sniegopilys.lt
Ryte vietoj košės – maisto likučiai. Šuo vietoj tikros motinos. Ir tai ne Kiplingo pasaka, o realybė, kurioje vaikai atsiduria „rūpestingų“ tėvų dėka. Prieš penkiolika metų Vitios Kozlovcevo iš Podolsko paviešinta gyvenimo istorija atėmė žadą daugeliui. Iki šešerių metų berniukas augo užrakintoje patalpoje su šunimi, kuri tapo jo „surogatine motina“. Praėjo metai, ir šio vaiko likimas vėl aptarinėjamas internete.
Daugiavaikės motinos įsikišimas išgebėjo vaiką
Podolske, netoli Maskvos, nutiko šiurpi istorija. Mažas berniukas, kurio mama ir močiutė dar buvo gyvos, augo užrakintoje patalpoje su šunimi. Vaikas valgė ir gėrė iš šuns dubenėlio, kaukė, lojo, bėgiojo keturiomis, miegojo ant kilimėlio su šunimi ir atlikinėjo gamtinius reikalus kaip šuo.
Tuo tarpu kitame kambaryje buvo žmonių pavidalo gyvūnai – jo „mama ir močiutė“. Jų neįmanoma pavadinti žmonėmis ar moterimis. Vaikas tokiomis sąlygomis praleido šešerius metus.
Keista, kad niekas juo nesidomėjo: nei vietos milicijos įgaliotinis, nei kaimynai, nei giminaičiai. Mūsų laikais neįmanoma įsivaizduoti tokio baisaus abejingumo. „Mama“ dirbo valytoja gamykloje. Sunku patikėti, kad niekas nežinojo, jog ji turi sūnų, niekas neatėjo jos aplankyti, niekas nesidomėjo vaiku.
Berniuką atsitiktinai atrado pediatras, matyt, naujas, kuris peržiūrėjo vaiko medicininius įrašus ir matė tik iki trijų mėnesių darytus įrašus. Po to ilga tyla.
Vaikas buvo nuvežtas apžiūrai. Gydytojai diagnozavo „Mauglio sindromą“ ir pateikė niūrią prognozę: berniukas amžinai liks protiškai atsilikęs ir turės gyventi psichiatrijos ligoninėje visą likusį gyvenimą.
Tačiau daugiavaikės motinos Lilit Gorelovos įsikišimas išgelbėjo vaiką. Taip vaikas atsidūrė „Gailestingumo“ šeimos vaikų namuose. Visa moters šeima įsitraukė į kovą už vaiko likimą: jie dirbo su juo visą parą, mokė jį kalbėti, vaikščioti, valgyti ir naudotis tualetu. Globėja pasitelkė visus specialistus, kad padėtų vaikui vystytis kaip žmogui, ir pamažu pasiekė neįtikėtinos sėkmės.
Žurnalistai apsilankė „Gailestingumo“ namuose ir kalbėjosi su Vitia, kuriam dabar 20 metų. Jis studijuoja universitete ir planuoja tapti drabužių siuvėju. Jis pasižymi nuostabia asmenybe – malonus, ramus ir šiek tiek santūrus. Globėjai bei jų vaikai, tapę Vitios broliais ir seserimis jį myli ir sako visam gyvenimui.
2005 metais Podolsko ligoninės slaugytoja pastebėjo, kad šešerių metų Vitios Kozlovcevo medicininiai įrašai nebuvo atnaujinti jau seniai. Paskutinį kartą jis buvo apžiūrėtas, kai jam buvo pusantrų metų. Medikė ne juokais susirūpino. Ji nuvyko adresu, nurodytu įrašuose. Tačiau niekas durų neatidarė. Tada ji susisiekė su vaikų apsaugos tarnybomis ir milicija, kuri ir išlaužė buto duris.
Jų pasitikti išbėgo šuo, o paskui jį – berniukas. Tačiau atpažinti jį kaip žmogaus vaiką buvo sunku: nuogas, gauruotas, jis ropoja keturiomis ir užuot kalbėjęs, leido neartikuliuotus lojimo garsus.
