sniegopilys.lt
Ar kada nors susimąstėte: „Kiek žmonių pasaulyje myli gyvenimą“. Mylėti gyvenimą nereiškia gyventi be problemų. Tai stabilus „apskritai esu laimingas“ jausmas, kuris išgyvena blogas dienas ir grįžta po audrų. Todėl klausimas „kiek žmonių myli gyvenimą“ neturi vieno skaičiaus visoms šalims ir epochoms. Yra tendencijų, koridorių, veiksnių, kurie mus traukia aukštyn arba žemyn, ir asmeninių sprendimų, kurie „gerai“ transformuoja į „man sekasi gerai“.
Toks požiūris stabilizuoja pasitenkinimą
Sąžiningas žvilgsnis padeda sumažinti nerimą. Kai suprantate, kodėl laimės įvertinimai visame pasaulyje skiriasi, lengviau nustoti lyginti save su nuotraukomis ir sutelkti dėmesį į tai, kam darote įtaką dabar.
Ką iš tiesų reiškia mylėti gyvenimą? Tai ne nuolatinis džiaugsmas ar amžinos šypsenos. Tai veikiau pagrindinis fonas, kuriame kyla įvairios emocijos. Mylintis gyvenimą žmogus patiria nusivylimų, pyksta ir pavargsta, bet neįkrenta į beprasmybės duobę. Jis turi orientyrus, į kuriuos gali grįžti, ir ramsčius, kurie jį laiko kartu net audringu oru. Šioje būsenoje visada yra trys svarbiausi dalykai. Pirmasis yra kūno pojūčiai: miegas, energija, įpročiai. Antrasis yra santykiai ir priklausymas: ar yra žmonių, kuriais galite pasikliauti ir dėl kurių norite sunkiai dirbti? Trečiasis yra prasmė ir poveikis: ar aišku, ką darote ir kodėl, ar jaučiate, kad kažkas nuo jūsų priklauso? Jei yra bent du iš šių išvardintų dalykų, bendra savijauta išlieka gera. Galiausiai, mylėti gyvenimą reiškia priimti savo realybę su galimybe ją pakeisti. Ne „esu patenkintas viskuo, nieko nekeisčiau“, bet „matau, kas veikia, taisau, kas ne, ir proceso metu siekiu rezultatų“. Toks požiūris stabilizuoja pasitenkinimą: jį mažiau temdo kitų sėkmės ir retkarčiais pasitaikančios nesėkmės.
Beje, skirtingose šalyse pateikia skirtingus atsakymus į šį klausimą ne todėl, kad „ten žmonės geresni“, o dėl tam tikrų sąlygų. Pajamos, saugumas, prieiga prie sveikatos priežiūros, pasitikėjimas institucijomis ir žmonių įprotis padėti vieni kitiems vaidina svarbų vaidmenį. Ten, kur yra teisingumo jausmas, žmonės labiau linkę atsakyti „taip, man patinka mano gyvenimas“, net jei jų pajamos mažos. Kultūra taip pat keičia vaizdą. Kai kuriose visuomenėse įprasta atsakyti optimistiškai ir „neprakeikti“, o kitose – santūriau ir kritiškiau. Tai ne apgaulė, o skirtingos emocijų raiškos normos. Tai veda prie iškraipymų: vienodai pasiturinčios šeimos dviejose šalyse gali save vertinti skirtingai vien todėl, kad taip diktuoja kultūrinis scenarijus. Galiausiai, apklausos skiriasi savo metodais. Vieni klausia „kiek esate patenkinti savo gyvenimu apskritai“, kiti klausia „kiek esate laimingi dabar?“. Vieni remiasi žmonių atsakymais internetu, o kiti – reprezentatyvia butus lankančių žmonių imtimi. Todėl tiksliau būtų sakyti ne „lygiai tiek“, o „maždaug tiek“.
Jauni žmonės dažniau sako „laimingi“
Jei surinktumėte didelių pastarųjų metų tyrimų duomenis, susidarytų gana įdomus vaizdas. Nemaža dalis suaugusiųjų – nuo trečdalio iki pusės – savo gyvenimą vadina „gana laimingu“ arba „apskritai patenkintu“. Stiprus „labai patenkintas“ įvertinimas yra reikšminga mažuma, bet vis tiek reikšmingas. Skalės apačioje nuolat išlieka grupė tų, kurie susiduria su tiesioginiais sunkumais: ligomis, skolomis, paramos trūkumu, karais ir krizėmis. Skaičiai svyruoja priklausomai nuo amžiaus. Jauni žmonės dažniau sako „laimingi“, nes jaučia laisvę ir naujas galimybes, tačiau labiau kenčia lygindami save su kitais. Vyresnio amžiaus žmonių vertinimai yra ramesni, bet stabilesni: jie reiškia dėkingumą už paprastus dalykus ir labiau tolerantiški apribojimams. Šalys taip pat skiriasi skalėje. Vietose, kuriose mažiau smurto, geresnė sveikatos priežiūra, didesnis pasitikėjimas ir užimtumas, pasitenkinimas yra didesnis. Vietose, kuriose nesaugumas, trūksta galimybių arba „viską lemia ryšiai“, žmonės rečiau sako: „Aš myliu gyvenimą“. Tai skamba banaliai, bet svarbu prisiminti: asmeninės pastangos yra reikšmingos, tačiau jos auga greičiau dirvoje, kurioje nereikia kovoti už pagrindines sąlygas.
Pagrindinis laimės rodiklis yra jausmas, kad nesi vienas. Nuolatinis partneris ar artimi draugai, su kuriais gali dalytis be baimės ar gėdos, pakelia gyvenimo toną net ir sunkiais mėnesiais. Nereikia dešimčių pažįstamų: kartais užtenka dviejų ar trijų šiltų kontaktų, kad pasaulis atrodytų draugiškesnis. Antra, įtaka jūsų dienai. Kai galite pakeisti savo tvarkaraštį, pasirinkti užduotis ir pamatyti rezultatus, jūsų smegenys sako: „Yra prasmė“. Todėl net ir sunkiame darbe autonomija smulkiose detalėse ir projektuose, kurie rodo, kad „tai, ką darei, pasiteisino“, yra tikras išsigelbėjimas. Čia praverčia meilė pomėgiams ir savanorystei: jie atkuria įtakos jausmą, kai jos trūksta pagrindiniame darbe. Trečiasis ramstis – sveikata. Miegas, mankšta ir mityba gali skambėti nuobodžiai, tačiau jie suteikia energijos santykiams ir prasmei. Be jų visi geri dalykai greitai išblėsta. Rūpinimasis savo kūnu „nepadaro tavęs laimingu“, užtat jis atveria šliuzus viskam kitam: tai palengvina pasimatymus, darbą, mylėjimą, kūrybą.
Meilė gyvenimui nėra vertinama pagal kalendorių
Daugelis žmonių vidurio amžiuje patiria „duobę“. Apie keturiasdešimtmetį žmonės yra apkrauti užduotimis ir pareigomis, lygina save su jaunystės lūkesčiais ir pavargsta. Tada, apie penkiasdešimtmetį, viskas tampa lengviau: daugiau priėmimo, mažiau skubėjimo, aiškesnis draugų ratas. Tai nėra taisyklė, bet gana dažna trajektorija. Vyrų ir moterų skirtumai dažniau yra kultūriniai, o ne biologiniai. Kai moterys verčiamos „daryti viską“, pasitenkinimas smarkiai sumažėja dėl šios „prievolės“. Kai joms suteikiama teisė į savo tikslus ir laisvalaikį, jų balai yra aukštesni.
Su vyrais yra priešingai: kai pajamos yra vienintelis matas, rizika patekti į „bevertės“ nuotaikos būseną yra didelė, net jei visa kita klostosi gerai. Svarbu prisiminti individualią normą. Iš dviejų bendraamžių vienas, būdamas dvidešimt aštuonerių, jau yra „subrendęs“ ir patenkintas ramiu gyvenimu, o kitas tik atranda savąjį „aš“. Meilė gyvenimui nėra vertinama pagal kalendorių. Ji ateina, kai susikerta aplinkybės ir vidinis pasirengimas.
Todėl kartais naudinga sustoti ir sąžiningai savęs paklausti trijų dalykų. Kaip jaučiasi mano kūnas: ar pakankamai miegu, ar turiu pakankamai energijos dienai, ar judu taip, kad jaučiuosi gerai? Kokia mano palaikymo grupė: ar yra bent du žmonės, į kuriuos galiu kreiptis su džiaugsmu ir su liūdesiu? Kokia mano paskirtis dabar: ar suprantu, kodėl pabundu, ir ar yra mažų dalykų, kuriuos darau su malonumu? Geriausia savo atsakymus užsirašyti nevertinant. Tai ne egzaminas, o gairės. Jei matote spragą vienoje kurioje nors gyvenimo sferoje, nebarkite savęs. Tiesiog pasirinkite vieną nedidelį savaitės pakeitimą, kad pamatytumėte, kaip keičiasi bendras tonas. Mažų žingsnelių praktikavimas yra sąžiningesnis nei grandioziniai pažadai „naujas gyvenimas nuo pirmadienio“.
