Boy (5-7) pulling sweater over face, portrait

     Ką daryti tokiomis situacijomis? Ar tada reikia tėčiui ir mamai keisti savo įpročius, elgesį, išvaizdą, jei vaikas pradėjo jų gėdytis?

Vaikai neretai lygina savo tėvus su kitais

Audrius – nuostabus berniukas:  geras, mielas, švelnus,  namuose visada padeda mamai, šiltai ir  draugiškai bendrauja su ja, apkabina ją tiesiog šiaip sau. Bet visa tai tik namuose. Tačiau žaisdamas ar tiesiog sėdėdamas ant suoliuko kieme su draugu ar draugais, mamai vos linkteli arba apskritai apsimeta, kad nemato, jai grįžtant į namus. Kodėl?  Ogi reikalas tas, kad mama ištekėjo antrą kartą ir laukiasi kūdikio. Mat paaugliui atrodo, kad mamos nėštumas – tai kažkas ne visai normalu ir draugai gali pradėti juoktis iš jo.

Iš tikrųjų nereti atvejai, kai vaikai pradeda gėdytis savo tėvų. Kalbėdami su mokyklos psichologe, paaugliai gali ir neišsakyti tos problemos tiesiogiai, bet juntamas gėdos jausmas paslėpta forma dėl savo tėvų vis dėlto yra.  Jie nuolat kartoja: jei mama padarytų taip, o jei tėtis nedarytų to… Nors iš išorės atrodo, kad šeimoje viskas gerai. Kartą apie tai kalbėjau su viena savo pažįstama, kurios tiesiog etaloninis požiūris į vaikus. Apie tą šeimą galima rašyti knygą. Ji įsitikinusi, kad jų šeimoje tokios problemos nėra. Ir tuojau pat papasakojo, kaip duktė padovanojo jai madingą sijoną pasakiusi: „Mama tau dar nėra ir 50-ties, bet tu rengiesi kaip 70 metų moteris. O aš noriu, kad tu atrodytum jaunatviškai!“. Vadinasi, vis dėlto duktė jaučiasi nepatogiai dėl savo motinos ir mėgina pataisyti tą reikalą.

Manęs dažnai klausia: „Kaip atsiranda tokios problemos? Kokio amžiaus vaikai dažniausiai pradeda varžytis savo tėvų ir kodėl?“.

Ši problema dažniau iškyla paauglystėje, kai vaikui autoritetu tampa bendraamžių kompanija. Nors ir 4 metų vaikui gali būti gėda dėl savo tėvų. Pavyzdžiui, jam girdint mama pakelia skandalą parduotuvėje dėl netinkamos ar nekokybiškos prekės.

Vaikai bendrauja taip pat, kaip ir suaugusieji – pasakoja apie savo šeimas, savo tėvus ir kiekvienas stengiasi kažkuo pasigirti.  Neretai lygina savo tėvus su kitais. Ne vienas iš jų pavydžiai galvoja:  „Mano mama  ne tokia kaip Eglės mama – ji graži ir liekna, o mano mama neišvaizdi ir apkūni“. Ir vaikas pradeda gėdytis savo mamos. Jam gėda, jis varžosi, kad jo apkūnią ir senamadiškai apsirengusią mamą pamatys kiti klasiokai kokiame nors renginyje. Žinoma, garsiai jis to nepasako savo mamai, bet viduje jaučiasi labai nepatogiai ir atsiranda kompleksas. Paauglystė – tai socializacijos laikas, savo tapatybės  paieškos. Vaikas ieško savo vietos šeimoje ir visuomenėje.  Todėl tiek dalykai dar labiau paaštrėja.

Glumina viešumoje mamos demonstruojamas švelnumas

Vaikams gali įvaryti kompleksų, kai jie pradeda gėdytis savo tėvų profesijų. Tarkim, jei jo tėtis santechnikas, o Domo tėtis advokatas, Pauliaus – krepšininkas ir panašiai.  Arba kai tėvai yra brandaus, jei ne garbaus amžiaus. Teko girdėti ketvirtokus besiginčijančius, kieno iš jų tėvai yra jaunesni. Ir kai išsiaiškino, kad vienos mergaitės mama pagimdė ją būdama vos 18 metų, visi ėmė jai pavydėti. Na, kaipgi, tokia jauna mama!

Paaugliai varžosi savo tėvų prieš draugus, kai mama ir tėtė elgiasi ne taip, kaip jiems norėtųsi. Būna, kad tėvai nori būti šiuolaikiniai, eina koja kojon su jaunimu, o vaikas pradeda gėdytis, kad jie kalba su jo draugais jaunimui būdingais žargonais ir rengiasi jaunatviškai.  Bet nutinka ir priešingai –  vaikas priekaištauja mamai, kad su ja nėra apie ką kalbėti ir lygina ją su  Sandros ar Miglės mamomis, su kuriomis galima pakalbėti ir apie šiuolaikinę muziką ir apie jaunimo vakarėlius.

Dažnai tėvai nesupranta, kad vaikas jau užaugo ir jį gali gluminti viešumoje mamos  demonstruojamas švelnumas, rūpestingumas, kai jį apkabina ir bučiuoja draugams matant. Paprastai paaugliai mėgsta savirealizuotis bendraamžių rate, užkariauti savo draugų autoritetą ir jai mama jiems matant pradeda uždavinėti klausimus: Tu jau pavalgei? Ar ne alkanas? Šiukšles išnešei?  Persirengei?  – tai vaikas labai nepatogiai pasijunta ir pradeda gėdytis nusukęs akis į šalį.

