Buvęs vaikų globos namų auklėtinis Olegas Latyševas su savo įtėviu Vladimiru Chavšabu

„Kai man buvo penkeri, pažiūrėjau į save veidrodyje ir supratau, kad … esu ne toks, kaip kiti…“, – sakė Olegas. Vaikų globos namuose vaikai erzino Olegą, vadino jį „bulvianosiu“, o vietos gydytojai tik skėsčiojo rankomis: atlikta nosies kraujagyslių naviko operacija nepadėjo, kraujavimas grasino mirtimi.

 

Iš pradžių galvojo, kad  jis toks pats, kaip ir visi kiti

Jau treji metai, kaip buvęs vaikų globos namų auklėtinis Olegas Latyševas vaikšto su nauja nosimi. Taip, taip  nauja, užaugintą ant jo paties rankos!  Dabar vaikinas tikrai nebegali pykti ant gyvenimo, nes jam labai pasisekė: jį įsivaikino šeima, Indijos gydytojai ir visai nepažįstami žmonės padėjo Olegui įveikti retos formos vėžį.

Olegas Latyševas pasakojo, kad jo gyvenimo kelias prasidėjo 2000 metais Belgorodo regiono kūdikių namuose. O kai jam suėjo treji metai, buvo perkeltas į didelius ir erdvius Novyje Oskolo vaikų namus. Pakeliui slaugytoja padovanojo berniukui iki tol jam nematytus čiulpiamuosius saldainius. Tačiau automobiliui važiuojant duobėtu keliu, plonas bei trapus lazdos kotelis nulūžo ir karamelinis apskritimas nukrito po sėdyne. „Buvo labai gaila, aš graudžiai verkiau, – prisimena Olegas. – Bet tai buvo ir mano gyvenimo savotiškas posūkio taškas“.

Vaikinas taip pat prisimena iki šiol, kaip auklėtoja nuvedė jį į salę ir paliko. Jis laužėsi atgal per duris, prašė, maldavo, kad jo nepaliktų vieno. Bet netrukus prasivėrė kitos durys, nepažįstama moteris paėmė jį už rankos ir palydėjo į didelį kambarį, kuriame išdykavo berniukai.

Olegas sakė niekada nepamiršęs savo pirmosios auklėtojos, bet niekada negalvojo, kad susitiks su ja po septynerių metų vasaros stovykloje.

Olegas net džiaugiasi, kad jam teko praleisti ne vienerius metus įvairiuose vaikų globos namuose, kadangi gali palyginti, kad vis dėlto geriau augti šeimoje.

„Tuose vaikų namuose buvo net labai gerai, – sako Olegas apie praleistus savo gyvenimo metus Novyje Oskole. – Turėjau labai gerą auklėtoją Iriną Nikolajevną – apie 40 metų amžiaus moterį, kuri buvo šiek tiek apkūni, bet nepaprastai geros širdies. Visi ją vadino mama, bet ji ir neprieštaravo“. Anot vaikino, moteris vesdavo vaikus pasivaikščioti į parkus, kiną ir net į cerkvę patarnauti. Kviesdavo ir į savo namus. „Iš pradžių maniau, kad aš esu toks pats, kaip ir visi kiti. Kol vieną kartą, bėgdamas per koridorių stabtelėjau, pažvelgiau į kabantį ant sienos veidrodį ir mane nukratė šiurpas, pamačius raudoną gumbą ant nosies. Man tada buvo gal  kokie penkeri. Ir tuo metu  supratau, kad … esu ne toks, kaip visi kiti. Šiek tiek įsižeidžiau ant savęs ir nuliūdau. Bet kiti su manimi draugavo ir visi smagiai leidome laiką. Man atrodo, kad iki 7 metų  vaikai nekreipė dėmesio į mano išvaizdą“, – dalijosi prisiminimais Olegas.

Anot vaikino, jis taip pat puikiai iki šiol prisimena, kaip pirmoji, mylima auklėtoja padovanojo jam pirmąjį telefoną, juodą-baltą „Nokia“. „Tiesa, bet jį pavogė iš manęs po mėnesio.  Pats kaltas, blogai  paslėpiau … Buvo labai apmaudu, pamačius savo telefoną kito rankose. Pasakai, kad tai tavo, bet kas patikės?“, – sakė Olegas.

