sniegopilys.lt
Kartais sutinki ką nors ir tarsi karščio banga tave užlieja. Viskas šiame žmoguje tave traukia: jo balsas, žvilgsnis, kvapas, prisilietimas. Nuolat apie jį galvoji, negali susikaupti, tavo širdis plaka greičiau. Ir tada pagalvoji: „Štai ji, meilė“.
Lengva supainioti blyksnį su tikru jausmu
Tačiau praeina savaitė ar dvi, ir pradedi abejoti. Jausmai neišnyksta, bet kažkas viduje neramu. Tarsi visa tai talpintų ne tik romantiką, bet ir nerimą, priklausomybę bei įtampą. Dabar įsivaizduokite, kad visa tai vyksta lėtinio nuovargio fone. Arba po sunkaus išsiskyrimo. Arba emocinio perdegimo metu. Arba kai darbas yra pragaras, kūną kankina nemiga, o galva tuščia. Ir čia verta sustoti ir savęs paklausti: ar tai tikrai įsimylėjimas? O gal stresas tiesiog rado prie ko prikibti? Nes kūnas gudrus. Jis moka nerimą užmaskuoti kaip meilę, priklausomybę – kaip aistrą, emocinį išsekimą – kaip lemtingą susitikimą. O jei negirdite savo kūno signalų, lengva supainioti blyksnį su tikru jausmu. Kai patiriate stresą, jūsų kūnas išskiria adrenaliną, kortizolį ir nerimo hormonus. Jūs tampate įsitempę, pernelyg jautrūs ir į viską reaguojate aštriau. Galite nevalgyti, prastai miegoti, patirti emocijų blyksnius ir jaustis taip, lyg „kažkas negerai“. Tai signalas: kūnas įsitempęs, ieško išeities. Dabar pažiūrėkite, kaip atrodo intensyvi meilė. Prakaitavimas, padažnėjęs širdies plakimas, įkyrios mintys, apetito praradimas, nemiga, susitelkimas tik į vieną žmogų, emociniai svyravimai. Jei ne visai taip, tai labai panašiai, tiesa? Nes kūnas reaguoja panašiai. O jei patiriate stresą, o tada staiga atsiranda „jis“ arba „ji“, jūsų smegenys tai suvokia kaip išsigelbėjimą. Staiga pasijuntate „gyvi“. Ir tai taip galinga, kad atrodo kaip meilė. O kartais tai tėra dopamino antplūdis visiško vidinio perdegimo metu. Ir jei to laiku neatpažįstate, galite įklimpti į santykius, kuriuos kursto ne meilė, o abipusis nerimas.
Tai ne jausmas, o emocinis disbalansas
Jūsų kūnas visada supranta, kada bandote pabėgti nuo savęs per kitą žmogų. Jei po susitikimo su kuo nors jaučiate ne palengvėjimą, o sunkumą – tai kelia nerimą. Jei ne tik pasiilgstate kito žmogaus, bet tiesiogine prasme palūžtate, jei negaunate atsako – tai ne meilė. Tai vidinė tuštuma, ieškanti, kas ją užpildytų. Jei esate užsispyrusi, nerimastinga, nuolat ieškote patvirtinimo: ar aš jam patinku, ar aš jam reikalinga – tai ne jausmas, o emocinis disbalansas. Ir labai dažnai jį sukelia ne jūsų partneris, o jūs patys, iš vidaus. Dėl susikaupusios įtampos, dėl nuovargio, dėl ryšio su savimi stokos. ⠀ O kai neklausote savo kūno, jis pradeda kalbėti garsiau: per nemigą, dirglumą, nuovargį, staigius nuotaikų pokyčius. Tai jo būdas pasakyti: liaukis. Palaukite. Tai ne meilė…
Ypač lengva įsimylėti streso metu, nes tada žmogus yra labiausiai pažeidžiamas. Trokšta palaikymo. Norite, kad kažkas jus išgelbėtų. Nustotumėte galvoti, jausti ir viską laikyti savyje. Ir tada atsiranda kažkas, siūlantis dėmesį, šilumą, flirtuojantį – ir jūsų smegenys įsikimba į jį kaip oro gurkšnis. Galvojate: tai likimas. O galbūt tai tiesiog kažkas, kas atsitiktinai buvo šalia tinkamu laiku. Ir nereikia gėdytis – mes visi esame pažeidžiami. Mes visi norime meilės, ypač kai sunku. Tiesiog svarbu atskirti: ar jaučiu nuoširdų artumą, ar tiesiog bandau pabėgti nuo savo vidinės duobės kažkieno kito sąskaita.
Svarbiausia – sustoti, giliai įkvėpti ir pagalvoti
Kaip manote, kuo tikras įsimylėjimas skiriasi nuo streso reakcijos? Kai esate tikrai įsimylėję, jaučiate ir susidomėjimą, ir ramybę tuo pačiu metu. Yra jaudulys, bet jis nėra sekinantis. Yra noras būti arčiau, bet be baimės prarasti. Yra aistra, bet ji netampa įkyria. Bet jei po pokalbio su kuo nors jaučiatės išsekę, nerimaujantys, nuotaikų kaita, abejonės, jei jums reikia nuolat analizuoti kiekvieną žinutę, jei tampate detektyvu ar susirašinėjimo įkaitu – greičiausiai nesate įsimylėję. Greičiausiai esate emociškai išsekę. Tikra meilė įkvepia, net jei ji iš karto neveda į santykius. Tačiau streso reakcija yra sekinanti, net jei viskas atrodo „intensyvu“. Ir jūsų kūnas tai puikiai žino. Tiesiog jūs to dar negirdite ir nesuprantate.
Ką daryti, jei įtariate, kad tai ne meilė, o stresas? Svarbiausia – sustoti, giliai įkvėpti ir pagalvoti. Nepriimkite sprendimų emocijų įkarštyje. Skirkite sau laiko: stebėkite, klausykite, pasinerkite į apmąstymus. Palepinkite savo kūną giliu kvėpavimu, mankšta, miegu, teisinga mityba. Atsigaukite ir pažiūrėkite, ar šis jausmas išlieka.
Kartais paaiškėja, kad tiesiog reikėjo žmogaus kaip inkaro. O kartais tai buvo atsitiktinė kibirkštis tuo metu, kai buvote išsekę. Tai nereiškia, kad jausmai nėra tikri. Tai tiesiog reiškia, kad jiems reikia pauzės ir šiek tiek sąmoningumo. Jei po šios pauzės vis dar norite būti artimi – puiku. O jei ne, tai irgi teisinga. Geriau nusivilti iliuzija, nei patekti į priklausomybę ir vadinti tai meile.
Ir jei tikrai norite santykių, neieškokite to kaip išsigelbėjimo, o verčiau siekite susitikimo. Ne „užkamšykime mano skyles“, o „būkime artimi“. Ne „iš pasigailėjimo man“, o „palaikykime vienas kitą“. Meilė neturėtų prasidėti nuo skausmo. Tikras jausmas yra tada, kai galite kvėpuoti, o ne uždusti. Taigi, prieš įsimylėdami, įsiklausykite į save. Galbūt jūsų kūnas jums jau seniai šnabžda tiesą. Jūs tiesiog per daug įsitraukę į kitą žmogų, kad tai išgirstumėte.
Redaktorė Sniegė Pilypienė
________________________
Jei norėtumėte užduoti klausimų apie draugystę, tarpusavio (intymius) santykius su vaikinu/mergina, seksualinės orientacijos ir kitais jus dominančiais klausimais, rašykite mums el. pašto adresu: redakcija@sniegopilys.lt
