9 klausimai, kuriuos reikia spręsti galva ar širdimi

Koks yra geriausias būdas priimti sprendimą? Kada verta pasitelkti šaltą protą, o kada vadovautis širdies balsu? O gal nebūtina rinktis tarp pirmo ir antro ir galima rasti kažkokį „aukso vidurį“?

„Mus veikia skirtingos jėgos: protas nori prasmingo, racionalaus sprendimo. Viena vertus, jausmus valdo baimė, kita vertus, jie „mato“ mūsų potencialą ir yra pasirengę mus kaip šuniukus įmesti į naujų galimybių verpetą“, – sako psichologas ir knygos „Guide To Getting It On“ autorius Paulas Joannidesas.

Ir vis dėlto ko turėtume  labiau klausytis – širdies kvietimo ar proto balso? Knygos autorius atsako į 9 pagrindinius klausimus ir paaiškina, kas galiausiai veda į džiaugsmą ir tobulėjimą.

• Ar sunku priimti sprendimus jauniems ir ar tai priklauso nuo amžiaus?
• Didžiulės galimybės reikalauja sąmoningesnio požiūrio į save ir savo norus. Norint pasirinkti tinkamą iš daugelio variantų, reikia ypatingos nuojautos. Todėl jaunimui sunkiau nei vyresnei kartai. Mūsų tėvai tiesiog turėjo prisitaikyti prie gyvenimo, kuris buvo aiškiai įrėmintas ir iš anksto viskas žinoma.
• Ar apskritai turime atskirti „galvą“ ir „širdį“?
• Priimdami sprendimus „galva“, dažnai remiamės racionaliais argumentais, paremtais dažniausiai neigiama praeities patirtimi. O „širdis“ veda mus į ateitį – tai savotiškas kompasas, rodantis galimybes. Tai yra širdis, kuri nuolat stengiasi ištraukti mus iš žinomos komforto zonos, į kurią nori įtraukti protas. Klausydami širdies, galime įveikti „drąsos zoną“ ir „panikos zoną“. Ir tiesiog už jų atsiveria pats potencialas, kurį mūsų širdis mato iš tolo. Tačiau norint gerai susidoroti su visomis sritimis ir pasiekti potencialą, galva ir širdis turi dirbti kartu. Kadangi širdis nustato kryptį ir tikslą, o galva „žiūri“ aplink, nuspręsdama, kuris žingsnis link naujo tikslo bus optimalus. Abu centrai – galva ir širdis – turi nuolat sustoti, įvertinti rizikas, pažvelgti į baimes ir, galbūt, koreguoti tikslus.
• Kas nutiktų, jei visą laiką klausytume tik galvos?
• Kai leidžiame jai nuolat įgyti persvarą, rizikuojame atitolti nuo savęs ir likti vietoje. Viduje nejudame į priekį, nes įstringame vertindami ankstesnę patirtį ir rizikos analizę. Galime net lipti karjeros laiptais, bet nesijausime patenkinti, nes mūsų širdis nedalyvauja ir nerezonuoja.

Tačiau yra ir privalumas: judame maksimaliai saugiai, nes turime patikimą ir nuspėjamą tikslą.

• Kas būtų, jei visada klausytume tik širdies?
• Galime atsidurti situacijoje, kuri iš pradžių mus emociškai užvaldys, gąsdins, sukels netikrumą. Bet mes tobulėsime, pasikeisime į gerąją pusę, tapsime tuo, kas iš tikrųjų esame. Tapkite autentiški. Ir galų gale, širdies pasirinkimas suteiks mums džiaugsmo.
• Ar „širdies“ sprendimai per laiką gali padaryti mus laimingus?

– Taip. Jei sprendžiame širdimi, tada atsiduriame sraute, o durys prieš mus atsiveria absoliučiai automatiškai. Vienintelis sprendimas gali sukelti daugybę skirtingų įvykių, kurie jus maloniai nustebins: naujos naudingos pažintys, netikėtų sprendimų palaikymas.

– Ar širdis saugo mus nuo emocinio perdegimo?

– Mūsų sveikata priklauso nuo to, ar vienu metu klausomės ir galvos, ir širdies. Jei nesame neišmanėliai, nenorime priimti abiejų, organizmas tikrai apie tai praneš ir mus „sulėtins“.

– Kodėl taip sunku pavargus priimti sprendimus su galva  ir toliau juos įgyvendinti?

– Jei klausomės tik galvos, nesame sraute. Kiekvienas iš mūsų turi prigimtinį norą judėti į priekį, tobulėti. Ir visai logiška, kad plaukdami prieš savo vidinę srovę pavargstame. Kai jėgos išsenka, jausmai ima viršų ir tada pradedam klausyti širdies. Todėl visada svarbu įsiklausyti į save ir išsiaiškinti, ko iš tikrųjų norime.

– Kodėl kai kurie nepasitiki širdies balsu ir jo neklauso?

– Daugeliui pirmiausia svarbu pasiekti stabilumą ir kontroliuoti situaciją, kad emociniai sprendimai ilgai neišsibalansuotų. Širdies sprendimus priima ne tie, kurie blogai jaučia savo troškimus.

– Kokiose gyvenimo sferose geriau klausyti tik širdies ar tik proto?

– Visose gyvenimo srityse reikia priimti sprendimą širdimi, kad ateityje būtum laimingas. Tai nereiškia, kad galva turi būti visiškai išjungta. Pavyzdžiui, juk nepaliekame labai gerai apmokamų pareigų ir neišeiname pas laisvai samdomus menininkus be finansinės „oro pagalvės“.

Galva padeda mums išlikti sąžiningiems su savimi ir atviriems tolimesnėms galimybėms. O geriausia yra tai, kad mes visada galime rasti sau naują kelią.