Nobelio premijos laureatė Rita Levi jaunystėje. Wikimedia Commons nuotrauka

Laikydamasi šių taisyklių italų kilmės JAV neurobiologė, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatė Rita Levi Montalcini mirė būdama 103 metų. Ji visada tiksliai žinojo, ko nori. Būtent dėl ​​to, kad  moters  gyvenime neliko vietos abejonėms, jai pavyko pasiekti tokias aukštumas mokslo srityje ir gauti Nobelio premiją. Vis dėlto, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis ir ar ji buvo laiminga?

 

Per visą jos gyvenimą nebuvo nei vyrų, nei vaikų

Rita Levi-Montalcini gimė 1909 m. Italijoje žydų šeimoje su savo dvyne seserimi Paola. Ji taip pat turėjo vyresnįjį brolį ir seserį Niną (būtent jai Rita Levi skyrė savo autobiografinę knygą „Pagyrimas netobulumui“). Abi Ritos seserys taip pat buvo ilgaamžės, viena gyveno iki 91, o kita iki 95 metų. Rita jų abiejų neteko 2000 metais.

Kai jaunėlė Rita augo, tėtis nuolat tvirtino, kad mergaitės pašaukimas – sėkmingai ištekėti, pagimdyti vaikus, o tai ir teikia laimę. Tačiau jaunoji Rita iškart pareiškė, kad savo likimo tame nejaučia. Ji neištekės, be to, jai trūksta motinystės instinkto.

„Vaikai manęs nežavėjo. Man visiškai trūko to motiniško jausmo, kuris būna stipriai išugdytas mažose mergaitėse ir paauglėse. Mamai pasakiau, kad noriu studijuoti mediciną. Ji įtikino mane pasikalbėti su tėvu. Pradėjau iš toli. Jis klausėsi rimtu žvilgsniu, kuris man kėlė baimę“, –  kažkada pasakojo interviu Rita Levi.

Moteris laikėsi žodžio. Per visą jos gyvenimą nebuvo nei vyrų, nei vaikų. Tik mokslas ir bendravimas su įdomiais žmonėmis.  Rita juokavo, kad būtent dėl ​​vyrų nebuvimo ir jų įtakos nervų sistemai ji galėjo taip ilgai gyventi.

Ritos būsimai profesijai įtakos turėjo asmeninė tragedija: jos guvernantė mirė nuo nepagydomos ligos. Tada  Rita  ir nusprendė visas savo jėgas skirti medicinai, kad pati galėtų daryti įtaką kažkieno žmogaus gyvenimui.

1936 metais mergina baigė medicinos mokyklą, tačiau tuo metu Musolinio vyriausybė priėmė antisemitinius įstatymus dėl žydų mokymosi ir jai buvo uždrausta bet kokia veikla. Tačiau Rita buvo užsispyrusi, todėl namuose sukūrė  tyrimų laboratoriją ir toliau dirbo.

Iki 1943 metų Rita atliko įvairiausius tyrimus savo asmeninėje vištų embrionų laboratorijoje. Karo metu ji turėjo padaryti pertrauką, tada vėl grįžo į aktyvų darbą.

Ritos Levi vienas pirmųjų laimėjimų – tai nervų augimo faktoriaus, baltymo, kuris palaiko neuronus, atradimas.

 

Nuolat galvokite

Moteris aktyviai dirbo  iki pat savo mirties. Per savo 100-ąjį gimtadienį ji pasakė tostą: „Dabar man šimtas metų, o mano smegenys veikia geriau nei dvidešimties“.

Jos  kolegos mokslininkai buvo įsitikinę, kad taip ir yra. Rita Levi, remdamasi Viktoro Hamburgerio eksperimentais, atrado nervų augimo faktorių (NGF).

Mokslininko hipotezė buvo ta, kad nervais aprūpinti audiniai (arba atskiro organo dalys) išskiria tam tikrą kiekį išgyvenimo pojūčių ir būtent dėl ​​jų neuronai pradeda kovoti. Tai yra, mes žinome, kad neuronai miršta suaugusiame organizme. Tačiau mokslas nežinojo, kodėl taip atsitiko.

Po to, kai Rita Levi gavo Nobelio premiją už šį atradimą, ji parašė: „Kadangi ląstelių mirtis neuronų populiacijoje gali būti susijusi su sumažėjusiu neurotrofinių faktorių, tokių kaip nervų augimo faktorius, lygiu, jų lygio palaikymas veikiant išoriniams veiksniams arba endogeninės gamybos stimuliavimas farmakologiniais vaistais gali atverti perspektyvius gydymo būdus “.

Anot mokslininkų, padedant šiam genialiam atradimui, jau labai greitai pasaulyje pavyks išgydyti tokius smegenų negalavimus kaip Parkinsono, Alzheimerio ligas.

Ilgaamžė moteris pirmenybę teikė pastovumui gyvenime ir beprotiškai įsimylėjo savo šalį, nes paliko šį pasaulį toje pačioje šalyje, kurioje gimė – Italijoje.

„Niekada neturėjau jausmo, kad esame geresni už kitas tautas. Jaučiausi ir žydė, ir italė“, – sakė

Sulaukusi 103 metų, ji   jau šiek tiek prasčiau matė ir girdėjo, bet buvo visiškai sveiko proto. Ilgaamžiškumo paslaptį Rita Levi nurodė paprastai: „Nuolat galvok“.

Gana keistai atrodė ir jos kasdienybė: moteris keldavosi 5 val.,  o miegoti eidavo 11 val. Tai yra smegenų veikla iki 23 val. vakaro ir 6 val. miego.  Valgydavo kartą per dieną, o vakare galėdavo sau leisti puodelį sriubos ar apelsiną.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą