Kodėl žmonės juokiasi be jokios priežasties arba ne vietoje?

Dažnai pastebime, kad žmogus juokiasi iš pažiūros visai netinkamu laiku ir ne vietoje. Bet, anot  psichologų, toks nepatogus juokas yra vienas pagrindinių ir svarbiausių žmogaus elgesio savybių.

Gal ir jums kada nors teko matyti vaizdo įrašą, kur pusnuogis vyras, pademonstravęs savo raumenis prieš kamerą, šoka „bomba“ į užšalusį baseiną. Bet ledas atlaiko ir vyras stipriai susitrenkęs nučiuožia ant lygaus jo paviršiaus. Tuo tarpu herojaus draugai, stebėję jį, sutartinai pratrūksta juokais.

Humoras nėra pagrindinė mūsų juoko priežastis

Kodėl mes norime taip nevaldomai juoktis, net jei žmogui skauda? Ir kodėl juokas tada būna toks užkrečiamas? Londono universiteto neuromokslininkė Sophie Scott pastaruosius kelerius metus bandė rasti atsakymus į šiuos klausimus. Ji paaiškino, kodėl juokas yra viena svarbiausių žmogaus reakcijų ir kodėl jis taip dažnai neteisingai interpretuojamas.

Mokslininkė atliko eksperimentą, per kurį skenavo profesionalaus parodisto Duncano Whisby‘io smegenis, norėdama suprasti, kaip jam pavyksta perimti subtilius kitų žmonių kalbos bruožus. Savo nuostabai Sophie Scott nustatė, kad tuo metu suaktyvėja smegenų sritis, dažniausiai susijusi su kūno judesiu ir vizualizacija.  Apskritai parodistų darbo tyrimai padėjo jai nustatyti, kurios smegenų sritys yra atsakingos, pavyzdžiui, už akcentus ir artikuliaciją.

Bet atlikusi dar ne vieną tyrimą, Sophie Scott suprato, kad juokas yra viena svarbiausių žmogaus balso apraiškų. Ankstesni tyrimai parodė, kad įvairių kultūrų žmonės, remdamiesi veido išraiška, gali atpažinti šešias visuotines emocijas – baimę, pyktį, nuostabą, pasibjaurėjimą, liūdesį, džiaugsmą. Mokslininkė norėjo išsiaiškinti, ar balsu negalėtume išreikšti mažiau akivaizdžios informacijos. Taigi, Scott atliko eksperimentą, per kurį paprašė Namibijos vietinių gyventojų ir britų klausytis vienas kito juoką ir nustatyti, kokios emocijos buvo pateiktos. Tarp jų buvo ne tik minėtos, šešios visuotinai pripažintos emocijos, bet ir palengvėjimas, triumfas bei pasitenkinimas.

„Juoką buvo lengviausia atpažinti abiejose grupėse. Iš karto buvo aišku, kad jis skiriasi nuo kitų teigiamų emocijų“, – sakė neuromokslininkė.

Kuo ilgiau tyrimas tęsėsi, tuo įdomesni buvo jo rezultatai. Sophie Scott netrukus sužinojo, kad humoras nėra pagrindinė mūsų juoko priežastis. „Žmonės nuoširdžiai tiki, kad dažniausiai juokiasi reaguodami į kitų pokštus, tačiau dažniausiai juokiasi tas, kuris tuo metu ir juokauja“, – sakė ji.

Sophie Scott juoką apibrėžia kaip socialinę emociją, kuri  suartina žmones ir padeda prisirišti, nesvarbu, iš tikrųjų tai juokinga ar ne. „Kai juokiatės iš kitų žmonių, parodote jiems, kad jie jums patinka, kad sutinkate su jais, – sako mokslininkė. – Juokas yra artumo santykiuose rodiklis.

Taigi, panašu, situacija, kai du sugeba sukelti vienas kitam juoką, o aplinkiniai nesupranta, iš ko juokiasi, yra gana dažna. „Neretai sakoma: „Jis turi puikų humoro jausmą“, o tai reiškia, kad jam tas žmogus atrodo nepaprastai patrauklus“, – paaiškina Scott.

Anot jos, linksmybės  ir geras humoro jausmas yra vienas svarbiausių būdų palaikyti gerus santykius. Pasak Sophie Scott, tyrimai parodė, kad juokas poroje suteikia galimybę greičiau atsikratyti įtampos ir streso po sunkių įvykių ir apskritai tokios poros bendras gyvenimas paprastai trunka gerokai ilgiau.

Nelengva atpažinti skirtumą tarp netikro juoko ir nekontroliuojamo juoko

Kiti naujausi tyrimai parodė, kad žmonės, juokdamiesi iš juokingų vaizdo įrašų, dažniau dalijasi asmenine informacija tarpusavyje, tuo pačiu gilindami ryšį.

„Kodėl mes taip norime juoktis iš nepatogioje padėtyje atsidūrusių žmonių? Net linksmybės, kurios sukelia nesėkmingas kritimas į užšalusį baseiną, gali būti vienijantis veiksnys nesėkmingo nardytojo draugams. O tai, kad jo draugai pradeda juoktis tuo pačiu metu, tai reiškia, kad tokiu būdu jie padeda jam pasijusti geriau“, – sako Scott.

Tuo tarpu Oksfordo universiteto mokslininkas Robinas Dunbaras padarė panašias išvadas. Jo tvirtinimu, juokas padeda numalšinti skausmą. Galbūt taip yra dėl padidėjusios endorfinų gamybos – šie cheminiai junginiai taip pat stiprina socialinius ryšius.

Dabar Sophie Scott bando išsiaiškinti skirtumą tarp netikro juoko, kuriuo neretai „pagardinamas“ pokalbis, ir nekontroliuojamo juoko, galinčio sugadinti televizijos ar radijo eterį.

Pasitelkus funkcinį magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), padėjo Scott suprasti, kaip smegenys reaguoja į aukščiau išvardintus juoko tipus. Atrodo, kad abu stimuliuoja smegenų sritis, kurios yra atsakingos už kito žmogaus veiksmų imitavimą. Pavyzdžiui, jos suaktyvėja, kai žmogus pamato, kad kažkas kitas juokiasi arba daro tai pats. Galbūt būtent ši nervinė mimika daro juoką tokį užkrečiamą.

„Tikimybė, kad žmogus pradės juoktis, juokiantis kitam žmogui, padidėja 30 kartų. Beje, ir  be jokios svarios priežasties, – sako mokslininkė. – Svarbus skirtumas yra tas, kad mažiau spontaniškas „socialinis juokas“ yra aktyvesnis tose srityse, kurios susijusios su mentalitetu (suprantant, kad jaučia kitas žmogus) ir bando suprasti kitų motyvus“.

Jums gali atrodyti, kad nesunku atskirti nevalingą ir juokingą juoką, bet Scott mano, kad šis įgūdis žmoguje atsiranda pamažu. „Mes geriausiai pradedame atpažinti kito žmogaus juoko pobūdį arčiau 40 metų, – teigė mokslininkė.

Neseniai Sophie Scott Londono mokslo muziejuje surengė eksperimentą, kurio metu jos kolegos paprašė bet kokio amžiaus lankytojų pažiūrėti kelis besijuokiančių ir verkiančių žmonių vaizdo įrašus ir įvertinti jų nuoširdumą. Neuromokslininkė priėjo išvadą, kad verksmas yra pagrindinis kūdikio bendravimo būdas, o juoko svarba didėja vaikui augant.

Juokas gali būti galinga saviraiškos priemonė

Nors mums gali nepatikti apsimestinis kai kurių žmonių juokas, bet Scott mano, kad šis faktas pasako daugiau apie mus pačius ir kaip reaguojame į tai, kokie nemalonūs šie žmonės iš tikrųjų yra.

Tyrėja pasakoja apie draugę, kuri visada erzindavo ją skambiu, gerkliniu juoku. „Man visada atrodė, kad ji juokiasi visiškai ne vietoje. Kai analizavau, kodėl taip yra, supratau, kad visa esmė ta, jog aš nereaguoju į jos juoką. Iš tikrųjų juokas buvo visiškai laiku ir tinkamas“, – teigė mokslininkė. Anot jos, jei iš pradžių ji nebūtų nemėgusi tos moters, ji  jai būtų nuoširdžiai juokusi ir net nebūtų atkreipusi dėmesio į jos juoko intonacijas.

Sophie Scott smalsumas privertė ją ne tik tyrinėti žmonių santykių tvirtumą, bet ir lankytis komedijos klubuose. „Kai komikas kalbasi su žiūrovais nuo scenos, tarp jo ir auditorijos vyksta savotiškas dialogas. Įdomu buvo stebėti, kaip publika pradeda juoktis ir kaip juokas pamažu  nutyla, tarsi komikui pamojus burtininko lazdele. Mat tuo metu sąveika vyksta tiesiogiai tarp auditorijos ir scenos žmogaus“, – sako tyrinėtoja.

Anot Scott,  ji atkreipusi dėmesį, kad dažnai komiškiems aktoriams yra lengviau dirbti su didelėmis auditorijomis. Galbūt taip yra todėl, kad užkrečiantis juokas bangomis nuvilnija per visą didelę salę. auditorijoje. Scott pateikė pavyzdį, kuriame buvo užfiksuota, kaip komikas Seanas Locke’as publikai sukėlė juoko isteriją, kartkartėmis tiesiog kartodamas žodį „cummerbund“ .

Neuromokslininkė, prijungusi jutiklius prie savo dalyvių, bandė nustatyti, kaip auditorijoje prasideda juoko banga. Šio metodo veiksmingumas pasirodė esąs menkas: auditorija jautėsi suvaržyta. Tačiau ji tikisi tęsti tyrimus, padedama garsių komikų, tokių kaip Robas Delaney – galbūt jiems pavyks įveikti auditorijos įtampą.

Be to, anot tyrėjos, galingas juokas gali būti puiki saviraiškos priemonė ir gali priversti žmones įsiklausyti į save. „Juokas  gali būti paviršutiniškas, trumpalaikis, beprasmis, bet jis niekada nebūna neutralus ir tikrai visada ką nors reiškia“, – tvirtino neuromokslininkė Sophie Scott.