sniegopilys.lt
Su psichiatru Povilu Milušausku kalbėjomės apie tai, kaip palaikyti artimuosius patiriant stresą ir nerimą. Kas gali būti linkęs į mintis apie savižudybę, kaip suprasti, kad žmogus planuoja savižudybę ir ką daryti, norint jį atkalbėti.
— Ar karas gali negrįžtamai paveikti žmonių psichinę būklę?
– Apskritai galima kalbėti apie nerimo padidėjimą, kuris gali pasireikšti padidėjusiu aktyvumu ir nepakankamu elgesio produktyvumu. Panikos būsenoje atliekama daug nereikalingų ir neveiksmingų judesių ir veiksmų, žmogus nemato, kas padeda rasti išeitį iš šios situacijos. Išoriniai panikos požymiai – nervingumas, neramumas.
O kitiems, atvirkščiai, nerimas pasireiškia „išblyškimu“, apsvaigimo ir apatijos jausmu. Apskritai tarp daugelio vyrauja dezorientacijos jausmas.
– Ar galima sakyti, kad žmonės dabar labiau nei anksčiau linkę į mintis apie savižudybę ir į depresiją?
– Sunku kalbėti apie polinkio į savižudybę padidėjimą. Tarp savo klientų neturiu nė vieno atvejo, kai pastebiu minčių apie savižudybę atsiradimą to, kas vyksta, fone. Taip pat ir su depresija. Gali atsirasti depresinių reakcijų, susijusių su kokiu nors konkrečiu įvykiu, bet vėliau.
Manau, kad dabar žmonės išgyvena streso veiksnių aktyvinimo etapą. Organizmas gauna pavojaus signalą, žmogus patiria adrenalino ir kortizolio išsiskyrimą. Šiame etape kūnas yra mobilizacijos būsenoje. Dabar daugeliui pavojus ne realus, o spekuliacinis, tačiau žmonės turi išvystytą vaizduotę ir gali įsivaizduoti, kaip vyksta karo veiksmai visai netoli mūsų, ir tai verčia jausti baimę. Šis laikotarpis trunka iki trijų mėnesių.
Po to seka antroji fazė – tai pasipriešinimo fazė. Kūnas bando grįžti į normalią būseną, kuri buvo pažeista ankstesniame etape. Gaminamo kortizolio kiekis mažėja ir palaikomas normaliame lygyje dėl organizmo atsargų. Žmogus imasi aktyvių veiksmų, kad atsispirtų stresui. Šiame etape yra tie, kurie išeina arba pabėga nuo pavojaus.
Šioje fazėje buvo nemažai tokių, kurie paliko šalį dar karo pradžioje. Kokius etapus jie turėjo, yra individualus klausimas, nes čia kalbame ne apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, o apie tai, ką turime savo galvose. Kažkas suprato, kad ten nėra taip ir baisu, todėl grįžo. Kiti, kurie nesusitvarkė su stresu, gali būti išsekimo stadijoje.
Ši fazė – išsekimas arba adaptacijos nesėkmė atsiranda tada, jei stresinė būsena trunka ilgai. Kūnas praranda gebėjimą susidoroti su streso veiksniu. Išsekimo stadija gali sukelti sveikatos problemų.
- Kas labiausiai linkęs į mintis apie savižudybę?
– Žmonės, turintys ribotą bendravimo ratą, turintys socialiai sąlygoto pobūdžio sunkumų. Taip nutinka žmonėms, kurių gyvenime dėl kažkokių priežasčių neturi artimų, gilių santykių. Pavyzdžiui, kraustydamasis į naują vietą žmogus dar nespėjo užmegzti artimų, palaikančių santykių. Jis tiesiogine prasme jaučiasi vienišas, nes jo kontaktai darbe ar mokykloje – visiškai formalūs, aplinkiniai – svetimi. Bet gali būti ir taip, kad žmogus nemoka kurti santykių su bendraamžiais ir lieka vienas, nes jam niekas neįdomu. Arba jis bendraamžiams būna įdomus tik kaip pajuokos objektas. Ir jie jam tampa streso šaltiniu bei nuolatine baime būti pažemintam.
– Ar mintys apie savižudybę visada yra susijusios su depresija?
