Kas yra „baltosios našlės“ ir kodėl jų bijoma Indijoje?

Indijoje yra moterų, kurių vengiama sutikti turguose, neleidžiama dalyvauti viešuose renginiuose.  Jos vadinamos „baltosiomis našlėmis“ – tai atskiras socialinis statusas, kuris kai kuriose valstijose vis dar reiškia visišką atskirtį nuo visuomenės. Vyro mirtis čia nėra asmeninė tragedija, o kaltės įrodymas: tradicija teigia, kad dievai baudžia moterį už jos nuodėmes per vyro mirtį. Atitinkamai, už tai sumoka ji pati. Tapti našle Indijoje reiškia nustoti egzistuoti visiems aplinkiniams, rašo bbc.com.

Tai ne visada reiškia meilę ir pagarbą

Atokiose Indijos  provincijos miesteliuose, kur išliko baltosios našlystės tradicija, mergaitės tuokiamos šešerių ar septynerių metų amžiaus. Pusę atvejų jaunavedžiai pirmą kartą pamato vienas kitą vestuvėse. Amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių gali būti milžiniškas – tai niekam netrukdo, nes santuoka čia nėra apie meilę ar pasirinkimą. Tai susitarimas tarp šeimų, būdas perduoti dukrą kažkieno kito globai ir panaikinti galimą prakeiksmą nuo šeimos linijos.

Mergaitės gimimas tokiose šeimose suvokiamas kaip našta: kuo greičiau ji išteka, tuo geriau. Ištekėjusi moteris visą savo gyvenimą turi daug draudimų savo vyro atžvilgiu. Pavyzdžiui, garsiai jį šaukti vardu draudžiama – manoma, kad tai sutrumpina jo gyvenimą.

Žmona eina šiek tiek už vyro, o ne šalia, ir kreipiasi į jį oficialiai. Jei jis serga, ji pasninkauja ir plauna jam kojas. Tai ne visada reiškia meilę ir pagarbą – dažniau tai tiesiog baimė, kas nutiks, jei jis mirs anksčiau nei ji.

Vos mirus vyrui, jo našlei prasideda naujas gyvenimas: jai nukerpami plaukai, o ji aprengiama baltu sariu.  Nuo šiol tai vienintelis drabužis, kurį ji gali dėvėti bet kuriuo metų laiku. Papuošalai, kurie Indijoje yra moters tapatybės dalis nuo vaikystės, yra amžinai draudžiami. Dainuoti, dalyvauti šventėse ir bet kokia forma reikšti džiaugsmą taip pat draudžiama. Maistas: vienas dubenėlis nesūdytų ryžių per dieną, o saldumynai draudžiami.

Rizikavo ne tik prarasti savo statusą

Našlės šešėlis laikomas blogu ženklu: žmonės stengiasi išvengti jos kelio kirtimo. Tokios moters buvimas vestuvėse ar šeimos šventėje laikomas blogu ženklu. Jos pačios vaikai dažnai išmeta ją iš namų, ir tai suvokiama kaip normalu. Daugelis baltųjų našlių atsiduria gatvėse ir yra priverstos prašyti išmaldos, kurios retai gauna.

Iki XIX amžiaus našlė Indijoje rizikavo ne tik prarasti savo statusą – ji rizikavo savo gyvybe. Sati ritualas reikalavo, kad ji liptų ant laidotuvių laužo su vyro kūnu, o tie, kurie bandė pabėgti, buvo giminaičių su kartimis įstumti atgal į ugnį. Oficialus draudimas buvo paskelbtas tik 1987 metais, tačiau tradicija neišnyko kartu su įstatymu: atvejai vis dar registruojami. Formaliai moteris pasirašo dokumentą, kuriame teigiama, kad tai daro savanoriškai – kiek savanoriškai tai tiesa, yra savaime suprantama.

Iš šeimų iškeldintos moterys dažnai atsiduria Vrindavane – šventame mieste, kuris ilgą laiką buvo neoficiali atstumtųjų našlių vieta. Čia veikia ašramai: maži nakvynės namai, kuriuose žmonės gali rasti maisto ir pastogės. Aktyvistai iš kitų miestų atvyksta čia specialiai, ieško našlių gatvėse ir veža jas į ašramus. Vienas iš sudėtingiausių šio darbo aspektų – atkurti šių moterų gebėjimą juoktis. Per daugelį metų izoliacijos daugelis tiesiog jį prarado.

Indijos visuomenė keičiasi, įstatymai tampa švelnesni, ir net dideliuose miestuose požiūris į našlystę iš esmės pasikeitė. Tačiau atokiose valstijose tradicija gyvuoja beveik lygiai taip pat, kaip ir prieš šimtmečius.