Kaip išgyventi išdavystę

Prieš keletą metų mano gyvenime įvyko tikra tragedija. Vyras, su kuriuo gyvenau ir planavau ateitį, paliko mane  nėščią dėl kitos merginos. Stresas, depresija ir lėmė tai, kad įvyko persileidimas. Nuo to laiko praėjo dveji metai, bet iki šiol negaliu jam atleisti išdavystės. Ir susitaikyti su tuo. Ką daryti?

                                                                                             palikta mergina

Pradėkime nuo to, kad išdavystė – tai „ištikimybės priesaikos“, atsidavimo, svarbių susitarimų, įsipareigojimų sulaužymas. „Aš tau ištikimas“,  „tu man ištikima“ – priesaikos gali skambėti įvairiai. Ištikimybė gali būti ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir draugiškuose, gimininguose, religinguose, taip pat gali būti ir ištikimybė Tėvynei.

Pavyzdžiui, vaikinas ir mergina draugauja. Ji mano, kad jie yra pora, bet jis mano, kad jie yra tik draugai. Kai vaikinas susiranda kitą mergina, anoji mergina kenčia ir jaučiasi išduota. O vaikinas iš tikrųjų net nežinojo apie jam priskirtus įsipareigojimus ir merginos lūkesčius.

Taigi, išdavyste netaps „priesaikai“ nepriklausantys įsipareigojimai: „nubėgsiu į parduotuvę duonos“, „išvirsiu vakarienę“, „būtinai paskambinsiu“ ir panašiai.

Iš kur kyla išdavystė? Išdavystės pagrindas – nuosavybės, priklausymo jausmas. Mes – kaip vienas. Mus saisto įsipareigojimai. Aš pasitikiu tavimi. Yra poreikis, yra lūkestis – partneris šį poreikį patenkins. Jis tai patvirtina veiksmais: supranta, saugo, rūpinasi, aprūpina, palaiko ir taip toliau.   Iš tikrųjų yra tik žodžiai… ir viltis, kad kada nors tai pasikeis.

Atvirai arba tyliai susitariama. Atsiranda tikėjimas ir pasitikėjimas giliame esminiame lygmenyje ir tada mergina galvoja: „Tu negali manęs išduoti“.

Tiesą sakant, vyksta atsakomybės perkėlimas kitam:  „Aš tau atsidaviau, perduodu savo gyvenimą (save) į tavo rankas“.

Išdavystės situacijos būna įvairios. Pavyzdžiui, žmogus atsiduoda kitam per kūnišką kontaktą, prisilietimą, švelnius žodžius. Tas pats nutinka ir be fizinio artumo, kai yra šviesi ir tyra meilė.

Tai jau yra priežastis kreiptis į psichologą su prašymu „Kaip išgyventi mylimo žmogaus išdavystę?“, „Tikėjau, kad mes būsime kartu, bet jis mane išdavė“.

Verta įsidėmėti, kad išdavystės objektas – tai ištikimybės, atsidavimo lūkestis.

Yra tokia išmintinga frazė apie išdavystę: „Žmogus pasirenka kentėti ar ne, tuo pačiu pasirinkdamas atitinkamą savo reakciją į tą ar kitą situaciją“. Panašu, kad tai yra apie jus.

Nors jums yra labai sunku iki šiol bet svarbu suprasti, kad jūs nesate kalta dėl JO išdavystės.  Būtent JIS išdavė jus, blogai pasielgė, vadinasi, nėra vertas jūsų jausmų, emocijų, pasitikėjimo ir nevertas jūsų apskritai. Nebėra „MES“, yra tik jūs ir yra tik JIS. Svarbu psichologiškai daugiau šio žmogaus nejausti arba, kaip patariu kitiems tokiais atvejais, paleisti jį. Kai tik paleisite praeitį, į duris gali pradėti belstis  naujų santykių etapas. Ir kas žino, galbūt būsite laiminga.

Visada būkite savimi. Jūs neturėtumėte suteikti asmeniui, kuris jus išdavė, kitos galimybės pakenkti. Skauda, ​​bet jūs turite suprasti, kad nieko nebepakeisite dėl to, kas atsitiko. Ir pagalvokite, ką rytoj sutiksite gatvėje? Taigi, ar verta dar labiau kentėti?

Dabar labai sunku ir dėl to, kad liko negimusio kūdikio netekties skausmas. Visa kita  turėjo bent kažkiek nugrimzti į praeitį, bent iš dalies išnykti.

psichologė Angelė Kazlauskienė