„Slaugytoja nualpo tai pamačiusi“, – pokalbyje su žurnalistais prisiminė berniuko įmotė Lilit Gorelova.
Vitia atsidūrė Lilit šeimoje praėjus dviem savaitėms po to, kai buvo išgelbėtas iš nelaimingo likimo buto. Berniukas, žinoma, buvo išplėštas iš buvusios šeimos. Paaiškėjo, kad Vitios tėvai išsiskyrė prieš kelerius metus. Vaikas liko su mama. Moteris dirbo valytoja ir daug gėrė. Jai sūnaus nereikėjo.
„Motina užrakino jį kambaryje su šunimi. Vis ateidavo su dubeniu maisto. Po vieną abiem, – prisiminė Lilit. – Motina nemaudė berniuko: šuo jį laižė. Jie nevedė jo į lauką ir net neaprengė. Jis buvo visiškai nuogas.“
Anot jos, motina uždengė to kambario langus, kad niekas nematytų ten vykstančių siaubų. Ji gyveno gretimame kambaryje. Kurį laiką ten gyveno ir paralyžiuota Vitios močiutė, bet ji netrukus mirė.
„Vitios tėvas gyveno tame pačiame name. Jis mokėjo buvusiai žmonai alimentus, bet niekada jo neaplankė!“ – atsidūsta Lilit.
Turėjo išmokti laikyti šaukštą
Pirmosios šešiamečio Vitios dienos globėjų šeimoje prasidėjo tuo, kad berniukas dar nemokėjo vaikščioti kaip žmogus – ropojo keturiomis.
Kai Vitia atsidūrė ligoninėje, jam buvo diagnozuotas Mauglio sindromas. Vaikai, sergantys šia liga, negali kalbėti, vaikščioti ar naudotis stalo įrankiais, nes auga apsupti gyvūnų, o ne žmonių.
Šešiametis turėjo trejų metų vaiko kūną ir didelę galvą. Jis net negalėjo ištarti pagrindinių žodžių. Pirmiausia jis turėjo išmokti laikyti šaukštą. Anksčiau vaikas valgydavo rankomis arba tiesiog lakdavo iš dubens liežuviu.
Niekas nežinojo, ką su juo daryti toliau. Tada specialistai ir prisiminė Gorelovų šeimą, kuri ilgą laiką rūpinosi gatvės vaikais ir augančiais vaikų namuose. Jų šeimoje jau buvo keli įvaikinti vaikai. Gorelovams buvo pasiūlyta pasiimti Vitią.
„Jie man paskambino ir pasakė, kad yra Mauglio vaikas. Iš pradžių nesupratau, apie ką jie kalba. Koks Mauglis? Nemanau, kad čia turime džiungles. Jie man nupiešė paveikslą. Tada paklausiau: „Ar jis kandžiojasi?“ – juokiasi Lilit. – Namuose daug vaikų, todėl nerimavau. Jie sakė, kad jis nekanda. Tada mes iškėlėme šį klausimą aptarti su visa šeima, ir vaikai ramiai priėmė šią žinią.“
Netrukus Gorelovai atėjo susitikti su Vitia.
„Kai pirmą kartą jį pamačiau, jis susisuko lovelėje ir spoksojo į mane. Jis atrodė kaip mažas išsigandęs šuniukas“, – prisiminė įmotė.
Tačiau Gorelovai neišsigando ir taip Vitia atsidūrė jų namuose.
„Iš pradžių buvo labai sunku. Jis naktį staugė prieš mėnulį. Ligoninėje jie išmokė jį naudotis šaukštu. Tai buvo vienintelis jo įgūdis. Bet jis taip pat laižydavo maistą nuo šaukšto kaip šuo“, – tęsė pasakojimą Lilit. – Pirmą kartą, kai jis taip greitai suvalgė dubenėlį grikių, išsigandome. Manėme, kad gali užspringti. Bet tada supratome, kad jis prie to pripratęs. Jis bijojo, kad iš jo atims maistą.“
Neturėjo supratimo kaip auklėti berniuką Mauglį
Vaikas nuo nuolatinio ropojimo keturiomis turėjo nuospaudų ant rankų. Masažo, kineziterapijos ir reguliarių mankštų pagalba po trijų mėnesių jis vėl galėjo vaikščioti. Netrukus Vitia pradėjo kalbėti.
