sniegopilys.lt
„Štai čia aš gyvenau, – mosteli ranka į gana ištaigingą namą patraukli moteris. – Manau, kad bus nelengva pasakoti, norint suprasti, kas iš tikrųjų nutiko tą dieną. Pasakyti, kad buvau siaubo ištikta, vadinasi nieko nepasakyti. Iš tikrųjų galvojau, kad mirsiu…“.
Kartais duktė vadindavo tėvą „Chalku“
„Mano 16 metų gimtadienis buvo labai svarbus mūsų šeimos įvykis. Tėvas labai stipriai mane mylėjo, – pasakoja Linda. – Man patikdavo apsikabinti tėvą. Visose mūsų šeimos nuotraukose matyti, kad tėvą apkabina ne mano motina, o aš. Būdama greta jo visada jausdavausi rami ir saugi. Nepaprastai jaučiau jo meilę ir rūpestingumą. Iki šiol nepamirštu to, nors praėjo jau nemažai metų. Tuo jis labai skyrėsi nuo kitų, mano draugų tėvų“.
Bet Linda neslepia, kad jame buvo ir daug pykčio. Kartais duktė vadindavo tėvą „Chalku“. Šis iš pažiūros niekuo nuo kitų nesiskiriantis žmogus, akimirksniu galėdavo pavirsti pabaisa, galintis vienu mostu visus nušluoti nuo savo kelio. Lindai kartais net sunku būdavo patikėti, ką jis darydavo. Ir dažnai savęs klausdavo: „Negi jis tikrai tai padarė? Nesitiki…“. Mergina nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad jos tėvas – šaltakraujis žudikas. Bet jau nuo pat pradžių buvo ženklai…
Kol Linda buvo nedidelė mergaitė, galvojo, kad visa 13 Aveniu Niujorke gatvė priklauso jų šeimai, tiksliau jos tėvui. „Kur mes benueitume visa šeimyna, tegul tai buvo paprasta užkandinė, atrodo, kad mums būtų patiesę raudoną kilimą: visi pašokdavo nuo stalų, sveikindavosi, tiesdavo rankas. Tėvui lankstėsi žmonės, užimantys gerokai aukštesnes pareigas, nei jis. Padavėjas nieko mūsų neklausdavo, o iš karto atnešdavo mėsainių, bulvyčių „fri“, koka kolos. „Mažyte, tu gausi viską, ką tik panorėsi“, – sakydavo man tėvas. Susidarė įspūdis, kad mums priklausė viskas, nes su mumis bendravo kaip su karaliais. Tada aš nežinojau ir negalėjau suprasti, su kuo buvo susijęs tas ypatingas ir išskirtinis dėmesys mano tėvo ir visos šeimynos atžvilgiu. Galvodavau: „Ach, koks mano kietas tėtis“.
Linda prisimena ir tuos laikus, kai buvo maža mergaitė ir kartu su tėvu atvažiuodavo į jo valdomą naktinį klubą. Aišku, vaikystėje nesuprasdavo, kas ten vyksta, bet tėvas išsiskirdavo iš kitų savo elgesiu ir valdingumu. Tas rajonas priklausė jam vienam.
Bet ūgtelėjusi, jau būdama paauglė, pamažu ėmė suprasti… „Prisimenu naktį pabudau ir nulipau laiptais į pirmą namo aukštą. Valgomajame, ant pietų stalo nuo vieno jo krašto iki kito buvo sudėti įvairūs papuošalai su brangakmeniais ir pinigai. Linda paklausė:
- Iš kur jie?
- Štai šie nuo Santos Klauso. Šiais metais jis atėjo anksčiau ir paliko dovanas, – atsakė tėvas.
Linda ėmė matuotis žiedus su deimantais ir kitais brangakmeniais, žaidė su jais. Tėvas nieko nesakė. Po to duktė vėl paklausė tėvo:
– Kas čia?
– Šitas?
– Taip.
– Šitą aš išlošiau.
Jis pasakė dukteriai esantis profesionalus žaidėjas. Linda paklausė:
– Ką? O ką tai reiškia?
– Aš uždirbu pinigus žaisdamas azartinius žaidimus.
– Aišku. Man labai patinka šie papuošalai, – kiek patylėjusi pasakė duktė.
– Jie visi tavo – atsakė tėvas.
– Tu juokauji?
– Tai ne pokštas. Mano duktė turės viską, ką panorės, – atsakė jis.
– Ačiū, tėte.
Bet po to Linda vėl paklausė:
- Iš kur jie?
- Ar tau dabar nereikia miegoti?
Tada mergaitė nepagalvojo nieko blogo. Buvo dar labai jaunutė, kad ką nors suprastų.
Tėvas mokė savo atžalas problemas spręsti jėga
Anot Lindos, tėvas labai skyrėsi nuo jos draugų tėvų ir savo auklėjimu.
