Smurtas artimoje aplinkoje: užduokite sau šiuos penkis klausimus, jei nuolat teisinate savo partnerį

Daugelis žmonių savo partnerio grubumą priskiria nuovargiui, šaltumą – užimtumui, o išdavystę – sunkiam gyvenimo laikotarpiui. Kartais tai tiesa. Tačiau svarbu prisiminti, kad nuolatinis bandymas pateisinti viską griaunantį žmogų galiausiai yra žalingas tam, kuris jį teisina. Kad suprastumėte tikrąją padėtį, tam tikru momentu turite užduoti sau penkis sąžiningus klausimus, rašo „Psychology Today“.

1. Kieno skausmą aš dabar malšinu – jo ar savo?

Moterys dažnai linkusios pateisinti savo partnerius: „Jam sunku, todėl jo nekaltinu“, „Jam gyvenime buvo sunku, todėl jis taip elgiasi“. Tokiuose santykiuose žmogus tampa terapeutu ir gelbėtoju, tačiau jo paties skausmas lieka nuošalyje. Tai kyla iš baimės pripažinti, kad būti su žmogumi, kurį „suprantate“, iš tikrųjų yra blogai, baisu ir vieniša. Psichika ginasi: lengviau pateisinti kitą žmogų, nei matyti savo silpnybę. Toksiškam partneriui belieka įtikinti savo moterį, kad ji viską išsigalvoja, apsunkina ir perdeda.

2. Jei mano geriausia draugė palaikytų tokius santykius, ką jai pasakyčiau?

Įjunkite šaltą protą ir įsivaizduokite geriausią draugę, ateinančią pas jus ir sakančią: „Jis mane nuvertina, laužo pažadus, o aš visada jį teisinu“. Ką pasakytumėte jūs? Greičiausiai „Bėk kuo greičiau nuo jo“. Bet jūs darote sau išimtį. Tai kognityvinis iškraipymas, dvigubi standartai. Laikote save mažiau vertu pagarbos žmogumi nei kiti. Kodėl? Užduokite sau šį klausimą ir pabandykite atsakyti sąžiningai.

3. Ką tiksliai aš gaunu savo savigarbos sąskaita?

Pateisindamas kitą, žmogus neišvengiamai praranda dalelę savęs. Jis už tai moka savo savigarba ir mainais gauna stabilumo, materialinio komforto ar pažįstamos šilumos iliuziją. Iš esmės tai tikrojo „aš“ keitimas į miražą. Ir su kiekviena diena ši situacija tik blogėja. Šiandien atleidžiamas riksmas, rytoj – išdavystė. O žmogaus orumas dar labiau žeminamas.

4. Kada paskutinį kartą jo elgesys iš tikrųjų pasikeitė po mano pateisinimų?

Prašau, tik faktus. Jūs jau šimtą kartų sau paaiškinote jo veiksmus, davėte jam antrą, trečią, dešimtą šansą. Ar jis pasikeitė? Jei taip, kiek laiko? Pasiteisinimai paprastai nepakeičia partnerio – jie tik suteikia jam leidimą tęsti. Jūsų „supratingumas“ jiems yra žalia šviesa. Sąžiningai pažvelkite į dinamiką: jei elgesys kartojasi, strategija neveikia, vadinasi, laikas ją keisti iš esmės.

5. Kuo būsiu po penkerių metų, jei ir toliau taip darysiu?

Laikui bėgant, žmogus vis mažiau girdi save ir vis labiau prisitaiko prie kitų. Tokiuose santykiuose pasiteisinimai tęsiasi, o ribos vis tiek pažeidžiamos. Palaipsniui asmeniniai norai nustoja egzistuoti, lieka tik įprotis toleruoti ir tenkinti kitų poreikius. Žmogus praranda ryšį su savo norais, vis labiau susitelkdamas į kitų norus. Galiausiai ateina suvokimas, kad metai buvo iššvaistyti tam, kas nepateisino jo pasitikėjimo. Tai kaina, kurią mokama už saviapgaulę.

Šie žingsniai gali sukelti pasipriešinimą, pyktį ir norą neskaityti straipsnio – tai normalu. Tai, ko nepripažįstate sau, erzina. Ir vis dėlto svarbu prisiminti, kad rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas, o pagrindinė brandžios asmenybės funkcija. Nustokite teisinti tuos, kurie jus naikina. Pirmas žingsnis atkuriant ribas yra sąžiningas žvilgsnis į realybę be rožinių akinių. Psichika neatleidžia savęs išdavystės, o daugelio metų saviapgaulės kaina bus milžiniška. Daug išmintingiau dabar atkreipti į save dėmesį ir pradėti susigrąžinti savo gyvenimą, nei vieną dieną atrasti, kad iš jūsų beveik nieko neliko.