sniegopilys.lt
Tarkim, jūs kaip įmanydami stengiatės padėti žmogui, bet jis to nevertina ir netgi pradeda su jumis elgtis net blogiau. Tikriausiai jūs esate iš tų geraširdžių žmonių, todėl esate girdėję šią frazę: „Nedaryk gero ir blogo nepadarysi“. Jei bent kartą gyvenime jums kilo šis ar panašus teiginys, pabandykime išsiaiškinti kartu.
Daro gera, o man gauna smūgius į nugarą
Norime jums atpasakoti vieną seną legendą, pamokančią istoriją, kuri ir padės rasti atsakymą į pateiktą antraštėje klausimą. Ir, ko gero, galėsite išsiaiškinti, kaip gyventi šiame, kaip jums atrodo, neteisingame pasaulyje.
Jauna moteris kartą pasibeldė į išminčiaus duris. Ji karčiai pravirko ašaromis ir paprašė pagalbos. Išminčius įsileido ją į namus ir ėmė klausytis jos pasakojimo.
„Aš tiesiog nesuprantu, ką darau blogai“, – beviltiškai pasakė moteris, vos pradėjusi pasakojimą.- Visą savo gyvenimą aš elgiausi tik gerai su žmonėmis. Aš jiems atvėriau savo sielą, buvau nuoširdi ir teisinga jiems. Aš jiems dariau gera, nieko mainais nesitikėdama ir neprašydama. Tiesiog padėjau, kai galėjau. Dariau viską, kas gera, nemokamai, o mainais gavau tik smūgius į nugarą ir blogį! Jaučiuosi įžeista, pažeminta ir nuvertinta. Ką daryti, jei kas nors mane skriaudžia? Prašau pasakykite, ar aš teisingai gyvenu? Ką aš darau ne taip?“.
Išminčius visa tai atidžiai išklausė, o tada atsakė moteriai.
„Nusivilkite drabužius ir eikite gatve visiškai nuoga“, – pasakė jis ramiai.
„ Ką? Bet kaip? Išprotėjote ar ką? O gal juokaujate? Apie ką jūs kalbate? Ar jūs rimtai? Jei taip pasielgčiau, ką apie mane pagalvotų kiti? Ką jie pasakytų?“, – moteris tarsi žirnius bėrė klausimus.
Tada išminčius atsikėlė nuo kėdės, padėjo ant stalo veidrodį ir atidarė lauko duris.
Atverkite savo sielą tik geriems žmonėms
„Jūs bijote vaikščioti gatvėmis nuogu kūnu, nes jums labai gėda. Bet kodėl jūs galite taip drąsiai apnuoginti savo sielą? Jūsų siela yra visiems atvira, kaip ir šios durys. Ir jūs įsileidžiate ten absoliučiai visus! Jūsų siela yra kaip veidrodis. Žmonės, kupini blogio, pažvelgę į jūsų malonią sielą, pamato siaubingą vaizdą, nes visa jų bjaurastis atsispindi veidrodyje. Jie neturi jėgų net sau pripažinti, kad esate už juos nepalyginamai šviesi, dora, patikima. Todėl ir elgiasi su jumis negražiai ir nedovanotinai. Tuo pačiu keršydami, – pasakė išminčius.
„Bet ką aš tada turėčiau daryti? Kas priklauso nuo manęs? Kaip aš galiu pakeisti šią situaciją“, – paklausė moteris.
Išminčius paėmė moterį už rankos ir nuvedė prie durų.
„Žiūrėkite, čia mano sodas, pats jį pasodinau, daugelį metų laisčiau ir prižiūrėjau. Čia auga skanūs vaisiai ir gražios gėlės. Aš rūpinuosi augalais. Niekada nemačiau, kaip subręsta vaisiai, kaip atsiveria pumpurai. Bet visada mačiau, kaip atrodo šios ryškiai žydinčios gėlės, galiu paragauti kvapnių ką tiktai prinokusių vaisių“, – pasakė išminčius.
„Reikia mokytis iš gamtos, – tęsė jis, – Tiesiog pažvelkite į visus šiuos gražius augalus ir darykite taip, kaip jie daro. Atverkite širdį žmonėms labai atsargiai ir pamažu, kad niekas to nepastebėtų. Atverkite savo sielą tik geriems žmonėms, kuriais galima pasitikėti, o ne visiems.
O jei kas nors bando jus sutrypti, pasitraukite nuo jų. Tai tik „piktžolės“ ir jūs niekuo negalėsite joms padėti, nes jos vis tiek matys savo negražų atspindį veidrodyje“.
