Mistinė istorija: meilę ir moralę praradusi siela neišvengia psichinių ir fizinių ligų

Visi nori nesirgti. Tačiau mažai kas susimąsto apie tai, kad liga gali būti neteisingos pasaulėžiūros, mitybos, elgesio pasekmė. Taip pat kalbama, kad žmogaus liga yra neatsiejamai susijusi su jo charakteriu. O šiuolaikinė medicina tik neseniai, nedrąsiai ir atsargiai pradėjo šios srities tyrimus, rašo .

 

Medicina išmoko įveikti daugybę fizinių ligų

Ar kas nors susimąsto, kad meilę ir moralę praradusi siela neišvengia psichinių ir fizinių ligų. Tačiau labai sunku aptikti ir atsekti tokius ryšius – tam reikia derinti mokslinį ir religinį požiūrį.

Pasirodo, liga duota tam, kad žmogus atsigręžtų į Dievą. Tai yra, liga yra ne tik bausmė, bet ir pagalba, išganymas. Dažnai pabrėžiama, kad liga mums duota kaip išbandymas, kaip galimybė apvalyti sielą. Apaštalai sakė, kad liga neleidžia žmogui nusidėti: „Kas kenčia kūne, nebūna nuodėmingas“. Taigi, liga atsiranda ne tik „dėl kažkokių priežasčių“, bet ir „dėl kažko“. Ir jei dabar, šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant medicinos pastangų, ligų daugėja ir daugėja, tuomet galime manyti, kad šis procesas gelbsti sielą.

Be jokios abejonės, medicina išmoko įveikti daugybę fizinių ligų. Nors iš tikrųjų problemos iš kūno persikelia į sąmonę, daugėja psichikos ligų ir charakterio patologijų. Kuo aktyviau medicina gydo kūną, tuo labiau kenčia žmogaus psichika, pasaulėžiūra, siela. Tai pasireiškia kaip socialinės ligos: išdavystės, abortai, skyrybos, pedofilija ir pederastija – visa tai yra sielos ligos.

Kai medicina atsisako pagrindinės tezės, kad žmogus yra tik kūnas, ir pakeis ją žmogaus prigimties trejybės teze, tai greičiausiai tikrai išgelbės, o ne sunaikins žmogų.

Dažnai  patys medikai stebisi, kaip kai kuriems jų pacientams beveik akimirksniu išgydomos ligos, ir nesuprasdavo, kur šuo pakastas. O reikalo esmė yra tokia. Tinkamai orientuota pasaulėžiūra gali padaryti stebuklus ir išgelbėti žmogų. Tuo tarpu iškreipta pasaulėžiūra kūrybinę energiją paverčia griaunančia energija, ir žmogus miršta. Tai gali įvykti per kelias dienas arba nusitęsti metus ir dešimtmečius.

Ateitis yra nepastebimai dabartyje ir turi įtakos žmogui. Tai, kas vyksta su žmogumi dabartyje, gali būti sąveikos su ateities įvykiais rezultatas. Įsivaizduokite tipišką gyvenimo situaciją. Tarkime, vyras gali reikalauti, kad mylima moteris pasidarytų abortą, nes būsimas kūdikis gali trukdyti jų gerovei. Kad vaikas gimtų ir gyventų, vyrui reikia daugiau galvoti ne tik apie savo gerovę. Tačiau jis to nesupranta ir susierzina.  Tarkim, jis peršąla, suserga bronchitu, o vėliau – plaučių uždegimu. Kurį laiką išdidumas mažėja, o vyras tampa malonesnis. Bet tada jis stebuklingai išgyja,  greitai pasveiksta nuo ligos ir vėl yra pasirengęs nesąmoningai nužudyti savo vaiką.

Taip ir eina jis toliau sveikas gatve,  susimąstęs pradeda kirsti kelią, o neatidus ar girtas vairuotojas jį partrenkia ir suluošina. Vyras paguldomas į ligoninę. Jis turi ryšių ir pinigų, todėl slaugytojos jam yra labai dėmesingos. O medikų konsiliumas spręs, amputuoti koją ar ne. Gydytojai net nenutuokia, kad galutinį sprendimą lemia ne jie. Sprendimas kyla iš logikos, objektyvių faktų, patirties ir intuicijos. Tiesą sakant, jų apsisprendimą lemia tik viena – sužaloto vyro pasąmonė.

O jo sieloje, pasąmonėje tuo metu vyksta dramatiška kova, įtemptas ginčas: žudyti negimusį vaiką ar ne. Puikybė ir gerovės troškimas vis tiek nugali, vyro pasąmonė priima nuosprendį: nužudyti. O tuo metu vyriausiasis gydytojas,  paskelbia savo sprendimą: „Reikia amputuoti koją“. Kiti gydytojai pritardami linkčioja galvomis: „Taip, tai vienintelis teisingas sprendimas“. Kitą rytą žmogus pabunda be kojos. Jam sunku suprasti, kad tai  jam buvo išsigelbėjimas. Juk jis nesuvokia, kad praėjus kuriam laikui po vaiko nužudymo jam pačiam tektų mirti. Kai žudome savo negimusį kūdikį, mes visada žudome patys save, nes subtilioje plotmėje esame nedalomi.

Taigi, vyras žiūri į savo suluošintą kūną, o dabar vėl sprendžiama jo ateitis. Jei jis susitaikys su esama padėtimi, jausdamas aukščiausią prasmę tame, kas įvyko, tada jo sieloje pabus meilė. Jis norės išgelbėti vaiką ir tuo jo nelaimės baigsis.

 

Vidinė aukos būsena traukia nusikaltėlius 

Galimas ir kitas variantas. Kuo labiau jis gailisi, nerimauja ir nekenčia savęs ir savo likimo, tuo greičiau meilė išblės jo sieloje. O tas, kuris nekenčia ir nori susinaikinti, žudo savo  negimusius vaikus. Žmogus pradeda jausti neapykantą sau, savo likimui ir puola į depresiją. Bandymas nepavyko, suaktyvėja savęs susinaikinimo programa. Tai iškyla į paviršių minčių pavidalu: „Kam man reikalingas kūdikis?“ Tai reiškia, kad jis ir toliau reikalaus nužudyti savo vaiką.

Kitą dieną vyro koja pradeda raudonuoti ir tinti. Gydytojai diagnozuoja: gangrena. Kyla klausimas dėl tolesnės amputacijos. Žmogus dar nežino, kad ir kita operacija jo neišgelbės – tada jam greitai išsivystys onkologija, ir jis mirs. Arba kai su ramentais  jis eis gatve, chuliganas trenks jam plyta per galvą. Vyras nerangiai nukris ant šaligatvio ir mirs, o nusikaltėlio noras apiplėšti praeivį staiga pradings ir jis, blaiviomis akimis pažvelgęs į mirusįjį, pabėgs net negalvodamas apie tai.

Vidinė aukos būsena traukia nusikaltėlius  –  tai seniai žinoma tiesa. Bet visa tai – ateityje.

O dabar vyras guli ir su neviltimi žiūri į ištinusią koją. Bet jis galėjo gyventi ir mylėti, galėjo turėti vaiką ir jį auginti, galėtų būti laimingas tėvas. Dabar viso to nebus. Ir būtent šią akimirką žmogus pradeda keistis viduje. Jis nebevers savo mylimos moters darytis aborto. O po kelių valandų nuvežus į operacinę nupjauti tai, kas liko iš kojos, apstulbę gydytojai nepamatys jokių ligos požymių. Jie nuspręs, kad net neverta įrašyti į ligos istoriją apie kilusią sunkią infekciją ir jos paslaptingą dingimą.

Po kurio laiko vyras išrašomas iš ligoninės. Dabar gerovė, statusas, pinigai, valdžia jam tampa fikcija. Meilė buvo pirmiausia. Jis buvo tikras, kad mylima moteris jį paliks, ir ji staiga prisipažįsta, kad pirmą kartą pajuto jam tikros meilės jausmą ir labai nori nuo jo vaiko. Po kurio laiko gimsta gražus berniukas.

Vyrui reikalai gerėja, gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Tačiau  retsykiais vis tiek suserga ir užklumpa bėdos. Jis  net nepastebi, kad prieš tai jį visada kamavo neviltis, nepasitenkinimas likimu. Jis neįtaria, kad būtent šios emocijos įjungia jo savęs naikinimo programą ir gali baigtis vaiko mirtimi. Norint sustabdyti savęs naikinimą, reikėtų pristabdyti pasąmoningą agresiją, kuri yra padidėjusio prisirišimo prie materialinių, dvasinių ir dvasinių vertybių rezultatas.

Neįgaliam žmogui lengviau mylėti ir atleisti, vadinasi, lengviau tikėti Dievu ir lengviau išlaikyti likimo jam skirtus išbandymus. Vieną vakarą, žiūrėdamas į savo laimingą šeimą, jis netikėtai prisipažino žmonai: „Dabar aš pasakysiu  tau keistą dalyką, bet taip yra: netekęs kojos aš jaučiuosi laimingesnis“. Žmona nusišypsojo ir linktelėjo galvą.  Pagalvojo, kad jos mylimasis šneka nesąmones, bet tai nėra baisu. Svarbiausia, kad jis tapo švelnesnis.

Tiesą sakant, galėčiau papasakoti tūkstančius atvejų, kurie aiškiai patvirtina, kad liga yra mūsų išsigelbėjimo bandymas.

Daugelis pacientų kreipiasi į mane su klausimais, kas tai per liga ir kodėl ji pasireiškia.

„Liga yra ne „nuo ko“, o „dėl ko“, – kartoju jiems. – Ateityje jums gali kilti dešimtys tūkstančių ligos atvejų, o neteisingai elgsitės tik vienu atveju – jei jūsų sielai neužteks meilės. Tai reiškia, kad visiems atvejams gali būti tik vienas receptas:  sielos meilė.  Tai išgelbės ir nuo ligų, ir nuo nelaimių.

Jei nuolat gyvensite meilės būsenoje – galite neišvengti tik gumbo ant kelio. Bet jei neteksite kojos, tai visai nereiškia, kad esate blogas žmogus. Tai reiškia, kad šiuo metu jūsų nemyli ar esate nemylimas. Todėl jei jūs, žiūrėdami į kitus, laikote save geraširdžiu ir harmoningu žmogumi, tai visiškai nereiškia, kad neturėsite rimtų problemų.

 

Meilė pirmiausiai skirta sielai, o ne kūnui

Daugelis žmonių, griebdamiesi žodžio „meilė“, mano, kad tai yra universalus pagrindinis raktas, padėsiantis greitai atidaryti visas duris. Tačiau mūsų siela, kaip ir kūnas, taip pat turi savo fiziologiją, tik nematomą. Pakeisti savo sielą, charakterį yra daug sunkiau nei tobulinti kūną. Siela ne visada gali greitai prisitaikyti prie naujų užduočių, tada atsiranda nelaimės ir ligos. Svarbiausia tuo pačiu išsaugoti meilę ir jausti dieviškąją valią tame, kas vyksta, suvokti, kad meilė pirmiausiai skirta sielai, o ne kūnui.

Posakis „Ką Dievas bedarytų, viskas į gera“ tiksliai atspindi aukščiausią būties tikslingumą. Kol tikime  Aukščiausiuoju, tol gyvename ir klestime. Kai tik prarandame tikėjimą  į Dievą, mes susitraukiame ir mirštame.

Nevalingai atmintyje šmėstelėjo penkiolikos metų senumo įvykiai. Šiek tiek mistinė istorija. Kartą atsidūriau ligoninėje, kurioje sutikau žmogų, kuris taip pat  čia pateko dėl gydymo. Tada nedvejodamas pažvelgiau į ateitį ir kiekvienoje probleminėje situacijoje demonstravau savo sugebėjimus.

Šis vyras turėjo moterį, kurią buvo labai įsimylėjęs. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad ji nemyli jo. Užtat jis  puoselėjo labai šiltus jausmus jai, vykdė bet kokias jos užgaidas ir visada nusileisdavo jai bet kokiame konflikte. Tai yra bet kokia kaina stengėsi palaikyti šiltus santykius ir užkirsti kelią net užuominai apie kivirčą.

Kartą sėdėjome su juo kavinėje ir aš pasakiau:

– Negalima to daryti su moterimis. Jūs ją sugadinsite, jos charakteris pablogės.  Jūs turite būti lyderis,  autoritetas, tada ji paklus jums. O kartais – kietas vadovas, demonstruojantis savo jėgą ir galią, bet  tuo pačiu ir saugantis savo šeimą ir vaikus. Tačiau, jei vyras nėra pasirengęs mirti, saugodamas vaikus ir šeimą, jis yra niekam tikęs tėvas. Geriausiu atveju jis atsiduria antroje ar trečioje pozicijoje.

Moteris nesąmoningai jaučia, kad nuo žmogaus, kurio ji negerbia, visaverčiai vaikai negims. Todėl moteris nuolat provokuoja vyrą demonstruoti valią, ryžtą, drąsą. Taigi, maži vaikai provokuoja tėvus pliaukštelėti  ranka ar diržu. Viena vertus, tai skausmo perėjimo, ištvermės, kantrybės ir atlaidumo ugdymo mokykla. Kita vertus, pasąmonėje stiprėja pagarba tėvams, jausmas, kad  tėvai yra tėvai, kokie jie bebūtų.

 

Svarbiausia – nežudyti meilės

Net jei moteris norėtų susilaukti vaikų nuo silpnesnio už ją vyro, imtų protestuoti jos pasąmonė ir fiziologija. Gydytojai bandytų padėti, tačiau rezultato nebus, nes moters pasąmonė nenori priimti to.  Dvasia turi būti stipresnė už materiją, o tai atsitinka, kai sieloje yra meilė. Išdidus žmogus praranda meilę ir nepastebimai nusilpsta jo dvasia, o po to suserga ir kūnas.

„Manau, kad žinau, kas tai yra, – pasakė  mano pašnekovas. – Kad visa tai turėjau praeitame gyvenime?

– Taip. Tu buvai gražus. Turėjai daug moterų, pranašumo jausmas tau tapo pažįstamas. Tačiau dabar, šiame gyvenime, kad sugrįžtum į meilę, turi būti visame kame pažemintas.

Po mėnesio jis sužinojo, kad jo mylimoji susipažino  su gana turtingu vyru, kuris mainais už šešių mėnesių bendrą gyvenimą jai pasiūlė butą. Ji sutiko. Nors buvo ir išdavystės, ir savanaudiškumo, ir niekšybės.

Ir štai  dabar mes vėl sėdime kavinėje, ir aš jam monotoniškai kartojau:

• Neteisk jos – tai, kas vyksta, turi aukštesnę prasmę. Neniekink ir nesmerk jos. Svarbiausia, kad tu neatsisakytum meilės, kitaip mirsi.

– Išeina, kad aš turėčiau priimti tai, ką ji daro? – nustebęs paklausė jis.

– Spręsk pats, – atsakiau. – Svarbiausia nežudyti meilės. Išsaugokite meilę, tada ją priimti bus lengviau. Jei myli, turi priimti.

Po kelių mėnesių mes vėl susitikome.

• Žinai, – priminė jis, – ši epopėja baigėsi – ji paliko jį. Aš pasiruošęs jai atleisti, tegul ji grįžta pas mane.

Nenorėjau jo nuliūdinti, bet buvau įpratusi sakyti tiesą:

– Bijau, kad viskas tik prasidėjo…

Paaiškėjo, kad jo mylimoji apsigyveno pas tą vyrą, kuris  ją po to vedė.  O po dvejų metų ji pagimdė sūnų.

Tada supratau, kad mes ne visai teisingai suvokiame žmogaus meilę. Mums atrodo natūralu, kad meilė paskatino Romeo ir Džuljetą nusižudyti. Mes kalbame apie meilės galią ir nesuprantame, kad meilės čia nėra – ji išsigimė į aistrą. Meilė nežudo. Vyro ir moters meilė reiškia vaikų gimimą, o tai gali pakenkti mūsų laimei, komfortui ir mūsų santykiams. Kai manome, kad meilė turi mums tarnauti ir padaryti mus laimingus, tada patenkame į aklavietę.

Norint išsaugoti meilę čia, tiesą sakant, reikėjo sugriauti šeimą, santykius, dorovę ir moralę. Bet galų gale, kaip bebūtų keista, viskas padėjo meilei. Kad ir kokiomis idėjomis, normomis ir taisyklėmis bandytume daryti išvadą apie meilės jausmą, bet kokiu atveju, anksčiau ar vėliau, ji ateina ir sugriauna tas dogmas bei stereotipus, per kurių prizmę esame įpratę tai matyti. Žmonės mums atrodo nusikaltėliai, amoralūs ar kvaili, matome, kaip blogai su mumis elgiasi, ir nesuprantame, kad visa tai generuoja mūsų vidinė būsena.

Reikia kovoti ne su liga, o su savo netobulumu. Turite kovoti, kad galėtumėte mylėti. Meilė leidžia būti stipriam ir silpnam vienu metu, meilė leidžia ligą paversti išsigelbėjimo priemone. Kai nėra meilės, liga virsta bausme ir baigiasi mirtimi.

 

parengta pagal Sarah Ramey knygą „The Lady’s Handbook for Her Mysterious Illness“