Kodėl žmonėms nepatinka jų pačių balso skambesys įrašuose?

Skamba pažįstamai? Įrašėte kažką diktofonu, perklausėte ir staiga atrodo, kad kalba kažkas kitas. Balsas skamba kitaip: aukštesnis, plonesnis, plokštesnis, tarsi jis nebūtų jūsų. Tai sukuria atstūmimo jausmą ir norą kuo greičiau išjungti įrašą. Bet kodėl taip nutinka? – rašo howlingbirds.com.

• Kokios galėtų būti to pagrindinės priežastys?
• Pagrindinė priežastis yra skirtumas tarp to, kaip girdime savo balsą iš vidaus ir išorės. Kalbėdami savo balsą girdite dviem būdais vienu metu. Pirmasis yra per oro laidumą. Tai yra tada, kai garso bangos sklinda iš jūsų balso stygų per orą ir patenka į jūsų ausis, kaip ir bet kuris kitas garsas. Taip jus girdi kiti. O antrasis būdas yra per kaulų laidumą. Šiuo atveju balso stygų vibracijos perduodamos per kaukolės kaulus tiesiai į vidinę ausį. Šis metodas savotiškai unikalus, nes niekas kitas mūsų tokiu būdu negirdi.

Kaulinis laidumas suteikia balsui šiltesnį, žemesnį ir gilesnį tembrą. Taip mes įprantame jį suvokti kasdieniame gyvenime. Tačiau įrašytas balsas yra tai, ką mikrofonas paima ir atkuria tik erdvinį komponentą. Jam trūksta gylio, jis atrodo mažiau sodrus, labiau skambus, o kartais net cypiantis. Todėl klausydamasis įrašo žmogus susiduria su ryškiu neatitikimu tarp pažįstamo garso ir objektyvaus. Tai sukelia diskomfortą.

Kita priežastis – lūkesčių ir realybės neatitikimas. Kai įraše girdite savo balsą, jis neatitinka vaizdo, kurį susidarėte galvoje. Tai suvokiama kaip klaida: „Tai ne aš!“ Balsas yra susijęs su savęs suvokimu ir tapatybe. Esate įpratę suvokti savo balsą kaip savo „aš“ dalį, o kai išgirstate ką nors kita, jūsų smegenys tai suvokia kaip trikdį.

Be to, balsas yra labai svarbi mūsų socialinio įvaizdžio dalis, per kurią bendraujame su aplinkiniais. Kai jis skamba kitaip, nei įsivaizduojame, kyla abejonių dėl to, kaip suvokiame save ir kaip mus suvokia kiti. O tai gali paveikti savigarbą.

• Kas gali sukelti balso tembro pasikeitimą?
• Žmogaus smegenys linkusios būti savikritiškos. Pastebime savo kalbos klaidas, nereikalingus „um“, atodūsius ir neteisingus kirčius. Šios smulkmenos lieka nepastebėtos tikrame pokalbyje, bet įraše jos sukelia trikdymą. Tai gali sukelti nejaukumą, gėdą ar nusivylimą, ypač jei žmogus nėra įpratęs kalbėti viešai arba jam trūksta pasitikėjimo savimi.

Kuo aukštesnis savikritikos lygis, tuo labiau atmetama įrašytas balsas. Tai susiję su bendru žmogaus požiūriu į save, savo išvaizda, kalbėjimo maniera ir charakteriu. Balsas yra tik vienas iš jo asmenybės atspindžių, o jo atmetimas gali būti bendro nepasitenkinimo savimi dalis.

Be to, gana svarbų vaidmenį atlieka vadinamasis įprotis. Daugelis žmonių tiesiog retai girdi savo balsą, ypač neapdorotą – be apdorojimo, filtrų ar mikrofono patobulinimų. Ir viskas, kas nepažįstama, suvokiama kaip neteisinga. Jei žmogus nuolat girdėtų save įrašant nuo vaikystės, jis priprastų prie garso ir nepatirtų diskomforto.

Profesionalūs diktoriai, aktoriai, dainininkai – tie, kurie dirba su savo balsu – dažnai patiria šį efektą savo karjeros pradžioje. Tačiau laikui bėgant jie pripranta prie savo balso ir išmoksta jį suvokti kitaip.

• Ar įmanoma pamilti savo balsą?
• Tikrai taip! Tačiau tam reikia laiko, praktikos ir susitaikymo. Kad tai įvyktų kuo greičiau, dažnai įrašykite save ir klausykitės savo balso skirtingose ​​situacijose – kalbėdami, skaitydami, dainuodami. Kuo daugiau pakartojimų darysite, tuo greičiau jūsų smegenys prisitaikys. Sąmoningai dirbkite su savo balsu: tyrinėkite savo kvėpavimą, dikciją ir intonaciją. Tai padės jums jaustis kontroliuojamiems ir užtikrintiems. Susitelkite į turinį, o ne į formą. Ir svarbiausia: nebūkite tokie kritiški sau!