Ir dar vienas svarbus klausimas: kur save lyginu su žmonėmis, kurių net nepažįstu. Socialinė žiniasklaida ramybę kenkia ne kitų žmonių sėkmės egzistavimu, o iliuzija, kad gražūs vaizdai yra neįkainojami. Kuo mažiau kitų žmonių pasirodymų jūsų sraute, tuo lengviau išgirsti savo balsą.
Branginkite savo santykius
Norint labiau mylėti gyvenimą, pradėkite nuo miego ir šviesos. Bent penkias dienas per savaitę palaikoma rutina daro stebuklus. Rytinė šviesa ir dešimt minučių judėjimo geriau nei kava išsklaido letargiją. Tai ne „sveikas gyvenimo būdas“ dėl išvaizdos, o elementari savęs priežiūra, kuri atkuria kontrolės jausmą. Perkelkite dalį savo dėmesio nuo ekrano į realybę. Susitarkite su savimi dėl „tylių langų“ be srauto: pavyzdžiui, pirmąjį pusvalandį po pabudimo ir paskutinę valandą prieš miegą. Šį laisvą laiką iškeiskite į pasivaikščiojimą, knygą, pokalbį ar muziką. Po savaitės pastebėsite mažiau blaškymosi ir aiškesnes mintis. Suformuluokite savo „minimalų prasmių rinkinį“. Tai trys dalykai, kurie suteikia dienai prasmę net ir susidūrus su nenumatytomis aplinkybėmis: greita paslauga kam nors, žingsnis ilgalaikio projekto link ir rūpestis mylimu žmogumi. Toks sąrašas padeda mažiau svyruoti tarp „viskas susitvarkė“ ir „aš vėl niekas“. Branginkite savo santykius. Reguliarūs trumpi susibūrimai yra svarbesni nei reti, grandioziniai. Žinutės, tokios kaip „Kaip laikaisi?“, ir nedidelė bendra veikla geriau palaiko bendruomeniškumo jausmą nei kasmetinės „superšventės“. Pasaulyje, kuriame visi skuba, paprastas dėmesys ir malonus tonas yra kone prabanga, kurią galite dovanoti.
Kai kuriose šalyse įprasta apie save kalbėti puikiai, o kitose – kukliau ir santūriau. Vieni sako: „Aš myliu gyvenimą“, net jei ką tik išsikapstė iš keblios situacijos, nes yra dėkingi už suteiktą galimybę. Kiti skiria „penkis balus iš dešimties“, nors objektyviai viskas pagerėjo, nes bijo atrodyti pagyrūniški. Šie skirtumai susiję ne su tiesa ar melu, o su stiliumi. Esmė paprasta: lyginkite save tik su savimi praeityje. Jei šiandien miegate pusvalandžiu ilgiau, mažiau save kritikuojate ir dažniau matote draugus, jau „pakėlėte temperatūrą“. Pasauliniai reitingai yra įdomūs, tačiau jie nieko nežino apie jūsų virtuvę, jūsų namų kvapą ar žmonių, kurie jus myli, išvaizdą.
Ir dar vienas dalykas: mylėti gyvenimą nėra vienkartinis įvykis. Tai procesas su ritmais. Yra metų laikų, kai viskas šilta ir lygu, ir metų laikų, kai vėjas jus nubloškia. Svarbu ne metų laikų kaita, o tai, kad turite vidinę ir išorinę „šiltą spintą“, kurioje galite palaukti, kol viskas pasibaigs, ir vėl išnirti į šviesą.
Pasaulio tyrimo suvestinėje nebus rodomas tikslus skaičius „kiek daug žmonių myli gyvenimą“. Ir tai gerai: kiekviena istorija yra per daug ryški, kad būtų galima ją apibendrinti procentais. Vietoj to, šiandien kiekvienas iš mūsų galime valdyti tris dalykus: savo kūną, savo palaikymo aplinką ir mažas prasmes. Po truputį juos koreguodami, nepastebimai atsakome į pagrindinį klausimą: „Ar aš myliu gyvenimą?“ vis labiau užtikrintai tardami „taip“.
Redaktorė Sniegė Pilypienė
