sniegopilys.lt
Kas skatina vyrus prievartauti? Galbūt girdėjote, kad vyrai turi „specialių poreikių“ arba kad jie „negalėjo atsispirti“, kad „auka juos išprovokavo“ ir taip toliau ir taip toliau. Žodžiu, galima rasti daugybę šio nusikaltimo pateisinimų. Tačiau atlikti empiriniai tyrimai atmetė šiuos juokingus pasiteisinimus ir paaiškino šią problemą.
Freudistai galvojo, kad visos moterys slapta to nori
Šia tema rašytoja Sandros Newman parašė esė, kurioje autorė tyrinėja išžaginimo supratimo istoriją iš feministinės kritikos, psichologijos ir kriminologijos perspektyvos.
Sandra Newman atsekė, kaip išžaginimo koncepcija keitėsi nuo XIX amžiaus pabaigos iki šių dienų. Anot jos, nors per tą laiką daug kas pasikeitė, bet vis tiek gyvename prievartavimo kultūroje. „Iki šiol gyvuoja labai paprastas ir stebėtinai seniai senas mitas apie tai, kas verčia vyrus prievartauti moteris. Tai skamba taip: jei vyras dėl sekso trūkumo (seksualinio susilaikymo) ar hiperseksualumo yra perdėtai susijaudinęs, jis paprasčiausiai praranda kontrolę konkrečios moters atžvilgiu. Bet ar tai pateisinama?“ – retoriškai klausė rašytoja.
Stebėtina, bet ši prielaida išliko nepakitusi iki šiol. Tai galima paaiškinti nebent hidraulika: jei slėgis per didelis arba indas per silpnas, įvyks sprogimas.
Šis seksualinio smurto modelis pradėjo klestėti pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais, kai seksualumas tapo augančio mokslinio susidomėjimo objektu. Tradicinė išžaginimo teorija išliko iki XX amžiaus antrosios pusės. Tada jį staiga sukrėtė žudikiškas feminizmo teorijos ir empirinių tyrimų derinys, paskelbtas „Journal of Criminal Law and Criminology“ („Baudžiamosios teisės ir kriminologijos žurnalas“).
Šis tyrimas suteikė galimybę suprasti, kodėl vyrai prievartauja. Tai taip pat atskleidė, ko beveik visuotinai niekas nepaisė: kaip galima išvengti išžaginimo.
Tradicinė teorija galėjo egzistuoti ir toliau, jei ne vienas jos išdavikiškų požymių – aukos kaltinimas.
„Jei seksualinis potraukis provokuoja išprievartavimą, išeina, kad moteris gali sukelti tokią aistrą, jog bet kuris „geras“ vyras gali prarasti galvą. Remiantis tokiais samprotavimais, išeina, kad auka pati kalta dėl to“, – teigė rašytoja.
Beje, šią idėją XX-ojo amžiaus viduryje skleidė Sigmundo Freudo šalininkai. Jie ne tik galvojo, kad auka išprovokuoja smurtą, bet ir manė, kad visos moterys slapta to nori.
Moterų seksualumą freudistai laikė iš prigimties mazochistiniu. Jų tvirtinimu, aukos moterys nesąmoningai trokšta seksualinio smurto, jei jos pačios nesukuria.
Didžiuliai pokyčiai šioje sferoje įvyko 1975 metais, kai žinoma feministė ir aktyvistė Susan Brownmiller pristatė savo novatorišką projektą – prievartavimą prieš moters valią.
„Išžaginimas yra ne kas kita, kaip sąmoningas bauginimo procesas, kurio metu visi vyrai stengiasi moterims įvaryti baimės“, – teigė Brownmiller.
Žinoma feministė Brownmiller kategoriškai paneigė mintį, kad prievartavimas yra lytinio potraukio pasekmė. Išžaginimą ji vertino kaip politinį nusikaltimą.
„Moters prievartavimas yra sunkus nusikaltimas, ne iš aistros, o iš šalto išskaičiavimo. Kad ir kur būtų prievartaujama, motyvas yra ne seksas, o galia“, – tvirtino ji.
Tais pačiais metais mokslininkai pradėjo įvairius tyrimus, per kuriuos buvo aiškinamasi ir tiriami prievartautojų motyvai.
Ankstyviausias ir tikriausiai įtakingiausias iš jų buvo klinikinio psichologo Nicholo Grotho tyrimas. Jis tyrė kelis šimtus prievartautojų kalėjimuose ir aukšto lygio psichiatrinėse ligoninėse, Masačiusetso valstijoje, paskelbdamas išvadas knygoje „Men Who Rape“. („Vyrai, kurie prievartauja“).
Anot knygos autoriaus, visi prievartautojai vadovaujasi vienu iš trijų galimų motyvų: sadizmu, pykčiu ar valdžios troškimu. Jis taip pat manė, kad visi prievartautojai yra psichinę negalią turintys žmonės.
Deja, bet Grothas nepateikė paaiškinimo, kaip jis atliko savo tyrimus. Tačiau mokslininkas priėjo prie svarbios išvados, kad išžaginimai tarnauja ne seksualiniams poreikiams.
„Išžaginimas yra pseudoseksualus aktas, kurio metu seksualumas naudojamas sprendžiant valdžios klausimus ir išreiškiant pyktį“, – rašo Grothas savo knygoje.
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai rinkosi tradicinės teorijos įrodymų. Tiesa, bet apgailėtinai nesėkmingai.
Nepaisant to, kiti įvairūs tyrimai parodė, kad vyrams, prievartaujant moteris, nepadidėjo testosterono lygis. Apklausos taip pat parodė, kad prievartautojai turėjo daugiau sekso partnerių nei kiti vyrai. O tai reiškė, kad sekso trūkumas neturėjo nieko bendra su prievartavimu.
Atkreipė dėmesį į vadinamuosius „neaptiktus“ prievartautojus
Anot Kinsio instituto mokslininko Polo Gebhardo, susituokę prievartautojai taip pat yra linkę į aktyvų seksą su savo žmonomis. Šis mokslininkas taip pat atliko seksualinių nusikaltėlių tipo analizę.
Iš pradžių P. Gebhardas tyrinėjo prievartautojus, nuteistus už šį nusikaltimą ir pasodintus už grotų. Bet paaiškėjo, kad tik maža dalis visų prievartautojų buvo pasiųsti į kalėjimą. Be to, kaliniai nėra būdingi visiems prievartaujantiems vyrams.
Mokslininkas išsiaiškino, kad kaliniai prievartautojai kur kas labiau linkę prievartauti nepažįstamas moteris, žiauriai elgėsi su jomis, naudojo ginklus ir anksčiau buvo teisti. Iš esmės tai vyrai, neturintys aukštojo išsilavinimo, su silpnais socialiniais kontaktais.
Devintojo dešimtmečio viduryje nauja tyrimų banga atkreipė dėmesį į vadinamuosius „neaptiktus“ prievartautojus – vyrus, kurie niekada nebuvo suimti ir kurių nusikaltimai nebuvo žinomi.
Šie vyrai daug rečiau vartojo smurtą ar fizinę jėgą. Bet dauguma jų prievartavo moteris, išgėrusias daug alkoholio. Tai yra jie naudojo jėgą tuo atveju, jei nepavykdavo gražiuoju susitarti arba tiesiog gauti sutikimą pasimylėti. Tai yra vadinamasis „išprievartavimas per pasimatymą“.
Didžioji dalis apklaustųjų buvo kolegijos studentai, ir atrodė neįtikėtina, kad jie prisipažino naudoję seksualinę prievartą nepažįstamų moterų atžvilgiu.
Kadangi žodžio „prievartautojas“ anketoje nebuvo, vyrai ramiai atsakė „taip“ į klausimą: „Ar jūs kada nors turėjote seksualinių kontaktų su moterimi prieš jos valią, grasindami jai ar naudodami fizinę jėgą?“
Apklausą, kurią atliko psichologai Davidas Lisakas ir Susan Roth, paaiškėjo, kad respondentai kažkodėl nesuprato, kad tai yra prievartavimo aprašymas.
Kitas akivaizdus rezultatas buvo prievartautojų skaičius. Dešimtyje 1985–1998 metais atliktų tyrimų parodė, kad 6–14,9 proc. kolegijos studentų prisipažino prievartavę arba bandė prievartauti. Maždaug pusė jų išprievartavo pakartotinai.
Tai kas buvo patvirtinta tyrimų duomenimis apie šių vyrų charakterį ir elgesį, netapo sensacija. Paaiškėjo, kad žagintojai buvo mažiau empatiški nei kiti vyrai. Jie taip pat buvo egocentriški manipuliatoriai, turintys neigiamą požiūrį į moteris.
JAV nacionalinio psichinės sveikatos instituto mokslininkės Dianos Scully atliktas tyrimas apie seksualinę prievartą, padeda rasti išeitį iš šio keblumo.
Diana Scully lygino prievartautojus su kitų kalinių kontroline grupe. Ji apibūdino vyrus tokiais išsireiškimais, kaip priešiškumas moterims, tarpasmeninis smurtas ir „kompulsinis vyriškumas“.
Bet mokslininkė tvirtino, kad tarp prievartautojų ir kitų nusikaltėlių nebuvo rasta skirtumų. Taip pat nesiskyrė ir jų lytinis gyvenimas prieš įkalinimą, požiūris į moteris ir jų seksualinės prievartos vaikystėje istorija.
Bet Scully labiausiai sukrėtė tai, kaip prievartautojai stengėsi pateisinti savo nusikaltimą žemindami ir niekindami savo aukas. „Jie kalbėjo apie aukos moralinius trūkumus. Jie nuolat meluodavo apie nusikaltimų detales, norėdami parodyti save kaip mažiau smurtaujančius žmones. Ir išprievartavimą jie bandė pateikti kaip normalų dalyką“, – teigė tyrėja.