Kaip tėvams suprasti, kad vaikas gėdijasi jų, jei vaikas to nepasako tiesiai šviesiai?

Jei vaikas varžosi savo tėvų profesijų, jis gali paklausti, kodėl mama ar tėtis išsirinko tą ar kitą profesiją, kodėl netapo tuo ir tuo, kodėl neturi aukštojo išsilavinimo, ar nenorėtų pakeisti darbo, įgyti išsilavinimą. Jei sūnus ar duktė prašo mamos neišeiti iš kambario, kol pas juos svečiuojasi draugai, vadinasi, jis ar ji gėdijasi kažkurio mamos elgesio ar išvaizdos.

Manęs dažnai klausia: „Ar galima tikėtis, kad vaikas  „išaugs“, taps protingesnis ir nustos varžytis savo tėvų?“.  Dauguma tėvų nekreipia dėmesio, jei vaikas pradėjo jų gėdytis. Bet būna ir priešingai – įsižeidžia. Girdi, mes jį auginome, maitinome, o jis… Tačiau ir nekreipiant į tą dalyką jokio dėmesio, problema niekur nedings. Bet įsižeidus dėl to, problema tik dar labiau pagilės.  Todėl pasistenkite suprasti vaiką, prisiminkite save, kai buvote jo amžiaus. Prisiminkite, kad ir jų daug ko tikėjotės iš savo vaikų – kad gims labai gražūs, dailūs, gabūs ir talentingi. Tikėjotės ar tikitės, kad dainuos, šoks, įstos į aukštąsias mokyklas, sąmoningai ar nesąmoningai lyginote jį su kitais vaikais. Todėl vaikas taip pat turi teisę lyginti jus su kitų vaikų tėvais ir tikėti iš jūsų daugiau! Reikia kalbėtis su vaiku, aptarinėti, kas būtent netenkina jo tėvų elgesyje. Tai nereiškia, kad iš karto reikia viską keisti savo gyvenime pagal vaiko norus ar jo sudarytą sąrašą. Gali būti ir taip, kad ką vaikas laiko tėvų trūkumu, iš tikrųjų taip nėra. Bet jei mama ar tėtė tikrai negerai pasielgė, reikia būtinai atsiprašyti vaiko ir keisti savo elgesį.

Negalima priekaištauti vaikui, kad jis neturi teisės jūsų gėdytis

Galybė vaikų auga asocialiose, alkoholikų šeimose, kur tėvai net nesusimąsto, kad vaikai jų gėdijasi. O jei ir susimąsto, tai daugumos atvejų nieko nesiruošia keisti. Tokiose šeimose augantiems vaikams labai svarbu aplinkinių, mokytojų, bendraamžių palaikymas. Reikia, kad ir suaugusieji, ir draugai pasakytų jiems – svarbu ne tai, kas jo tėvai, o tai, koks jis yra kaip asmenybė. Dažniausiai visuomenėje tokie tėvai yra smerkiami ir vaikui atsiranda kaltės jausmas dėl to, kad jie tokie. Todėl labai svarbu, kad reikšmingi vaikui suaugusieji – pedagogai, auklėtojai, giminaičiai nuteiktų juos taip, kad jis priimtų savo tėvus tokiais, kokie jie yra. Ir tuo pačiu atsikratytų kaltės jausmo.

O jei vaiko tėvai – neįgalūs arba dar kuo nors skiriasi nuo kitų?  Žinia, vaikai kopijuoja suaugusių elgesį. Ir jei mes, suaugusieji, negražiai apkalbėsime ar net šaipysimės iš neįgalių žmonių, svaidysime jų adresu visokius komentarus, taip elgsis ir mūsų vaikai. Bet skaudžiausią smūgį teks išgyventi neįgalios mamos ar tėvo vaikui.  Bet jei jo draugų tėvai žiūrės į tą reiškinį supratingai, parodys pagarbą neįgaliam žmogui, kuris nepaisant sunkumų, augina vaiką, tai jo draugai palaikys jį ir padės atsikratyti komplekso dėl savo tėvų!

Jei pastebėjote, kad vaikas ėmė jūsų varžytis ar gėdytis, vertėtų pakalbėti su juo nuoširdžiai ir atvirai bei išsiaiškinti, dėl ko jam gėda  ir jaučiasi nepatogiai.  Reikia paaiškinti vaikui, kodėl jūs  elgiatės taip, o ne kitaip  ir negalite pakeisti kai kurių savo įpročių. Be tuo pačiu pravartu būtų įsidėmėti, kokius įpročius jums reikia pakeisti. Pavyzdžiui, atsikratyti antsvorio. Bet jokiu būdu negalima priekaištauti vaikui, kad jis neturi teisės jūsų gėdytis. Įžeidinėti, menkinti vaiką ar kaip nors kitaip demonstruoti nepagarbą jo nuomonei. Taip pat nereikia ir tučtuojau keisti savo elgesį ir gyvenimo būdą, pildant visus jo pageidavimus. Arba mėginti demonstratyviai pabrėžti savo pranašumą, bendraujant su savo vaiko  mokytojais, draugų tėvais ir panašiai.

psichologė  Asta Karčiauskienė

nuotr.ya-roditel.ru

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą