Saugus eismas: kaip įveikti vairavimo baimę (vaizdo įrašas)

Vairavimo baimių problema dažniausiai būdinga vairuotojams, kol jie dar važinėja prisiklijavę prie automobilio stiklo „klevo lapą“. Baimė sustiprėja tada, kai tenka pačiam sėsti prie vairo ir vykti. Apima siaubas vien mintis, kad reikia pasikliauti tik savimi. Šios baimės priežastis slypi ne tiek dėl patirties stokos, kiek įgūdžių vairuoti automobilį be padėjėjų stoka.

Išvykimas į miestą jaunam vairuotojui – tikras stresas

Deja, atliekant praktinius važiavimus su instruktoriumi to neišmoko. Taigi, mokinys tiesiog neišmoksta adekvačiai susitvarkyti su savo baime staiga iškilus sudėtingai ar sunkiai situacijai.

Ką daryti? Jei labai bijote, kad pirmą kartą  sėdus prie vairo  nepavyks net išvažiuoti iš aikštelės, paprašykite, kad kas nors iš žinomų patyrusių vairuotojų jus palydėtų vieną ar du ar tris kartus. Bet nenusiminkite! Tačiau kuo ilgiau „šturmanas“ bus šalia jūsų, tuo mažesnė tikimybė, kad atsikratysite savarankiško vairavimo baimės. Tik pati vairavimo patirtis leis pajusti, kad nieko grėsmingo nevyksta.

Išvykimas į miestą jaunam vairuotojui – tikras stresas. Ko gero dažnas prisimena, kaip pirmą kartą išvykęs  ir įsiliejęs į eismo srautą, patyrė tikrą šoką. Bijojo visko – artėjančių automobilių, gretimoje juostoje judančių mašinų, pėsčiųjų, sparčiai bėgančių ne per pėsčiųjų perėją, tiesiog šalia kelio stovinčių žmonių…  Atrodė, kad tuoj tuoj atsitrenks į kitą mašiną, atsitrenks į tas, kurios juda link jo. Arba partrenks ramiai kelią kertantį pėsčiąjį!

Po pirmos kelionės beveik negalėjo atplėšti pirštų nuo vairo, kojos tirtėjo iš baimės, vos pasiekė namus. O nusiraminęs pradėjo suprasti, iš kur auga baimių kojos.

Anot vairavimo instruktorių taip galėjo nutikti dėl to, kad jaunasis vairuotojas nepajuto nei paties automobilio, nei jo gabaritų, nei greičio ir atitinkamai nepajuto, kad vairuoja automobilį. Jam, panašu, atrodė, kad mašina yra kažkoks atskiras padaras, turintis savo protą, kurio savo noru nesugebės pasukti vairuotojui reikalinga kryptimi. Iš čia ir kyla panika, įtampa, nerimas. O pakilus nerimo lygiui, automatiškai sutrinka mąstymo produktyvumas, smegenys tarsi išsijungia, darosi labai sunku priimti adekvačius sprendimus. Todėl pats negalėjo susitvarkyti su stresine situacija, vadinasi, taip ir neišmoko vairuoti.

Specialistai pirmiausia  pataria išmokti pajausti automobilį. Norėdami tai padaryti, bandykite anksti ryte arba savaitgalį pasipraktikuoti, kai kelyje nėra daug automobilių. Stenkitės kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti, užimti patogią padėtį. Norint tai padaryti, turite atsiremti nugara į kėdę, o ranka, gulinti ant vairo, turi būti tik šiek tiek sulenkta per alkūnę. Tokia padėtis nesukelia įtampos, nepavargsta ranka. Kelias praktiškai  laisvas, todėl pėsčiųjų ir atvažiuojančių automobilių grėsmės nebus. Tada pradėkite važiuoti, o po to sustokite, įsibėgėkite ir sulėtinkite greitį, bandydami prisiminti greičio pojūtį ir sekti stabdymo kelią. Apsisukite, sustokite ir vėl pradėkite. Net jei vėliau automobilių atsiras daugiau, kelias taps judresnis, tačiau automobiliai jūsų taip nebegąsdins. Svarbu jausti, kad važiuojant savo juosta niekam netrukdysite, niekam nepakenksite, kad turėsite laiko sulėtinti greitį.

