Kodėl vyrai sako „tu mano“ savo moterims?

Kai kurie vyrai, kreipdamiesi į savo žmoną, gyvenimo partnerę ar labai artimą draugę dažnai vartoja žodį „mano“. Ne visada, net atsižvelgus į kontekstą, galima suprasti, ką tai iš tikrųjų reiškia. Vienais atvejais tai gali reikšti ir meilę, prisirišimą, bet neretai ir savininkiškumą. Beje, tokiu būdu jis bando apriboti merginos bendravimą su kitais priešingos lyties žmonėmis.

Kalbos požiūriu žodis „mano“ šiuo atveju yra gana lakoniškas ir talpus visų jausmų, kuriuos jaučia įsimylėjęs vyras moters atžvilgiu, išraiška.

Žvelgiant iš kitos pusės, vyriškos lyties atstovai nuo mažumės auklėjami ar pratinami nereikšti  savo emocijų pernelyg smarkiai, todėl daugelis jų griebiasi tokių trumpų formuluočių. Tačiau nesugebėjimas išreikšti savo minčių dažnai sukelia probleminių situacijų.

Tačiau tai yra smulkmenos, palyginus su tuo, kad daug vyrų moterį suvokia  kaip trofėjų, kaip tai, ką reikia laimėti. Šiuo atveju mergina yra ne subjektas, o daiktas ir yra prilyginamas bet kokiems kitiems daiktams, kuriuos galima gauti. Pavyzdžiui, brangų išmanųjį telefoną, automobilį, galingą kompiuterį ir taip toliau. Štai kodėl jis neretai savo pažįstamiems ar draugams pristato savo mylimąją: „Susipažink, čia mano mergina“ arba „Čia mano Asta“. Viena vertus, merginos būna pamalonintos, girdėdamos tokius joms skirtus žodžius, kurie pabrėžia santykių rimtumą ir tai, kad vyras jų nesidrovi.

Tačiau šioje situacijoje neretai reiškia ir visai ką kitą. Tai yra, kad vyras moterį laiko savo nuosavybe, vaizdžiai kalbant, neturinčia teisės balsuoti, laisvės ir asmeninio gyvenimo. Todėl  ateityje  dėl to kyla konfliktų. Jie yra susieti su tuo, kad jis bando uždrausti jai ką nors daryti, arba, priešingai, verčia ją daryti tai, kas jai neįdomu. Pavyzdžiui, jis nenori, kad jo moteris išmoktų būti manikiūro meistre, nes mano, kad tai nepakankamai prestižinė profesija. Arba jam nemalonu, kad jo mergina eis į renginius ir ten bendraus su kitais vyrais. Tai yra, mintis, kad jis bando tvarkyti kito žmogaus gyvenimą kaip daiktą, jam yra visiškai įprasta. Išvien jis laiko save pakankamai laisvu ir, žinoma, netoleruotų tokio laisvės apribojimo savo adresu. Teko girdėti, kad vyrai natūralius gyvūnų instinktus išreiškia posakiu „tu esi mano“. Bet žmogus yra racionali būtybė ir vadovaujasi ne instinktais, o protu ir tuo, ką visuomenė primeta žmogui. Taigi, kiekvienas gali suprasti, kad niekas negali turėti ar įgyti kitą žmogų, disponuoti jo laisve ir apriboti jo sąveiką su išoriniu pasauliu.

psichologė Angelė Kazlauskienė