Įkvėpimas: mergina ne tik išgyveno lėktuvo katastrofą, bet ir dar 11 dienų laukinėse džiunglėse

Žmogaus dvasios galia kartais būna tiesiog beribė, kad net fizikos ir logikos dėsniai  nepajėgia to paaiškinti. Gal  ir sunkiai įtikinama, kad jauna mergina, kuri išgyveno lėktuvo katastrofą ir buvo sunkiai sužalota, po to dar 11 dienų viena klajojo po laukines džiungles.

 

Patardavo žmonai vengti skristi su šios kompanijos lėktuvais

Iš tiesų, ši istorija atrodo fantastiškai, kad  net sunku patikėti, jog tai kažkada nutiko tikrovėje.

Nepaisant to, visa tai, kas išdėstyta, yra gryniausia tiesa. Drąsuolei merginai Julianai Koepkei lėktuvo katastrofos metu  tebuvo 17 metų, o dieną prieš tai  ji baigė mokyklą ir šoko išleistuvių vakare.

Juliana Margaret Koepke gimė 1954 metais spalio 10 d. Limoje, Peru sostinėje. Tiesa, pagal tautybę ji buvo ne perujietė, o vokietė  ir turėjo Vokietijos pilietybę. Tačiau kadangi abu Julianos tėvai Maria ir Hansas-Wilhelmas Koepke‘ai buvo zoologai, tyrinėję Pietų Amerikoje, Juliana gimė toli nuo savo istorinės tėvynės.

Kai Julianai buvo 14 metų, jos tėvai persikėlė į Panguaną, kur laukinėse Amazonės džiunglėse įkūrė tyrimų stotį. Paauglė mėgo gyventi laukinėje gamtoje: ji išmoko  karstytis po medžius  ir susirasti maisto. Būtent šie įgūdžiai  ir padėjo jai išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, kai po kelerių metų įvyko lėktuvo katastrofa.

Tačiau Peru globos institucijų atstovams kėlė susirūpinimą tai, kokiomis laukinėmis sąlygomis gyvena nepilnametis vaikas. Todėl Juliana buvo priversta grįžti į Limą, kur tęsė mokslus Aleksandro fon Humboldto vardo vokiečių mokykloje.

1971 metų gruodžio viduryje  prasidėjus moksleivių atostogoms, Julianos  mama nusprendė, kad Kalėdų atostogas   juodvi praleis kartu, todėl nupirko lėktuvo bilietus gruodžio 19 dienai, skrydžiui į Pukalpą. Tačiau Juliana įtikino mamą pasilikti dar kelioms dienoms, nes gruodžio 23 dieną turėjo įvykti jos išleistuvių vakaras mokykloje.

Todėl Maria Koepke pakeitė bilietus į gruodžio 24 d. Iškart po išleistuvių pabaigos mama su dukra išvyko į oro uostą. Ten jų jau laukė „Líneas Aéreas Nacionales S.A.“ (LANSA) kompanijos lėktuvas. Apskritai ši aviakompanija turėjo prastą reputaciją, o Julianos tėvas, tarsi nujausdamas, nors pats ir nemėgo keliauti,  patardavo žmonai vengti skristi su šios kompanijos lėktuvais. Ir  Maria Koepke  visada atsižvelgdavo į savo vyro žodžius, bet šį kartą, kadangi skrydis turėjo vykti Kūčių vakarą, o kitų oro linijų bilietų nebeliko, ji, suprantama, nepaklausė jo.

1971 metais gruodžio 24 d. iš Limos tarptautinio oro uosto pakilo  LANSA  lėktuvas „Lockheed L-188 Electra“ su 92 keleiviais. Lėktuvas artėjo prie audros fronto, tačiau pilotai nusprendė jo neaplenkti, o skristi per vidurį. Beveik iš karto po to lėktuvas ėmė smarkiai drebėti, nuo viršutinių lentynų krito bagažas, pasigirdo išsigandusių keleivių riksmai. 12.36 val. žaibas trenkė į dešinįjį orlaivio sparną, dėl kurio užsidegė degalų bakas. Pilotai, supratę, kas nutiko, pradėjo avarinį lėktuvo nusileidimą. Iš 6400 metrų aukščio jie nusileido į 3200 metrų aukštį, po to ore nukrito degantis orlaivio sparnas ir tada ėmė kristi nevaldomas laineris, kol visiškai subyrėjo ore.

Juliana Koepke tuo metu sėdėjo prisisegusi prie trivietės kėdės ir įsispaudė į sėdynę, melsdama, kad viskas baigtųsi gerai. Šioje kėdėje Juliana  ir nukrito ant žemės, nes ore kėdė apsivertė ir merginai atstojo parašiutą. Krentant paauglė prarado sąmonę ir atsigavo tik kitą dieną.

Pirmosiomis minutėmis mergina negalėjo suprasti, kas atsitiko: ar tikrai ji dar gyva? Tada Juliana pajudino rankas ir kojas, ir suprato, kad jos nesulaužytos. Tiesa, pajudėjus labai skaudėjo vieną ranką – lūžo raktikaulis, skaudėjo kelį (vėliau paaiškėjo, kad plyšo kelio raištis). Paauglei taip pat skaudėjo galvą ir svaigo galva (smegenų sukrėtimo pasekmė), buvo sužalota dešinė akis, daugybiniai įpjovimai visame kūne (kai kurie iš jų buvo labai gilūs).

 

Pirmas kelias dienas laukė ir tikėjosi, kad bus surasta

Juliana apsidairė  ir pamatė, kad lėktuvas nukrito į džiungles. Ji galvojo apie savo mamą, nes jų kėdės buvo viena šalia kitos, vadinasi, ji turi būti kažkur šalia. Juliana iš pradžių  ėmė šaukti mamą vardu, bet kai  niekas neatsiliepė, ėmė jos ieškoti. Tačiau  mergina  taip ir nerado savo motinos ar kitų gyvų keleivių. Užtat ne kartą  užlipo ant lėktuvo nuolaužų, kažkieno lagaminų ir subjaurotų žmonių kūnų, kurie nerodė jokių gyvybės ženklų.

Dėl smegenų sukrėtimo mergina iš pradžių prastai orientavosi aplinkoje ir kelis kartus neteko sąmonės. O dėl to, kad pametė akinius ir susižalojo akį, matė visai prastai.

Gelbėjimo operacija prasidėjo beveik iškart po to, kai lėktuvas dingo iš radaro. Virš Julianos galvos skrido gelbėjimo sraigtasparniai, tačiau dėl tankaus atogrąžų miško jie negalėjo pamatyti nei jos, nei sudužusio lėktuvo nuolaužų. Atgavusi sąmonę mergina ir išgirdo  ir pamatė virš galvos skrendančius lėktuvus. Todėl pirmas kelias dienas laukė ir tikėjosi, kad bus surasta. Bet ėjo diena po dienos, o ji tebebuvo džiunglėse.

Tik penktą dieną, šiek tiek atsigavusi, Juliana pradėjo suprasti, kad gelbėtojai gali jos nerasti, ir nusprendė pati leistis į kelią. Galų gale, kitaip ji būtų visiškai nusilpusi ir tikrai negalėjusi niekur eiti. Laimei, Juliana Koepke nuo mažens žinojo, kaip elgtis džiunglėse ir nusprendė gelbėtis pati.

Prieš leisdamasi į kelionę mergina apžiūrėjo keleivių lagaminus ir viename rado mažą saldainių pakuotę, o kitame didelį pyragą. Tačiau pyragas buvo stipriai išteptas purvu ir Juliana nepasiėmė jo su savimi. Dėl ko vėliau labai pasigailėjo, kai pradėjo kankinti alkis.

Galiausiai su savimi ji pasiėmė tik saldumynus. Tai bus vienintelis „žmogiškas“ maistas, kurį ji valgys visas 11 dienų.

Juliana yrėsi per džiungles, apsiavusi vienu batu, nes antrasis nuskriejo nuo jos, kai ji krito iš lėktuvo. Ir mergina nebegalėjo jo rasti. Bet kadangi Juliana pametė  ir akinius, o  jos regėjimas buvo  labai prastas,  tai  kelią nuėjo beveik apgraibomis.

Tačiau pusantrų metų, praleistų su tėvais Panguane, paauglei labai pravertė. Mergina žinojo apie visus atogrąžų miškuose jos tykojančius pavojus, todėl judėjo labai atsargiai.

Prieš žengdama žingsnį ji koja su batu paliesdavo žemę prieš save ir tik po to ryžosi  žengti žingsnį  basa koja. Taip jai pavyko išvengti gyvatės įkandimų ir pavojingų vabzdžių.

Netrukus  mergina atėjo prie upelio, kuris ją nepaprastai pradžiugino ir suteikė viltį išsigelbėti. Galų gale, judėdama upeliu, ji galėjo prieiti  ir dideles upes, aplink kurias, ji žinojo, turi būti žmonių būstai.

Juliana ėjo visą dieną, tik retkarčiais leisdavo sau pailsėti, o naktį, kai akla tamsuma visiškai apgaubė aplinką, išlipo į krantą ir bandė miegoti. Tačiau ji beveik negalėjo užmigti: per lėktuvo katastrofą patirtos žaizdos  ėmė vis labiau skaudėti. Ir po kelių dienų tokios kelionės, Juliana, savo siaubui, pastebėjo, kad jos žaizdose spurda lervos. Mergina puolė į paniką, nes suprato, kad išsigelbėjimo galimybės sparčiai blėso.

Dešimtą „viešnagės“ džiunglėse dieną Julianai pagaliau pasisekė. Ji rado ant kranto pririštą motorinę valtį. O šalia valties buvo iš šakų ir lapų suręsta trobelė. Julianos apmaudui, trobelėje nebuvo žmonių, o tik motorinės valties variklis. Tačiau visa būsto atmosfera rodė, kad čia neseniai buvo žmonių. Jėgos jau beveik  išseko ir nelaiminga mergina buvo pasiruošusi kone kristi negyva  ant grindų, bet staiga pamatė benzino baką. Ir tada Julianos galvoje šovė išganinga mintis: ji prisiminė, kaip kartą tėvas jų šuns žaizdą gydė benzinu.