Tačiau vaikinas džiaugiasi, kad buvo ir daug gerų dalykų. „Grupėmis mes vaikščiojome į įvairiausius būrelius – akordeono, choro, rankdarbių. Mus visus – mergaites ir berniukus mokė siuvinėti kryželiu ir siūti. Taip pat mokėmės adyti  ir lopyti praplyšusias kojines ir kelnes. Tikriausiai jau tada pradėjo mus ruošti suaugusiųjų gyvenimui“, – svarsto buvęs vaikų globos namų auklėtinis.

Anot Olego, į tą pačią mokyklą, kurioje jis mokėsi, eidavo ir jo bendraamžiai, turintys šeimas ir  savo namus.  Dėl ūgio ir sudėjimo, Olegą vadino „drambliu“. Tada moksleivis galvojo, kad tai  vienintelis skirtumas, skiriantis jį nuo klasiokų, gyvenančių kartu su tėvais.

Tačiau raudonas gumbas ant nosies pamažu didėjo. Ir dar po kiek laiko Olegas išgirdo iš nepažįstamų vaikų: „Žiūrėk, „bulvianosis“ eina“.

„Aišku, aš žinojau, ką jiems atšauti, – šyptelėjo Olegas. – Bet galbūt dėl to, kad mes eidavome  į cerkvę ir mus mokė gerumo, net jei kas nors įskaudina arba pravadžiuoja, imi nebepykti ant žmonių, greitai praeini pro šalį ir nekreipi dėmesio. Nors visi turi akis. Mačiau, kad daug kas smalsiai žiūrėdavo į mane, bet apsimesdavau, kad viskas gerai. Arba įdėmiai pažvelgdavau į to žmogaus akis, jis susigėdęs nuleisdavo jas ir greitai nueidavo“.

 

Gamino suvenyrus labdaros mugėms, kur ir susipažino su būsimu įtėviu

„Užtat su klasiokais ir kitais vaikais iš vaikų namų, Olego santykiai visada buvo geri. „Mane vaikų namuose visi laikė protingu žmogumi, net medalį įteikė už gerą mokymąsi. O po to klasiokai ėmė dar daugiau nuo manęs nusirašinėti. Aišku, man nepatiko, bet negalėjau  ir neduoti nusirašyti“, – juokiasi Olegas.

Vis dėlto naujai sutikti, nepažįstami  žmonės pirmiausiai smalsiai apžiūrėdavo ir klausdavo Olego: „Kas atsitiko su nosimi? Ar patekai į avariją? Kas tau įkando – uodas ar bitė?“.  Bet vaikinas greitai priprato ir į visus klausimus atsakydavo paprastai: „Toks gimiau“.

„Olego likimas nepavydėtinas. Tėvai atsisakė sūnaus, jis buvo niekam nereikalingas, bet vaikinas liko doras ir žmogiškas, –  sako Olego įtėvis Vladimiras. – Aišku, turėjo kompleksų dėl nosies, nevaikščiojo į vakarėlius. Vargais negalais įkalbėjo, kad per išleistuves šoktų valsą su merginomis“.

„Svarbiausia – žmogaus vidinis pasaulis, o ne kaip jis atrodo. Kas kreipia dėmesį vien į išvaizdą, nedaug laimi, – svarstė Olegas. – Juk dėl įvairių priežasčių gali taip nutikti. Tiesiog kai kurie to nesupranta. Bet ir jiems reikia paaiškinti, kad tai ne vien estetikos klausimas“.

Kuo vyresnis ir suaugesnis tapo Olegas, tuo dažniau ėmė kraujuoti nosis, svaigo galva, skaudėjo ausys, akys, net kaklas– viskas dėl to auglio. Aikštelėje žaidžiant su berniukais futbolą ar  pramogaujant vasaros stovykloje, kuriam nors netyčia užkabinus Olego nosį, pasipildavo kraujas fontanu. Tuo metu vienintelis gydymas buvo injekcija, kuri vieną kartą per metus atlikdavo Olegui Rusijos vaikų klinikinėje ligoninėje. Tačiau navikas ant nosies ir toliau didėjo, o skausmas vis stiprėjo.

