ir galvojo, kad tai Stalinas. O tikrasis Stalinas tuo metu ramiai važiuodavo visai kitu keliu. Apie tai žinojo tik tie, kurie dirbo šioje operacijoje. Buvo net du keliai nuo Kuntsevo iki Kremliaus! Tokiose kelionėse dalyvavau ir aš kaip Stalino antrininkas.

– Ar matėte kitų Stalino antrininkų?

– Negaliu pasakyti.

– Ar supratote, kad bet kuris jūsų Stalino antrininko vaidmuo galėjo būti paskutinis?

– Žinoma … Dabar atrodo kaip iš fantastikos pasaulio! Net buvo paskelbta, kad mane nušovė! Kad niekas neieškotų …

– Ar bijojote?

Dadajevas nutilo ir jo akys sudrėko. Jis kiek patylėjo, kaip Štirlico herojus, tada šyptelėjo ir atlapojo švarko skvernus. Žurnalistai ant diržo pamatė pistoletą dėkle.

– Tik tuo atveju! –  ir pakėlė rodomąjį pirštą.

– Ar  matėte Beriją?

– Žinoma! Berija dalyvavo ruošiant Stalino antrininkus.

 

bus tęsinys

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą