sniegopilys.lt
Iki šiol 69 metų Robertas Maudsley‘is daugiau nei 40 metų praleido specialioje požeminėje kameroje Wakefieldo kalėjime, neoficialiai vadinamoje „Monstrų rūmais“. Ten vyras atlieka bausmę iki gyvos galvos už keturių žmonių, iš kurių trys buvo jo kameros draugai, nužudymą, rašo news18.com.
Tėvai nuolat baudė, žemino ir įžeidinėjo
Stebėtina, bet draugai ir šeima jį visada apibūdino kaip švelnų, malonų ir neįtikėtinai protingą žmogų. Pavyzdžiui, jo IQ yra genijaus lygio, jis mėgsta poeziją, meną ir klasikinę muziką.
Kas paskatino Robertą tapti žiauriu žudiku? Šiame straipsnyje pabandysime aprašyti neįprastą ir labai tragišką Maudsley‘io gyvenimo istoriją, kurią vienas detektyvų pavadino „velniškai protingu ir gero būdo žudiku“.
Robertas Johnas Maudsley‘is gimė Liverpulyje 1953 metais. Tačiau kai jam buvo 6 mėnesiai, jis kartu su dviem vyresniais broliais Kevinu ir Polu bei seserimi Brenda buvo išsiųsti į Nazareto namus Krosbyje.
Taip nutiko, kad tėvai nesusitvarkė su tiek vaikų, todėl socialinė tarnyba pasirūpino, kad jie atsidurtų katalikiškuose vaikų globos namuose, kur juos prižiūrėjo vienuolės.
Po 9 metų vaikų tėvai George‘as ir Jean Maudsley‘iai, kurie tada gyveno Toxtetho mieste su penktuoju vaiku (ilgainiui susilauks dar septynių vaikų), sugebėjo pagerinti savo reikalus ir išreiškė norą susigrąžinti berniukus.
Nuo tos akimirkos prasidėjo sunkiausias Roberto ir jo brolio vaikystės laikotarpis, kai tėvai jiems skyrė nesibaigiančias bausmes, pažeminimus ir įžeidimus. Visa tai paliko gilų pėdsaką berniukų psichikoje. Robertas, žvelgdamas į savo vaikystę, kartą pasakė:
– Iš vaikystės prisimenu tik mušimus. Kartą buvau uždarytas kambaryje 6 mėnesiams. Mano tėvas atidarė duris tik tam, kad įeitų ir griežtai nubaustų mane 5-6 kartus per dieną. Buvo naudojami strypai, diržas ir dar blogiau…
Deja, tą kartą socialinės tarnybos pavėlavo. Jie Robertą iš šeimos paėmė tik po 12 mėnesių, ir 10-metį berniuką perdavė globėjams.
Berniukui daug labiau patiko gyvenimas su naujais tėvais, tačiau jo biologinės motinos ir tėvo padaryta žala buvo per didelė. Todėl sutaupęs šiek tiek kišenpinigių, būdamas 16 metų, Robertas pabėgo į Londoną.
Atsidūręs sostinėje vaikinas pasinėrė į tikrą chaosą, pradėjo vartoti alkoholį ir narkotikus. Sunkios depresijos laikotarpiu jis du kartus bandė nusižudyti, bet kiekvieną kartą buvo išgelbėtas.
Dėl to jaunuolis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, kur gydytojams pasakė girdėjęs balsus, liepiančius nužudyti tėvus. Kai Maudsley buvo gydomas, po to jis negrįžo į savo globėjų šeimą, bet liko Londone, mieliau užsidirbdamas pinigų, teikdamas intymias paslaugas.
Vieną 1974 metų naktį, kai Robertas stovėjo gatvėje ir ieškojo naujo kliento, Johnas Farrellas, kuris buvo paprastas meistras, atvažiavo pas jį.
Pakeliui vyrai atsivėrė ir Farrellas nusprendė parodyti Maudsley‘iui vaikų nuotraukas. Tai buvo berniukų ir mergaičių prievartos scenos. Tikriausiai Robertas iš karto prisiminė savo vaikystę ir kančias, todėl padarė dar baisesnį nusikaltimą – nužudė žmogų.
Tačiau Robertas Maudsley‘is net negalvojo slėptis. Todėl jau kitą dieną pasidavė policijai. Netrukus įvyko teismas, kurio metu 21 metų jaunuolis buvo pripažintas neveiksniu ir išsiųstas gydytis į Broadmoro psichiatrijos ligoninę.
Jo nusikaltimai buvo vaikystėje užgniaužtos agresijos pasekmė
Kitus trejus metus vyras praleido ligoninėje, kurios personalas Robertą apibūdino tik iš teigiamos pusės. Ir jei ne incidentas, įvykęs 1977 metais, jis galbūt net būtų paleistas.
Reikalas tas, kad vienas iš šios ligoninės pacientų atliko neteisėtus veiksmus prieš vaiką. Roberto principai neleido stovėti nuošalyje. Kartu su Davidu Cheesmanu, kuris taip pat buvo gydomas toje pačioje ligoninėje, nuvedė vyrą į vieną palatą ir su juo susidorojo.
Šį kartą teismas pripažino Maudsley‘į visiškai veiksniu ir apkaltino jį žmogžudyste. Vyras buvo išsiųstas į Veikfieldo kalėjimą. Maždaug tuo metu jis išgarsėjo kaip „smegenų valgytojas“, nes laikraščiai pradėjo skleisti gandus, kad jis mėgsta vaišintis šiuo „delikatesu“.
Akivaizdu, kad vėliau paskelbta aukos skrodimo ataskaita paneigė šį baisų gandą, tačiau kas pasakyta, tas jau pasakyta.
Praėjus vos kelioms savaitėms po atvykimo į Veikfieldo kalėjimą, Maudsley‘is ir vėl įsivėlė į kriminalines istorijas. Tik šį kartą jau nužudė du žmones.
1978 metų šeštadienio rytą jis įviliojo į kamerą kalinį Salny Darwoodą, kuris atliko bausmę už žmonos nužudymą. Robertas jį nužudė ir paslėpė kūną po lova.
Po to įvairiais pretekstais bandė prisivilioti kitus kalinius, tačiau niekas su juo nėjo į kalbas. Tada Robertas įėjo į Billo Robertso kamerą, užpuolė jį savadarbiu peiliu ir per kelias sekundes nužudė.
Po dvigubos žmogžudystės Maudsley‘is ramiai priėjo prie kalėjimo prižiūrėtojo ir padavė jam kruviną peilį, šaltai pridūręs, kad „per patikrinimą tu pasigesi dviejų žmonių“.
1979 metasi įvyko teismo procesas dėl Roberto Maudsley‘io įvykdytos naujausios dvigubos žmogžudystės. Robertas atvirai prisipažino, kad vietoje jų įsivaizdavo savo aukų tėvus. Pasak jo advokato, vyro nusikaltimai buvo vaikystėje užgniaužtos agresijos, sukeltos nuolatinio smurto, pasekmė.
– Kai žudau, savo aukų vietoje įsivaizduoju savo tėvus. Viskas, ką matau prieš save, yra jų veidai. Jei būčiau nužudęs savo tėvus 1970 metais, nė vienam iš šių žmonių nebūtų reikėję mirti. Jei būčiau juos nužudęs, būčiau tapęs laisvas ir gyvenęs ramiai“, – interviu sakė Robertas Maudsley, kurį davė savo kameroje.
Jis buvo pripažintas kaltu dėl abiejų žmogžudysčių ir nuteistas iki gyvos galvos. Vėliau vidaus reikalų ministras Michaelas Howardas nusprendė, kad Maudsley‘is niekada neturėtų būti paleistas ir padarė jam neįmanomą galimybę kada nors išeiti į laisvę.
Nuo tos dienos, kai Maudsley‘is įvykdė savo paskutinę žmogžudystę, jis daugiau nei 40 metų praleido karcerio vienutėje. Ir 23 valandas iš 24 jis yra visiškai vienas. Per valandą trunkantį pasivaikščiojimą vyrą lydi šeši sargybiniai.
„Kalėjimo valdžia mane laiko problema. Jiems lengviau mane pasodinti į karcerį, užrakinti ir tokiu būdu „gyvą palaidoti betoniniame karste“. Man belieka pūti, vegetuoti ir degraduoti… – kartą skundėsi Robertas interviu vienam britų dienraščiui.
1983 metais Wakefieldo kalėjime Maudsley‘iui buvo pastatyta speciali kamera, kurios matmenys yra 5,5 x 4,5 metro. Tiesą sakant, tai yra dviejų kambarių narvas su neperšaunamais langais iš organinio stiklo. Šalia jos visada yra kalėjimo prižiūrėtojų komanda.
Vieninteliai turimi baldai – iš kartono pagamintas stalas ir kėdė
Teigiama, kad jo kamera yra labai panaši į tą, kurioje Hannibalas Lecteris buvo filme „Avinėlių tylėjimas“, nors ji buvo pastatyta septynerius metus iki filmo pasirodymo. Beje, šios juostos kūrėjai neslėpė, kad būtent Robertas Johnas Maudsley‘is tapo pagrindinio veikėjo, kurį neprilygstamai suvaidino Anthony Hopkinsas, prototipu.
Norint patekti į šią itin saugią kamerą, lankytojas turi praeiti pro 17 užrakintų plieninių durų. Beje, vieninteliai Maudsley‘io turimi baldai – iš kartono pagamintas stalas ir kėdė. Tualetas ir kriauklė pritvirtinti varžtais prie grindų, o jo lova – betoninė plokštė su čiužiniu.
Beje, ilgiausio laikotarpio, kurį kalinys praleido vienutėje, rekordas priklauso Albertui Woodfoxui, kuris 2016 metais buvo paleistas iš Luizianos kalėjimo beveik nepertraukiamai išbuvęs 43 metus 2 x 3 metrų narve.
2000 metais Robertas Maudsley paprašė leisti išgerti cianido piliulę, nes nenorėjo likusio gyvenimo praleisti vienutėje.
Jo „savižudybės ieškinį“ Liverpulio aukštajame teisme išnagrinėjo teisėjas Maurice‘as Kay‘us. Po penkias dienas trukusių klausymų Roberto prašymas nebuvo patenkintas.
Tada Robertas Maudsley‘is parašė laišką laikraščiui. „Kokiu tikslu mane užrakina 23 valandas per parą? Kam mane išvis maitinti, leisti tam pinigus ir duoti 1 valandą pasivaikščioti?
Kam aš iš tikrųjų pavojingas? Dėl dabartinės būsenos jaučiu, kad viskas, ko turiu laukti, yra psichologinis lūžis, psichinė liga ir neišvengiama savižudybė. Kodėl vietoj šiuo metu turimų musių, tarakonų ir vorų negaliu turėti banguotosios papūgos? Pažadu mylėti ir nevalgyti.
Kodėl kameroje neturiu televizoriaus, kad galėčiau stebėti pasaulį ir mokytis? Kodėl neturiu muzikos kasečių ir negaliu klausytis mėgstamos klasikinės muzikos? Jeigu kalėjimo valdžia visam tam pasakys „ne“, tai prašau duoti man cianido kapsulę, kurią mielai paimsiu. Tada problema, pavadinta „Robert John Maudsley“, bus lengvai ir greitai išspręsta“, – citavo laikraštis serijinio žudiko žodžius.