– Mintys apie savižudybę gali būti ne tik sergant depresija. Ir atvirkščiai, sergant depresija, nebūtinai turi atsirasti minčių apie savižudybę. Kiekvienas, turintis minčių apie savižudybę, turėtų pasikonsultuoti su psichiatru, kad išvengtų depresijos ir nustatytų, ar asmuo yra linkęs į emocinį elgesį. Tokiems žmonėms gali būti būdingas impulsyvus savižudiškas elgesys, kai žmogus labai netikėtai, staigiai kitiems ir sau imasi veiksmų, keliančių didelę mirtingumo riziką: stovi, pavyzdžiui, prie daugiaaukščio namo lango ar geria saujomis vaistus.
Kai žmogus yra labai emocionalus ir patiria emocinį protrūkį, jis nesupranta, ir viskas, ko jis nori, yra atsikratyti šio jausmo. Jei žmogus yra linkęs į afekto protrūkius, psichiatras tai pamatys ir pasiūlys medicininę pagalbą, kad tokių situacijų nekiltų.
- Kokios kitos savižudybės formos egzistuoja? Pastaruoju metu pasigirdo pranešimų apie savižudybes karinėse mokymo stovyklose. Koks tai savižudiško elgesio tipas?
– Manau, kad tai impulsyvus savižudiškas elgesys, nes, greičiausiai, šie žmonės iš anksto neturėjo plano nusižudyti, tai padarė iš baimės ir protesto.
Taip pat yra demonstratyviai šantažuojantis savižudiško elgesio tipas. Žmogus gali kalbėti apie savižudybę ir net ką nors padaryti, kad ją įvykdytų, tačiau jis tikrai neturi omenyje pačios mirties. Jam kyla noras kaip nors paveikti tą, kuriam demonstruoja tokį elgesį, atkreipti dėmesį į tai, kas jam kelia nerimą. Svarbu į tokį elgesį žiūrėti rimtai, nes jis gali būti lemtingas.
Ir yra tikra savižudybė, kai žmogus tikrai nusprendžia mirti. Jis renkasi tam priemones, galvoja apie tai, kartais kalba apie savo planus arba nekalba, suprasdamas, kad bus sustabdytas.
- Kokie požymiai rodo, kad žmogus gali nusižudyti?
– Minčių apie savižudybę stadijoje nėra jokių iš išorės matomų požymių. Savižudybės plano įgyvendinimo stadijoje žmogus prisiriš tai, kas jam vertinga, pokalbyje gali išlieti savo ketinimus.
– Kaip jam gali padėti apie savižudybę galvojančio žmogaus artimasis?
– Reikia su juo pasikalbėti ir atidžiai klausytis, išreikšti užuojautą. Dažniausiai tai būna sunku, nes tarp artimų žmonių yra glaudus emocinis ryšys ir jie jaučia vienas kito skausmą. Turėtumėte parodyti žmogui, kad jis jums svarbus, brangus, ir jūsų gyvenimas be jo pablogės, nes apie savižudybę dažniausiai galvoja tie, kurie jaučiasi vieniši. Negalima ginčytis, spausti sąžinės ir pareigos jausmo, sakyti, kad jis turi šeimą, už kurią atsakingas. Taip pat tyčiotis ar smerkti. Verta pasiteirauti, kokios pagalbos, kokios paramos reikia žmogui, turinčiam minčių apie savižudybę.
Turite suprasti, ko jūs pats norite iš pokalbio. Daugelį veiksmų atliekame ne iš altruistinių, o iš egocentriškų sumetimų, norėdami visų pirma nuo ko nors apsisaugoti, su kažkuo nesusidurti. Todėl galime įtikinti žmogų nenusižudyti, pasakyti jam, kaip jūs liksite be jo ar jos, kaip gyvensite su tuo, kad jo ar jos nebus ir panašiai.
Tam, kas galvoja apie savižudybę, svarbu, kad jis būtų išgirstas ir išklausytas. Jam gali padėti pašnekovas, kuris nebijo tokių minčių ir nesiginčija, atlaiko visus savo išgyvenimus. Norint tinkamai padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui, jo artimajam geriau kreiptis į specialistą.
- Ką daryti, jei mylimas žmogus jau bandė nusižudyti?
– Po bandymo nusižudyti visada būtina kreiptis į specialistus. Toliau kalbėdamas, galvodamas apie savižudybę, žmogus lieka sau nepakeliamoje situacijoje, iš kurios nemato išeities. O aplinkiniai, jo požiūriu, negali parodyti šios išeities. Žmogus turės būti atidžiai stebimas, kol susitvarkys su situacija, dėl kurios ji tapo nepakeliama, kad nusprendė nusižudyti.
“YouTube” vaizdo įrašas