Supratusi, kad neturi ko prarasti, Juliana žaizdas apipylė benzinu, taip atsikratydama lervų. Po to, visiškai nusilpusi, ji užmigo čia pat, ant grindų.

Trys miško kirtėjai iš Puerto Inkos kaimo po kelių valandų grįžo į trobelę ir nepaprastai nustebo, kai pamatė ant grindų gulinčią merginą. Iš pradžių jie net pamanė, kad ji mirė, nes Juliana  nerodė jokių gyvybės ženklų.

 

Grįžo į vietą, kur gavo antrą šansą gyventi

Jiems prireikė šiek tiek laiko, kol Juliana susivokė ir sužinojo, kas jai atsitiko. Supratę, kad paauglė buvo prieš 11 dienų sudužusio lėktuvo keleivė, patyrė baisų šoką. Pirmiausia jie pamaitino išsekusią merginą, sutepė  gydomuoju tepalu daugybę žaizdų, o tada paguldė į lovą.

Kitą rytą miško kirtėjai nugabeno Julianą valtimi į Turnavistos apylinkes. Kelionė truko apie septynias valandas. Ir iš ten mažo lėktuvo pilotas pristatė Julianą Koepke į Pukalpą, kur ji pagaliau susitiko su tėvu.

Julianos parodymų dėka avarijos vieta buvo nustatyta po dviejų dienų. Tačiau lėktuvo liekanos ir žmonių kūnai buvo išsibarstę tokiu dideliu spinduliu, kad visus surasti prireikė daugiau nei mėnesio.

Ligoninėje Juliana sužinojo, kad iš 92 žmonių ji vienintelė išgyveno. Mergina gana greitai atsigavo ir parodė norą padėti paieškoje. Pirmiausia, žinoma, ją domino jos pačios motinos Marijos Koepke likimas. Mergina iki paskutinio neprarado vilties, kad mama, kaip ir ji pati, gali būti gyva: juk būtent mama ją išmokė daug ko, kaip reikia elgtis ir išgyventi džiunglėse.

Tačiau antrą kartą stebuklas neįvyko. Marijos Koepke kūnas buvo aptiktas džiunglėse 1972 metų sausio 12 dieną. Apžiūra parodė, kad moteris išgyveno kritimą, tačiau po kelių dienų mirė nuo patirtų sužalojimų. Juliana visą likusį gyvenimą kaltins save, kad iš karto nesugebėjo rasti mamos ir jai padėti.

„Ilgą laiką, daug metų sapnavau košmarus. Ir, žinoma, sielvartas dėl mamos ir kitų mirties grįždavo vėl ir vėl. Mane vis dar persekioja mintis, kodėl aš buvau vienintelė išgyvenusi. Ir taip bus visada“, – 2010 metais  interviu sakė Juliana Koepke.

Pamažu buvo rasti ir  kitų žuvusiųjų kūnai. Paaiškėjo, kad 14 žmonių, kaip ir Maria Koepke, išgyveno po lėktuvo katastrofos, tačiau po kelių dienų mirė nesulaukę medikų pagalbos.

Po visko, ką patyrė, Juliana išvyko į savo istorinę tėvynę – Vokietiją, kur įstojo į Kylio universitetą ir baigė jį 1980 metais. Biologų dukra –  gavo diplomą ir pati tapo biologe. Vėliau ji gavo daktaro laipsnį Miuncheno Ludwigo Maximiliano universitete, prieš grįždama į Peru atlikti šikšnosparnių tyrimų. 1987 metais Juliana Koepke paskelbė disertaciją „Šikšnosparnių kolonijos ekologinis tyrimas Peru atogrąžų miškuose“.

1989 metais Juliana Koepke ištekėjo už savo ilgamečio mylimojo Ericho Dillerio ir pasiėmė jo pavardę. Dilleris, kaip ir Juliana, buvo mokslo žmogus – jis yra entomologas, kurio specializacija – parazitinės vapsvos.

2000 metais mirė Julianos tėvas. Jis dirbo Panguango direktoriumi, todėl po jo mirties šias garbės pareigas perėmė jo dukra.

2019 metais Peru vyriausybė Julianą Koepke apdovanojo Garbės ordinu už pasižymėjimą tarnyboje ir suteikė karininko laipsnį.

Filmuojant dokumentinį filmą, Juliana Koepke grįžo į vietą, kur gavo antrą šansą gyventi.

Stebuklingo mergaitės išsigelbėjimo istorija  buvo perkelta ir į kelias knygas bei filmus. Vieną iš šių knygų parašė Venus Herzog – moteris, kuri taip pat galėjo skristi nelaimingame lėktuve. Venus Herzog planai pasikeitė paskutinę akimirką ir lėktuvas „L-188“ pakilo be jos.

Juliane Koepke taip pat parašė atsiminimų knygą „Kai aš nukritau iš dangaus“. Jame ji detaliai aprašė visas vienuolika siaubo dienų, kurias teko iškęsti vienatvėje ir nežinomybėje.

parengė Vytautė Jogailaitė

“YouTube” stopkadrai