„Kai paprašai moters nusirengti, o ji sako: „ Ne, aš padori moteris“. Ir tada turi naudoti jėgą. Visi vyrai taip elgiasi“, – teigė vienas respondentas.
Kiti tvirtino, kad visi laikė priimtinu išprievartauti moterį, jei ji turėjo „perspektyvios“ reputaciją. Tai yra keliavo autostopu ar anksčiau turėjo lytinių santykių su vyru.
Respondentai prievartavimą vertino kaip „mažai rizikos reikalaujantį veiksmą“
Kai kurie respondentai vis dėlto suprato, kad pasielgė neteisingai. Tokiais atvejais jie paprastai pabrėždavo kad nepateisina savęs ir sakė, kad įvykdytas nusikaltimas visiškai skiriasi nuo jų charakterio ir „braižo“. Jie buvo labai susirūpinę, ką kiti žmonės apie juos pagalvos.
Bet didžioji dauguma vyrų manė, kad niekada nebus nubausti.
„Aš žinojau, kad elgiuosi neteisingai. Bet aš taip pat žinojau, kad dauguma moterų nepranešė, jog buvo išprievartautos, todėl maniau, kad ir toliau jos to nepadarys“, – sakė viena apklaustų žagintojų.
Anot Dianos Scully, jos apklausiami respondentai prievartavimą vertino kaip „mažai rizikos reikalaujantį veiksmą“.
Negana to, daugelis apklaustų studentų prievartautojų ne tik nebijojo bausmės, bet ir nežinojo, kad tai, ką jie daro, buvo nusikalstama.
Todėl tyrėja Scully padarė išvadą, kad daugiausiai prievartavimai yra „prievartavimo kultūros“ rezultatas. Ši „kultūra“ vyrams tvirtina, kad daugeliu atvejų moterų prievartavimas yra ne tik normalus, bet ir visiškai saugus reikalas.
„Prievartavimo kultūra“ leidžia pastebėti didelius seksualinio smurto svyravimus tarp skirtingų šalių, atsižvelgiant į tai, ar išžaginimai yra toleruojami, ar už tai baudžiami, – teigė tyrėja.
Prisiminkite, kad nuo 6 iki 14,9 proc. JAV kolegijos studentų prisipažino prievartavę merginas ar moteris. Ši statistika atrodo bauginanti, bet susipažinus su leidinyje „The Lancet“ paskelbtu tyrimu, kur Kinijoje vyrai atpažįstami kaip prievartautojai, sudaro apie 23 proc., o Papua Naujojoje Gvinėjoje net 60, 7 proc.
Anot Dianos Scully, karo metu seksualinis smurtas taip pat pasireiškė skirtingai. Todėl, kad išprievartavimų skaičius karo metu paprastai keičiasi reaguojant į atsitiktines aplinkybes ir „nurodymų iš viršaus“, kurie gali būti įvairūs: nuo seksualinio smurto skatinimo iki griežtų bausmių už jo padarymą.
Pavyzdžiui, didelis seksualinio smurto lygis Raudonojoje armijoje, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, smarkiai sumažėjo, kai sovietų vadovybė nusprendė, kad tai politinė problema ir nustatė taisykles, kuriomis tai buvo atgrasoma.
Panašu, kad net ir žiauriausio karo veiksmų metu vyrai sugebėjo susilaikyti nuo seksualinio smurto, tiesa, žinodami, kad neišvengs padarinių.
Tai rodo, kad tiek išžaginimui, tiek ir kitiems nusikaltimams gali būti veiksmingai užkirstas kelias.
Kaip bebūtų keista, bet išžaginimo priežasčių tyrimo istorijoje į prievartavimą buvo žiūrima kaip į aktą, kuriam reikia medicininio ar politinio sprendimo. Žvelgiant iš kitos pusės, tai buvo ir neišvengiamas vyrų seksualumo rezultatas. Vienaip ar kitaip, bet išprievartavimo pripažinimas nusikaltimu – didžiausias laimėjimas.
Nepaisant to, nuteisti prievartautojai nelinkę pripažinti išprievartautų moterų kančių. Nors bausmė dažnai būna kaip speciali priemonė, bet tai nelaikoma prevencine priemone už būsimus nusikaltimus.
Galų gale mes suprantame, kad plėšimo, padegimo ar sukčiavimo atveju bausmė yra ne tik kaip kerštas, bet ir kaip atgrasymo priemonė. Todėl laikas taikyti tą patį sveiką protą ir už seksualinius nusikaltimus. „Nesakykite moterims, ką nusivilkti. Pasakykite vyrams, kad neprievartautų“, – teigė tyrėja.
parengė Vytautė Jogailaitė