Psichologijoje šis terapijos metodas vadinamas „flotacija“ arba „potvyniu“ ir paprastai naudojamas elgesio terapijoje, kai bauginančių dirgiklių palaipsniui daugėja. Tačiau  laikui bėgant, daugybė bauginančių dirgiklių arba jų buvimas arti nebekelia baimės ir įtampos.

Į greitkelį kaskart išvažiuosite vis užtikrinčiau. Mašinų skaičius, žinoma, dar kels nerimą, bet  jau nebekaustys baimė.  Svarbiausia, visada įsidėmėkite pagrindinę jauno vairuotojo taisyklę: „Jei nesate tikri, sulėtinkite greitį“. Atminkite, kad kol galvojate, jūsų automobilis juda! Todėl užuot įnirtingai galvojus, kaip persirikiuoti ir nesuprantama trajektorija trukdžius kitiems vairuotojams,  sulėtinkite greitį, praleisdamas kitus automobilius. O tada turėsite laiko ramiai priimti sprendimą. Tuo tarpu kaimyninių mašinų vairuotojai jums sumažinus greitį ne signalizuos (kas labiausiai gąsdina pradedančius vairuotojus),  o tiesiog aplenks.

Net ir labiausiai patyręs vairuotojas, nėra apsaugotas nuo avarijos

Tačiau  ir po to  gali išlikti keletas tvyrančių baimių. Pagrindinės – baimė susitikti su kelių policijos pareigūnu ir baimė apgadinti automobilį – tiek savo, tiek svetimą. Net ir pradedantis vairuotojas puikiai žino, kad niekas, net ir labiausiai patyręs vairuotojas, nėra apsaugotas nuo avarijos. Supranta, kad anksčiau ar vėliau kelių policijos pareigūnas gali sustabdyti,  net ir dėl dokumentų patikrinimo. Ir todėl neretai jaunojo vairuotojo vaizduotė pradeda piešti, jei ne baisius paveikslus su siaubingomis autoavarijomis, tai labai aiškiai įsivaizduoja subraižytas dureles, įlenktą buferį ir, o siaube, piktą kito automobilio vairuotojo veidą. Atrodė, kad jei pareigūnas staiga mostelėtų prieš nosį savo stebuklinga dryžuota lazdele, sutriks, nespės laiku sulėtinti greičio, „gražiai“ sustoti kelkraštyje.

Su šiomis baimėmis  gali padėti susidoroti paprastas pratimas,  vadovaujantis jau minėto elgesio terapijos  metodu. Tarkim, jūsų draugas ar bičiulis tegul atlieka pikto vairuotojo, paskui kelių policijos pareigūno vaidmenį, o jūs – tariamos avarijos kaltininko. Susikurkite konfliktinę situaciją, per kurią išmokite kalbėti ir elgtis taip, kad nesukeltumėte kito vairuotojo agresijos.

Neretai naujokas kelyje išties jaučiasi kaip mažas vaikas prieš supykusį ar panašioje situacijoje baudžiantį suaugusįjį. Norint adekvačiai atsakyti, nejaučiant sumaišties ir baimės, pirmiausia reikia „užaugti“, tai yra tikrąja to žodžio prasme pajusti, kaip tvirtai stovite ant kojų, suprasti, kad esate toks pats vairuotojas, kaip ir kiti. Tada elgesys bus ramus ir pasitikintis.

Po to įveiksite savo vairavimo baimes ir automobilį vairuosite gana užtikrintai.

Pagrindinės  vairavimo baimių priežastys  gali būti autoįvykis, po kurio žmogus  tiesiog nebepajėgia vairuoti; nėštumas, kai būsimoji mama siaubingai bijojo vairuoti automobilį; panikos priepuoliai, ištinkantys nepažįstamame mieste.

Taigi, tarkim, įvyko rimta avarija. Pradedantysis, susidūręs su tokia situacija, gali visiškai prarasti visą naujai įgytą pasitikėjimą savimi. Paprastai jį nuolat persekioja mintys: „Aš padariau kažką ne taip“ ir „Aš niekada neišmoksiu vairuoti“. Esant tokiai situacijai, verta išsiaiškinti, pageidautina, padedant patyrusiam vairuotojui, ką tiksliai jaunas vairuotojas padarė ne taip. Paprastai paaiškėja, kad jis buvo tiesiog sutrikęs arba nepastebėjo kito automobilio. Pirmuoju atveju kalta ekstremalioje situacijoje esanti baimė, kuri blokavo protinę veiklą ir neleido priimti ramaus sprendimo. Daugeliu atvejų, kaip minėta, pakanka šiek tiek sulėtinti greitį, kad nuspręstumėte, ką daryti. Antruoju atveju – budrumo praradimas. Nepamirškite, kad automobilio vairavimas – nuolatinio sutelkto dėmesio reikalaujantis darbas. Žinoma, nelengva ilgai išlaikyti dėmesį, bet daug lengviau, kai esi ramus.

Užuot po to vengę sankryžų, stenkitės jas kirsti kuo dažniau

Veltui daugelis žmonių mano, kad jei jie yra įsitempę, tada jų dėmesys yra geresnis. Nieko panašaus. Įtemptoje būsenoje žmogus greitai išsenka, o kartu su juo ir smegenys, ir dėmesys.

Norėdami išsiaiškinti, ką tiksliai vairuotojas padarė ne taip, pakanka keletą kartų išanalizuoti tą panašią situaciją. Ar patekote į avariją sankryžoje? Užuot po to vengę sankryžų, stenkitės jas kirsti kuo dažniau, atsižvelgdami į padarytą klaidą. Leiskite porą kartų palydėti labiau patyrusiam draugui, kuris pasakys, kaip šioje situacijoje geriausia vairuoti automobilį. Tik praktikavimasis šiuo atveju pašalins nerimo jausmą.

Dar blogiau, kai patyręs vairuotojas patenka į automobilio avariją. Labai dažnai tokia situacija jį nustebina. Dar  blogiau – jei neišvengia žmonių aukų. Savas skausmas ar kito kančios vaizdas mintyse stipriai įtvirtina neigiamus išgyvenimus vairuojant automobilį. Praeina mėnuo, du, metai, o vairuotojas nedrįsta važiuoti. Šiuo atveju svarbiausia suprasti, kad į autoavarijos situaciją patekęs žmogus jos dar neišgyveno. Neretai vairuotojai, patekę į tragiškas avarijas, kiekvieną kartą iš naujo ją atkuria savo mintyse, pasineria į neigiamus išgyvenimus, dreba iš baimės. Tai ženklai, kad žmogus vis dar yra situacijoje, o ne „išėjo iš jos“. Šiuo atveju labai svarbu pašalinti visas neigiamas emocijas, užbaigti situaciją, suvokti faktą, kad viskas baigėsi, o pats žmogus gyvas, ir padėti jam „išlipti“ iš baisaus vaizdo. Tik tada, kai žmogus ima prisiminti autoįvykį kaip stebėtojas, iš šalies, emociškai į ją neįsijausdamas, tik tada galės vėl sėsti prie vairo. Dažniausiai tai gali ir turi daryti psichoterapeutas, tačiau neretai patys vairuotojai intuityviai bando teisingai „išgyventi“, kas nutiko. Geriau, kai apie autoįvykį dažnai kalbasi su artimaisiais, detaliai aprašo situaciją, savo jausmus, o ne  užsisklendžia savyje ir „nesistengia pamiršti“. Kalbėjimas mažina nerimo ir baimės jausmą, išlaisvina žmogų.

Daug sunkiau susidoroti su baime būsimai mamai

Žinia, nežinomybė jau savaime yra baisu. Todėl neretai net ir patyrę vairuotojai nepažįstamame mieste jaučia diskomfortą. Kai kuriems tai gali pasiekti panikos priepuolių lygį. Įsivaizduokite situaciją. Kartą  pradedančiam vairuotojui teko vykti pas draugą į kitą miestą. Be to, pačiam teko susirasti draugo adresą. Iš pradžių jis lėtai riedėjo po miestą, nes teko atidžiai stebėti kelio ženklus nepažįstamose gatvėse. Tačiau netrukus sutemo, gatvės tapo tuščios,  ir vairuotojas atsidūrė aklavietėje. Jį apėmė tikra panika. Išsigandęs jis paskambino draugui ir bandė telefonu paaiškinti, kur yra. Galiausiai viskas baigėsi gerai, draugas sugebėjo paaiškinti ir vairuotojas jį  surado. Nepaisant to, panikos baimė tvirtai įsišaknijo. Po to kurį laiką jaunasis vairuotojas negalėjo priversti savęs palikti ne tik gimtojo miesto, bet tiesiog pažįstamos vietovės ribų.

Su tokia būsena galima susitvarkyti žaidžiant susidariusią situaciją ir pamažu „atsitraukiant“ iš pažįstamos vietos. Taigi, iš pradžių  nuvažiuokite nuo žinomos vietos 25 metrus, paskui 50, paskui kvartalą – ir tuo pačiu kiekvieną kartą pasakykite sau, kad nieko baisaus nenutiko ir sekasi viskas gerai. Tokiu atveju psichoterapeuto vaidmenį gali atlikti artimas žmogus arba vairavimo instruktorius.

Daug sunkiau susidoroti su baime būsimai mamai. Nėščios moterys itin lengvai patiria nerimą, greitai pasiekiantį beveik panikos priepuolius. Tačiau, kita vertus, būsimos mamos yra gana įtaigios, todėl su jomis lengviau dirbti. Labai gerai dirbti vizualizacijos metodu. Moteris sėda prie vairo, atsipalaiduoja ir prieš pajudinant jai suteikiamas išankstinis nustatymas. Arba nėščia moteris gali pati įsivaizduoti šį vaizdą: „Atpalaidavus reikia įsivaizduoti, kad mama jaučiasi tarsi būtų įrėminta, su šarvais, kažkas panašaus į didžiulį riešuto kevalą. Pilvas iš visų pusių apsaugotas šiuo tvirtu rėmu. Šis rėmas yra toks tvirtas, kad kūdikis yra patikimai apsaugotas nuo išorinio pasaulio, nuo bet kokios jo įtakos. Kūdikis ramus ir sveikas. Viską, ką daro jo mylinti mama, ji daro tik tam, kad būtų naudinga kūdikiui. Ji sėda prie vairo, kad mažyliui būtų ramiau judėti kartu su mama. Ji rami, pasitikinti savimi ir dėmesinga“. Paprastai tokia autogeninė treniruotė nuramina moterį, leidžia labiau pasitikėti savimi prie vairo. Kaip matote, jei norite, galite efektyviai  įveikti beveik bet kokią vairuotojo baimę. Svarbiausia – didelis noras vairuoti, ir viskas tikrai pasiteisins.

Jūsų dėmesiui žemiau pateikiame vaizdo įrašą, kur vairuotojai neišvengė avarijų. Tiesa, nežinia, ar visi jie dėl baimės, ar dėl neatsakingumo, neatidumo, dėmesio stokos.

„YouTube“ vaizdo įrašas