Trys išmintingi žydų posakiai arba ką daryti, kad jūsų gerumas būtų įvertintas

1. „Gerumas yra tai, ką kurtieji girdi, aklieji mato, o silpnieji naudojasi“

Gerumas yra planetos kalba. Gerumą supranta ir žmogus, ir gyvūnas: net senas šuo gerumą supranta ir prisimena, bet ne kiekvienas moka jį įvertinti. Senasis palyginimas apie lietų ir senąjį Fredą puikiai nusako požiūrį į gerumą tų, kurie jo neįvertina: „Senasis Fredas laukuose augino kviečius ir kiekvieną kartą, kai pradėdavo lyti, būdavo dėkingas, kad nereikėjo neštis vandens iš upės arkliams. Bet kuo daugiau lijo, tuo  labiau Fredas to neįvertino. Vieną dieną prasidėjo sausas sezonas – liūtys liovėsi ir Fredas supyko: „Na kur tu, kai tavęs taip reikia?“ Užuot ėjęs iki artimiausios upės atsinešti vandens ant arklio, Fredas ėmė laukti pagalbos iš dangaus ir pykti ant gamtos – jo derlius išdžiūvo, nes gamtos gerumą jis ėmė laikyti savaime suprantamu dalyku ir reikalauti jo.

Pirmoji taisyklė geriems žmonėms, kurie nenori, kad jų gerumas būtų laikomas savaime suprantamu dalyku ir reikalaujamas, yra: naudokite jį išmintingai. Gerumas yra stiprybė. Neturėtumėte švaistyti vertingos gerumo dovanos į kairę ir dešinę, net jei turite jėgų, kitaip rytoj iš jūsų pareikalaus daugiau ir kiekvienas geras poelgis bus laikomas savaime suprantamu dalyku. Bet kai tik nustosite elgtis kaip geras žmogus, jie supyks ant  jūsų arba, dar blogiau, pradės nekęsti. Gerumas – kaip druska: jei šiek tiek persistengsite, viskas pasisuks kitaip. Būkite tokie, kad  kiti negalėtų priprasti prie jūsų gerumo.

2. „Nepataisomas geras žmogus ir egoistas turi vieną rezultatą – reikia aukso viduriuko“

Žmonės mėgsta kraštutinumus, todėl susiduria su problemomis. Kodėl? Nes  neretai būna sunku rasti aukso viduriuką o tai yra pagrindinis gyvenimo uždavinys. Jei mūsų planeta būtų šiek tiek toliau nuo saulės, žemėje nebūtų žmogaus gyvybės. Jei kiek arčiau – tuo labiau. Mes radome unikalų vidurį tarp visų Saulės sistemos planetų. Todėl reikia įsidėmėti, kad teisingas sprendimas visada slypi  tarp dviejų kraštutinumų – viduryje. Egoistai tiki, kad svarbu tik jų gyvenimas, o viskas aplink – tik ištekliai tikslams pasiekti. Šalia jų nėra artimų žmonių, jie kenčia nuo vienatvės. Malonūs žmonės, priešingai, mano, kad svarbiausia yra būti geriems visiems, net jei jums linki priešingo. Šalia jų daug žmonių, bet jie visi semiasi gyvybinės energijos ir naudojasi maloniu žmogumi.

Anot legendos, geras žmogus ir egoistas susitinka po mirties ir klausia Dievo: „Kodėl mes, geras žmogus ir egoistas, priėjome prie to paties – gyvenimo pabaigos?“, Ir Dievas atsakė: „ Nes geras žmogus turėjo tapti egoistu, o egoistas – geru – taip kiekvienas iš jūsų priartėjote prie aukso viduriuko. Kiekvienas geras žmogus turi turėti galimybę ginti asmenines ribas ir interesus. Turite deklaruoti savo norus, kitaip visą gyvenimą turėsite vykdyti kitų žmonių norus. Kiekvienas žmogus, išmokęs gerumo, turi suprasti ir savanaudiškumą. Kiekvienas egoistas turi suprasti gerumo galią. Geras žmogus, pažinęs protingo egoizmo išmintį, pagaliau supras, kad protingas egoizmas yra ir gerumas. Gerumas sau.

3. „Nepainiokite gerumo su gailesčiu ir naivumu“

Gailestis, nekaltumas ir naivumas neturi nieko bendra su dorybe. Kad  į jūsų gerumą niekas nenusišluostytų kojų, visada turėtumėte suprasti, ką darote. Ar dorybe galima laikyti pagalbą vargšui, kuris gali dirbti, bet prašo išmaldos? Ar pataikavimas žmogaus silpnybėms, net jei jis atrodo apgailėtinas, yra dorybė? Ar gerumas taip pat neturėtų būti ribojamas, leidžiantis žmogui būti aukščiau kitų? Vargšui, kuris turi visas galimybes dirbti, nereikia nė cento – tai jį tik gadina, tame nėra dorybės. Lygiai taip pat nekaltumas yra ne gerumas, o tik savanoriška apgaulė: jei alkanas žmogus atsisako meškerės, bet prašo žuvies, paklausk savęs: „Ar tai ne atlaidai?“.  Meškerė alkanam – gerumas, žuvis – pataikavimas.

Pataikaudami kitų žmonių silpnybėms, įsivaizduodami tai kaip gerumą, jie tikrai nusišluostys į jus kojas. Jei padedate žmogui tapti silpnesniu jo silpnybėje, jei duodate alaus girtuokliui, tai nėra gerumas. Jeigu jūsų „gerumas“ nepadės žmogui sustiprėti, jie prie  jūsų šliesis ir naudosis: silpnas žmogus gerumu už gerumą atsilyginti nesugebės. Tik tie, kuriems jūsų gerumas yra stiprybės kelias, galės atsilyginti gerumu už gerumą. Atskirti gerumą nuo gailesčio, naivumo ir nekaltumo – svarbus įgūdis žmogui, kuris gerumą laiko tokia pat socialine vertybe, kaip ir auksas. Didžiausia nauda yra ne dalytis savo turtais su kenčiančiaisiais, o padėti jam rasti savuosius.