„Bet pirmas jo ištartas žodis nebuvo „mama“, – juokėsi Lilit. – Jis pradėjo kalbėti reklaminiais šūkiais. Pirmasis jo žodis buvo „Bonduelle“. Tikriausiai jis išgirdo reklamą per televizorių kitame kambaryje ir ją prisiminė.“
Sunkiausia buvo išmokyti vaiką tinkamai atlikti gamtinius reikalus. Jis tai darė kaip šuo ir kategoriškai atsisakė sauskelnių.
„Jis pats jas nuplėšdavo. Be to, jis nelabai mokėjo reikšti neigiamas emocijas ar apmaudą, – tęsė Lilit. – Jei Vitiai kas nors nepatikdavo, jis atlikdavo gamtinius reikalus kitoje lovoje ir atsargiai užklodavo ją antklode. Taip kartais iš pykčio daro katės.“
Anot jos, vis dėlto pamažu pavyko įveikti ir tai. Kadangi berniuką Mauglį supo daug vaikų ir visi norėjo jį ko nors išmokyti, jis gana greitai priprato.
„Neturėjome supratimo, kaip su juo elgtis. Tokie atvejai gana reti, todėl neradome jokios naudingos literatūros apie Mauglių vaikų auklėjimą, – sakė moteris. – Laikui bėgant, tiesiog supratome, kad reikia elgtis su juo kaip su normaliu vaiku: ramiai paaiškinti, kas leidžiama, o kas ne.“
Beje, Vitios biologinė motina retkarčiais jį aplankydavo. Gorelovai stengėsi nesikišti į jų bendravimą.
„Ji tvirtino, kad turi sveiką vaiką, kad jis toks buvo padarytas ligoninėje. Ji buvo kelis kartus atvažiavusi jo aplankyti, bet berniukas jos bijojo, – prisiminė Mauglio įmotė. – Jo tėvas taip pat porą kartų buvo užsukęs, bet paskui prarado susidomėjimą.“
Liūdna tai, kad vaikinas niekada negalės gyventi savarankiškai ar sukurti šeimos. Tai siaubinga pirmųjų gyvenimo metų pasekmė. Nepaisant to, Vitiai ši siaubinga istorija baigėsi laimingai, dėka nuostabių globėjų ir šeimos, dėka „Gailestingumo“ ir gydytojų, masažuotojų, psichologų, kunigų ir klasės draugų.
Paprastai tokie vaikai nepritampa prie socialinio gyvenimo ir lieka neįgalūs, gyvena specialiose įstaigose. Niekas jais nesirūpina taip, kaip šiuo berniuku.
Šokiruojantis ir pasipiktinantis šioje istorijoje yra įstatymo atlaidus požiūris į moteris, kurios pasmerkė savo vaiką šiam siaubui.
Vitios motina buvo paskelbta normali, bet už savo vaiko nepriežiūrą jai nebuvo skirta jokia bausmė. Tiksliau, biologinė motina už vaiko nepriežiūrą gavo tik lygtinę bausmę. Pasak Gorelovos, moteris dabar mirusi.
Ji toliau dirba valytoja gamykloje. Už žiaurų elgesį su vaiku jai buvo tiesiog atimtos tėvystės teisės ir skirta lygtinė bausmė. Taip neturėtų būti jokioje visuomenėje. Deja, tokios istorijos nėra pavienės – jų yra nemažai.
Džiaugiasi savo aktoriniais sugebėjimais
Dabar Vitiai 25 metai ir jis gyvena Gorelovų šeimos atidarytame suaugusiųjų reabilitacijos centre Vladimiro srityje.
„Vitiai buvo diagnozuotas pseudoautizmas. Nors jis gimė sveikas, bet ši liga yra įgyta. Kažkuriuo metu supratome, kad padarėme viską, kas įmanoma, ir jis nebesivysto. Jis mąstė kaip dešimtmetis, – sakė Lilit. – Kai jam suėjo 18 metų, dėl jo neveiksnumo paskyrė jam visą gyvenimą galiojančią globą. Jis negali gyventi vienas ir niekada negalės, bet jam čia labai patinka. Čia grynas oras ir gyvūnai. Jam patinka su jais žaisti.“
Kai Vitia buvo įvaikintas, jis bijojo šunų. Dabar įtėvių valdoje yra du haskiai. Netoliese yra keturios karvės – Vitios numylėtinės. Jis nuo pat pradžių pradėjo apie jas pasakoti.
„Labas! – berniukas iš karto ištiesė ranką žurnalistui, šypsodamasis. – Mes ten turime karvių.“
Globotinis žino visų karvių vardus ir mielai jas išvardija:
- Sonia, Manja, Fenija ir Zoria…
- Kodėl Fenija? – paklausė globėjas Aleksandras, Lilit sutuoktinis.
- Nes ji maža? – atsakė vaikinas.
Vitia taip pat parodė savo telefoną. Jis droviai jį ištiesė rankoje. Vaikinas visą laiką šypsojosi, bet nedrįso užmegzti akių kontakto. Bet kaip jis šoka!
„Pažiūrėkite, kaip jis juda, – pastebėjo vienas centro gyventojų, Vitiai šokant laiptais žemyn iš antro pastato aukšto.- „Jis čia mus prajuokina.“
Vitia tikrai turi meninių gabumų. Kartais jis dalyvauja centro rengiamuose teatro spektakliuose su kitais Gorelovų vaikais. Vaidmenys, žinoma, nėra sudėtingi, bet Vitia džiaugiasi savo aktoriniais sugebėjimais!
Visos jo svajonės išsipildo akimirksniu
„Jis lankė cerkvės mokyklą. Iš pradžių sėdėdavo po kėde, tik retkarčiais žvilgčiodamas. Tada pamažu vis artėdavo prie kitų vaikų. Jam labai patiko mokykla. Jis netgi nervindavosi, kai nebūdavo pamokų, – sakė Lilit. – Taigi, jis moka skaityti ir skaičiuoti. Specializuotame koledže mokėsi siuvėjo amato, o vėliau – sodininko. Savo įgūdžius jis naudoja mūsų sode.“
Jo vyresni broliai sėdi šalia buvusio Mauglio. Vienas jų išmoko vaikščioti tuo pačiu metu kaip ir Vitia. Tik tada mažyliui buvo tik pusantrų metų, o Vitiai jau šešeri. Kitas, vyresnis, visą vaikystę nešiojo savo įbrolį ant pečių. Jis buvo ypač reikalingas, kai Vitią pirmą kartą nuvežė prie jūros ir bijojo „didelės balos“. Jie kartu ėjo į vandenį.
Tarp savo šeimos, gyvūnų ir gamtos Vitia atrodo laimingas. Lilit tuo neabejoja ir sako, kad visos berniuko svajonės išsipildo akimirksniu.
„Kadangi jam sunku konstruoti logines grandines, visos Vitios svajonės yra paprastos. Jei jis nori ledų, jis valgo ledus. Jei jis nori šokti, jis šoka“, – šypsojosi moteris.
Tačiau Lilit ir jos vyras turi rimtesnę svajonę. Pora nori pastatyti internatinę mokyklą vaikams, kurie sulaukę pilnametystės negali gyventi savarankiškai ir yra priversti likusį gyvenimą praleisti psichiatrijos įstaigoje. Jie taip pat svajoja apie kitą pastatą, skirtą kaniterapijai – gydymui naudojant specialiai apmokytus šunis.
„Mes patys dabar turime kelis šunis, todėl pradėjau gilintis į šią temą, – sakė Lilit. – O vokiečių aviganis, kuris augino Vitią, matyt, buvo labai malonus. Ji prisirišo prie jo, laikė jį savo šuniuku. Augintinis nugaišo netrukus po to, kai buvo nuo berniuko atskirtas. Tačiau kartu su juo mums pavyko užauginti malonų, visiškai neagresyvų berniuką.“
Socialinių tinklų nuotraukos