– Kas nutiko? – paklausė Linda, kai prie jos priėjo pora metų jaunesnis brolis Joye ir apsiverkęs pasiskundė, kad jį skriaudžia ir iš jo tyčiojasi kaimynų berniukas.
– Ką tu sakai? – nugirdęs paklausė tėvas. – Duok grąžos atgal. Nenusileisk.
– Bet jis stambesnis ir aukštesnis už mane, – teisinosi berniukas.
– Tylėk! Jei ką sakau daryti, tai ir daryk! – riktelėjo tėvas. Po to jis paėmė vėzdą ir įdavė sūnui.
– Nueik ir pasakyk tam kaimynų berniukui, jei dar kartą tave palies, tvosi jam su ta lazda. Jei prireiks, taip ir padaryk. O jei jis tave dar kartą pastums, duok jam į kailį. Supratai?
– Taip – atsakė 8 metų sūnus. Po to jis pasiėmė vėzdą ir nuėjo į žaidimų aikštelę. Tą dieną mažametis Joye sužinojo, kad skriaudikams reikia atsakyti lazda.
Paauglystėje Linda taip pat vis dažniau ėmė maištauti, neklausyti tėvų. Ir netrukus įsitikino, ką reiškia nesiskaityti su tėvo gyvenimiškais principais.
Anot pašnekovės, jei tėvui kuris nors jos draugų nepatikdavo, tai tam kliūdavo kaip reikiant. Tada merginai tekdavo ieškotis naujų draugų, nes senieji iš tolo bijojo su ja bendrauti.
– Kartą su draugu rūkėme „žolę“, – tęsia pasakojimą Linda. – Grįžau namo gerokai vėliau nei nustatytu laiku ir baisios būsenos – apsvaigusi, vos išstovėjau ant kojų. Pasitiko tėvas.
– Linda, ateik čia. Paaiškink, kas yra? Kur buvai tiek laiko? – griežtai paklausė tėvas. Paauglė stovėjo nuleidusi galvą ir nieko neatsakė.
– Atleisk, nežinojau, kiek valandų.
– Tu prisirūkiusi žolės?
– Baik, tėte, – svirduliuodama atsakė Linda.
– Dieve, tu juk „prisinarkotinusi“. Noriu sužinoti, su kuo tu buvai?
– Tai nesvarbu.
– Klysti, tai labai svarbu. Kas tau davė „žolės“?
– Nesakysiu
– Kas davė tau „žolės“?
Bet Linda neišdavė savo draugo. Tačiau tėvas ir be dukters išsiaiškino, su kuo ji rūkė marihuaną.
Po to mergina sužinojo, kad tėvas labai žiauriai primušė jos bendraamžį, kuris po kiek laiko atėjo su savo tėvu pas juos į namus aiškintis.
- Tėvas sulaužė jo ranką, žandikaulį. Nežinau, kaip jis išgyveno, – sako Linda.
Prie durų stovintis, bet taip ir neišdrįsęs peržengti namo slenkstį, to draugo tėvas paklausė:
- Už ką taip sumušėte mano sūnų?
- Norite sužinoti? Užeikite. Jei ir toliau jūsų sūnus duos mano dukteriai narkotikus, dar ne taip prilupsiu. Ir taip bus kiekvieną kartą. „O, Dieve“, – pagalvojo netoliese stovėdama Linda. Nedrąsiai pakėlė akis į draugą, kuris metė į ją piktą žvilgsnį. Mergina suprato, kad prarado artimą sielai draugą. Ir kad nuo šios akimirkos jų draugystė baigėsi.
Draugo tėvas pasisuko į jį ir pasakė:
- Einam iš čia.
- Matai, kas nutinka, kai rūkai su kuo nors žolę. Todėl kitą kartą labai gerai pagalvok, – paskui pasakė Lindos tėvas.
Nuo to karto paauglė daugiau net neprisilietė prie bet kokių narkotikų.
Į merginos gimtadienį nedrįso ateiti nei vienas jos draugas
Per savo 16-ąjį gimtadienį Linda sužinojo apie tėvą daugiau… Ta proga tėvai surengė mylimai dukteriai ištaigingą vakarėlį, primenančią vestuvių puotą. Į Lindos šventę atėjo daug tėvo draugų su savo žmonomis ir vaikais. Jie buvo „pasipuošę“ žinomo prekės ženklo „Piva“ sportiniais kostiumais ir apsikarstę papuošalais su brangakmeniais, ant riešo puikavosi šveicariški laikrodžiai „Rolax“.
Bet ką Linda kvietė iš savo draugų, dauguma neatėjo. Du stalai, apkrauti vaišėmis, stovėjo be svečių. Nors draugai ir žadėjo ateiti, bet taip ir nepasirodė. Linda paklausė tėvo:
- Tai dėl manęs? Ar aš – išsigimėlė? Kodėl niekas nenori su manimi bendrauti?
- Tu dar nesupratai? – paklausė tėvas
- Ne, nesupratau, o ką?
- Tu nesi išsigimėlė. Priešingai – esi labai graži mergina. Tai dėl manęs…
Tada Linda to dar nesuprato. Kai vakaro vedėjas pranešė tėvo ir dukters šokį, tai buvo pati gražiausia vakarėlio akimirka. Tada Lindai jau nebuvo svarbu, kas atėjo ar neatėjo į jos gimtadienį. Ji šoko su savo mylimu tėveliu, kuris nepaprastai stipriai ją mylėjo. Ir Lindai dar sunkiau buvo patikėti, ką jis padarė. Kad tai tas pats žmogus.
- Man sunku su tuo susitaikyti, – sako Linda. – Todėl labai norėčiau susigrąžinti tuos laikus, kai buvau laiminga. Tai buvo nuostabus šokis. Ir aš ilgiuosi šio žmogaus. Norėjau, kad tėvas visada būtų toks, kai šoko su manimi. O šokiui pasibaigus, švelniai pabučiavo mane į skruostą. Tokį aš labai stipriai jį mylėjau. Aš žavėjausi tėvu. Jis buvo patrauklus, vyriškas, žaviai šypsojosi. Aš didžiavausi juo.
Bet netrukus tos šeimos gyvenimas atsidūrė pavojuje… Ir Linda sužinojo, koks yra pavojingas jos tėvas.
Kiekvieną dieną Linda ir jos brolį į mokyklą veždavo tėvo asmeninis vairuotojas. Kartą broliui susirgus, Linda važiavo viena ir vairuotojas pasiūlė atsisėsti greta jo, kur paprastai sėdėdavo jos brolis. Linda sutiko. Atsisėdo priekyje. Vairuotojas kalbėjo visą kelią. Mergina pamatė, kad jie važiuoja ne tuo keliu, kaip paprastai į mokyklą, todėl paklausė.
- Kur jūs važiuojate?
Nesijaudink. Reikia sutvarkyti kai kuriuos reikalus, – atsakė jis.
- Gerai, – atsakė paauglė. Bet viduje buvo neramu. Vairuotojas staiga sustabdė mašiną. Aplink nieko nebuvo.
- Kas yra? – paklausė Linda.
- Viskas tvarkoje, – atsakė jis. Ir ėmė priekabiauti prie paauglės: pirštais glostyti jos skruostus, plaukus. Lindo bučiuotis. Mergina išsigando.
- Man reikia į mokyklą, – ėmė prašyti paauglė.
- Žinau. Mes neilgam.
Vyras pakišo ranką po sijonėliu ir kiek pakėlė jį. Linda pagalvojo: „Galas. Dabar jis mane išprievartaus ir užmuš. O kas jam beliktų daryti?.. Jei jis nenuveš manęs į mokyklą, tada galas“.
Bet Linda pasakė:
- Kodėl mums skubėti. Tau nebūtinai dabar tai reikia daryti. Mes galime kur nors nuvažiuoti po pamokų.
- Ką? – paklausė jis. Ir mergina tęsė:
- Jei tu atvažiuosi paimti mane iš mokyklos, pasakysiu tėvams, kad važiuoju pas draugę ir likusią dieną praleisime kartu.
Linda suprato, kad turi kalbėti įtikinamai.
- Gerai – nusišypsojęs pasakė vairuotojas. Ir nuvežė merginą į mokyklą. Po to Linda iš karto paskambino motinai ir išsigandusi paprašė, kad kuo greičiau atvažiuotų paimti ją iš mokyklos.
- Paskubėk, – pasakė Linda.
Motina atvažiavo ir paklausė dukters, kas nutiko. Linda papasakojo ir motina apsiverkė. Ji vos tvardėsi iš pykčio. Dar tą patį vakarą, kas nutiko su Linda sužinojo ir tėvas.
- Jis pagriebė mane. Galvojau, viskas, man galas, – verkdama pasakojo Linda namuose.
- Ką tu pasakei? – netikėtai įėjęs į valgomąjį paklausė tėvas.
- Kaip jis išdrįso, – iš įsiūčio vos valdėsi jis.
Linda sėdėjo prie stalo ir vis kartojo, kad jai baisu. Kad ji daugiau nebevažiuos į mokyklą ir niekada neišeis net į gatvę. Netikėtai tėvas kažkur išėjo ir Linda paklausė savęs: „Kur?“
Vakare, kai Linda jau gulėjo savo lovoje, įėjo tėvas ir pasakė, kad jai daugiau nebereikės jaudintis ir išgyventi dėl to.
- Mieloji, būk rami. Jis tavęs nenuskriaus.
- Ką?
- Gali daugiau nebebijoti.
- Linda paklausė:
- Kodėl? Ką tai reiškia?
- Jis nebegrįš. Su juo viskas baigta. Labanakt, dukrele, – ir išeidamas iš kambario išjungė šviesą.
bus tęsinys