13 metų Olegas atsidūrė vienoje Maskvos ligoninėje, kurioje gulėjo vaikai iš skirtingų šalies regionų, kankinami sunkių ligų. Toje ligoninėje Olegas sutiko trejus Naujuosius metus ir atšventė tris savo gimtadienius. Per trejus metus jam buvo atlikta dešimt operacijų. Bet vaikinas neleido laiko veltui:  žiūrėjo televizijos laidas anglų kalba, mokėsi „Photoshopo“ paslapčių, gamino suvenyrus labdaros mugėms, kur ir susipažino su fondo direkotoriumi Vladimiru Chavšabu.

„ Olegas – optimistas iš prigimties. Nors pats kęsdavo nežmoniškus skausmus, bet visada stengdavosi pralinksminti kitus, – pasakojo Vladimiras. – Vežiojome vaikus po įvairias sostinės ligonines perrišimams. Pamenu, kartą važiavome dviese su Olegu. Pradėjau kalbėti apie šeimą ir paklausiau, ar norėtų, kad aš jį įsivaikinčiau. Jis išpūtė akis. Pagalvojo, kad juokauju“.

„Mes su kolegomis susitarėme globoti tik sunkiausius ligonius vaikus, kad jie nebūtų mėtomi iš vienos įstaigos į kitas, po kiekvienos operacijos. Moterys ėmė mergaites, o vyrai – berniukus. O aš nusižiūrėjau Olegą, nors tada buvau įsitikinęs, kad kai jam sueis 18 metų, paliks mus ir mes daugiau jo nebepamatysime. Juk neretai taip būna“, –  paaiškino Vladimiras apie savo priimtą sprendimą.

Tačiau vyras greitai įsitikino buvęs neteisus, nes po kiekvienos atliktos procedūros, jie tapo vis artimesni, kad ir kaip keistai tai benuskambėtų.

 

Kai žmogus jau beveik suaugęs, visada sunkiau surinkti lėšų

Vieną naktį Vladimiro dukra, dabar Olego sesuo Anna Chavšabo, pabudo ir pamatė, kad jis stovi vonios kambaryje, kuriame pilna kraujo. Olegas varžėsi žadinti namiškius. Anna sudrėkino rankšluostį, uždėjo ant kraujuojančios nosies ir iškvietė greitąją pagalbą. Gydytojai atvyko gana greitai, suleido kažkokių vaistų ir pasakė, kad daugiau niekuo negali padėti.

„Tada ir pradėjau aiškintis, ką galima padaryti su jo nosimi, ėmiau konsultuotis su gydytojais. Bet netrukus supratau, kad Rusijoje nieko nepavyks padaryti. Vienas profesorius man taip ir pasakė: „Ne dėl to, kad nežinotume ar nemokėtume, kaip tą padaryti, o todėl, kad neturime galimybių“.  Galvojau, negi neįmanoma padėti šiam paprastam vaikinui, kai dabar pasaulyje sukurta galybė įvairiausių naujovių. Kažkur tikrai turi būti tokia vieta“, – pasakojo Olego įtėvis Vladimiras.

Po kiek laiko Vladimiras išsiaiškino, kur galėtų būti atlikta tokia operacija. Vienintelė gydymo įstaiga, sutikusi imtis jaunuolio, buvo Indijoje, „Fortis“ klinikoje – viena geriausių pasaulyje mikrovaskulinės chirurgijos srityje.

Ortodoksijos ir taikos labdaros fondas paskelbė finansavimą ir pradėjo rengti dokumentus – leidimą išvykti iš šalies.

Kai žmogus jau beveik suaugęs, visada sunkiau surinkti lėšų. Nepaisant to, daug žmonių paaukojo po kelis šimtus tūkstančių rublių. Buvo ir tokių, kurie rašė: „Aš dabar  nedirbu, pats gyvenu iš bedarbio pašalpos, bet galiu paaukoti Olegui 200 rublių (2.77 Eurai)!“ . Per tris savaites buvo surinkta reikiama suma – 2,7 mln. rublių ( 37425,56 Eurai).

Tuo metu Olegas studijavo valstybiniame universitete, savivaldybės  valdymo ir administravimo fakultete, bet jau dvi savaites nebelankė paskaitų. Jis gulėjo namuose, užsidėjęs sušlapintą rankšluostį ant nosies ir kankinamas abejonių – skristi į Indiją ar ne.  Vaikinas su įtėviu ieškojo išgirtos klinikos nuotraukų, norėdami savo akimis įsitikinti, jog ten viskas yra labai aukšto lygio.

Bet apie dar didesnes juos laukiančias rizikas įspėjo jau Indijoje.

„Gydytojai iš anksto įspėjo mus, kokio rezultato galime tikėtis: Olegas gali apakti arba per operaciją gali pradėti stipriai kraujuoti ir pasekmės tada būtų pačios liūdniausios. Tačiau gydytojas pasakė, kad jie tikisi susidoroti, tik reikia turėti vilties, – pasakojo Vladimiras. – Bet man pirma mintis, šovusi į galvą, buvo kuo greičiau bėgti iš čia.  Juk turėjau priimti labai rizikingą sprendimą. Apėmė abejonės, galvojau, ar aš turiu teisę spręsti. Juk mes galėjome prarasti Olegą. Mes keletą valandų sėdėjome su Olegu ir tylėjome, bet jo akyse neįželgiau baimės. Jis sėdėjo ramiai, tyliai, kol galų gale ištarė: „Darykime“.

Likus pusantro mėnesiui iki operacijos pradžios, gydytojai pradėjo auginti Olegui naują nosį ant jo … rankos. Tikrą nosį nusprendė visiškai pašalinti, kadangi iš esmės navikas ją sunaikino. Reikiamus kaulus ir audinius nosiai paėmė iš Olego šonkaulio. Tačiau nei gydytojai, nei Vladimiras neleido Olegui net žvilgterėti į „augančią“ nosį, perrišant ją – išgyveno, kad gali ne juokais išsigąsti.

Po to laukė kitas gydymo etapas – kraujagyslių embolizacija. Siekdami išvengti kraujavimo per trečiąjį etapą – nosies transplantacijos operaciją, gydytojai „perrišo“ kraujagysles.

2016 metais sausio 19 dieną į operacinę susirinko kraujagyslių chirurgai ir neurochirurgai, onkologai, radiologai, LOR, oftalmologas-chirurgas, reanimatologai, plastikos chirurgai. Tai buvo juvelyrinis darbas, nes reikėjo atskirti ir ištiesinti kiekvieną pažeistos kraujagyslės atšaką, o tada nosies persodinimas truko daugiau nei 12 valandų.

Visą laiką Vladimiras laukė koridoriuje ir meldėsi. Po kelių valandų priėjo klinikos apsaugininkas ir  paklausė, ar viskas gerai. Po pietų paskambino iš operacinės  ir pasakė, kad operacija praėjo sėkmingai – nė lašo kraujo!

 

Jį operavusio gydytojo vardą prisimins visą savo gyvenimą

Olegas pabudo po narkozės ir suprato, kad jis negali kvėpuoti per nosį. „Ar nori pamatyti savo naują nosį? Puiki nosis!“, – padrąsino Vladimiras Chavšabas, Olego įtėvis. Ir tik tada paleido jo ranką. Olegas giliai įkvėpė oro per burną ir, pamatęs, kad kažkas jį nufotografavo, vėl užmigo. Pirmąsias dešimt dienų Olegas praleido intensyvios terapijos skyriuje. Gydytojai uždraudė ne tik judėti, bet net pasukti galvą.  Todėl visą laiką jis gulėjo, apdėliotas kraujospūdžio jutikliais, įbedė akis į prieš jo lovą pastatytą pertvarą ir prisiminė, kaip dar visai neseniai jį kankino kraujagyslių uždegimas senoje nosyje, kuri kaip reikiant buvo ištinusi, nuolat kraujavo, padidėjo kraujospūdis ir skaudėjo galvą. Mat didėjantis kraujagyslių navikas artinosi prie akių ir smegenų. Tuo tarpu  kai kurie universiteto bendramoksliai, žvelgdami į jo pleistru užklijuotą nosį, klausinėjo: „Ką, nesėmingai išspaudei spuogą?“.

Likus savaitei iki operacijos, Olegas sunkiai begalėjo atsikelti iš lovos. Jis taip pat galvojo ir apie tai, kaip gyventų dabar, jei prieš kelerius metus jis nebūtų tapęs Vladimiro įsūniu, o būtų grįžęs į Belgorodo regiono vaikų namus. Ir jei šimtai geradarių žmonių nebūtų surinkę pinigų operacijai Indijoje, greičiausiai negydoma veido įgimta kraujagyslių displazija būtų pasibaigusi mirtimi.

Jau po operacijos Vladimiras sužinojo iš kitos savo dukters, Natalijos, kad Olegas  paprašė pasirūpinti jo kate, jei kas nors su juo nutiktų. Vladimiras padovanojo „Škotijos princesę“ paauglio 17 metų gimtadienio proga.

Kai Olegas pirmą kartą pamatė savo naują nosį, net ėmė gailėtis: „Vladimirai, ką jie padarė su mano nosimi? Anksčiau buvo geresnė!“

„Supratau, kad labai jį įžeidžiau“, – kaltai prisipažino Olegas. Tačiau pamažu išnyko patinimas ir nosis įgijo natūralią formą. Jaunuolis grįžo į Rusiją, bet po to kas tris mėnesius  jis ir Vladimiras skrido į Indiją patikrinimams.

Vėliau  indų chirurgas pripažino, kad Olego atvejis buvo vienas sunkiausių  jo praktikoje. Per tas dvi vaikinui atliktas operacijas  2016 metais sausio mėnesio dienomis, gydytojas beveik negalėjo sudėti akių iš jaudulio.

„ Mane operavo daktaras Amitabas Singhu‘as, kurio vardą prisiminsiu visą savo gyvenimą“, – sakė Olegas, pridūręs, kad praėjus trejiems metams, šie įvykiai jau suvokiami kaip puikus nuotykis. „Bet tada jutau įvairių žmonių paramą ir palaikymą, jų žmogišką šilumą ir maldą. Taip  mano  gyvenime buvo pirmą kartą“, – sakė vaikinas.

Po operacijos Olegas pasiėmė akademines atostogas, o dabar jis baigia jau trečią kursą.

Olegas džiaugiasi, kad jam  nebesvaigsta ir nebeskauda galvos. Nors jo laukia dar viena operacija – kosmetinė. „Ir ,tikėtina, šioje istorijoje su  mano nosimi bus galutinai padėtas taškas“, – sakė jis.

„Aš visada galvojau, kaip toliau gyvensiu, palikus vaikų globos namus. Labai gerai, kad ten iš anksto ruošia pilnametystei, mokina būti savarankiškais. Prisimenu, vaikų namuose buvo  nemažai neįgalių vaikų, kurie negalėjo vaikščioti, auklės maitino juos šaukštais. Galvojau, kodėl juos lepina, juk jie patys gali… Bet vėliau supratau, kad jie nepajėgia patys ne pavalgyti“, – dalijosi prisiminimais Olegas.

Iki šiol Olegas prisimena ir Delio ligoninę, kuri panaši į didelį ir erdvų viešbutį ir vaiko skulptūrą vestibiulyje bei didžiulio stetoskopo paveikslą ant sienos.

„Dabar net džiaugiuosi, kad nemažai metų teko praleisti vaikų namuose. Taip, ten buvo tam tikra ‚diedovščina“, viską reikėjo slėpti … bet nenorėčiau gyventi su mama, kuri manęs išsižadėjo ir  leido linksmai laiką su sugėrovais.  O aš dabar turiu šeimą, mokausi universitete. Nors Vladimiras  ir pasiūlė susirasti biologinius tėvus, bet ne, ačiū. Gal kada nors…“, – pažadėjo Olegas.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą