Tyrėjai pabrėžė, kad viena laiminga diena kai kuriais atvejais virsta paskolomis keleriems metams, o tai nėra naudinga laimingiems jaunavedžių santykiams. Archyvo nuotrauka

Žinoma, geriausia, jei santuoka būtų ilgiausias žmogaus gyvenimo projektas. Visi tuokiasi,  tikėdamiesi „kartu gyventi tol, kol mirtis išskirs“, tačiau  daugelis nenumato strateginio požiūrio į būsimą šeimą. Kartais atrodo, kad žmonės dabar eina į santuokų rūmus dėl bet kokios kitos priežasties, išskyrus sveiką protą.  Kadangi dažna vedybų priežastis būna noras išvengti vienatvės, pabėgti nuo tėvų, susirasti vaikui naują tėvą, atsikratyti finansinių sunkumų, turėti namuose nuolatinį sekso partnerį, būti ne blogesniam už visus ir panašiai.

 

 

Žinomas filosofo Omaro-Khayyamo teiginys „geriau būti vienam, nei būti su bet kuo“  pamažu  virsta „geriau būti vienam“. Mat daugeliui kyla klausimas: kam apskritai kurti šeimą, jei pagal statistiką jau kas antra santuoka baigiasi skyrybomis?  O jei nesiskiriama, tada šeimoje laukia priekaištai ir pretenzijos, neištikimybė, skandalai, finansinės problemos,  nesaikingas alkoholio vartojimas, smurtas ir panašiai.

Taip nutinka dėl to, kad daugelis nežino, ką daryti su šeima susituokus. Tai yra santuoka pradeda eiti savo vaga – pagal vaikystėje įsisavintus tėvų pavyzdžius. Dažnai ne pačius sėkmingiausius. Nedaugelis žmonių supranta, kad ilgalaikė strategija reikalinga ne tik versle, bet ir širdies reikaluose.

Psichologai skiria tris pagrindines priežastis, trukdančias sukurti laimingą šeimą

  1. Pati meilė

Žmonės neretai painioja dvi sąvokas: „romantinė meilė“ ir „meilės manija“. Deja, bet daug kas išgyvena meilės manijos kultą: tu atėjai – aš pražydau, tu išėjai – aš miriau. Anot psichologų, tai labiau panašu į reaktyvią psichozę ar narkomaniją.

Harmoninga meilė – tai „lubrikantas“, sukurtas, nesant kitų dorybių, palengvinti poros šlifavimosi laikotarpį. Jei abu – žmonės suaugę ir neperžengia vienas kito ribų, tada puiku! Bet jei sutuoktiniams nuolat reikia naujos „endorfinų“ dozės, tada kelias žinomas kur – „į kairę“.

Daugelis žmonių galvoja, kad įsimylėjimas turėtų virsti kažkuo tvirtesniu, tikra meile ir intymumu, tačiau niekas nežino, kaip tai paversti praktika. Būdami psichologiškai nebrandūs, vietoj tikro intymumo santykių, kuriami tarpusavio priklausomybės santykiai.

  1. Bendra priklausomybė

Įprasta kalbėti apie bendro pobūdžio priklausomybę nuo alkoholikų, narkomanų, smurtautojų šeimų, tačiau labai reti poros santykiai nebūna nuo ko nors priklausomi. Plačiąja prasme, priklausomybė nuo bendro yra bet koks patologinis prisirišimas. Tai reiškia, kad partneris gali ir nebūti įsimylėjęs, bet priklausomas nuo bendros priklausomybės, jei santykiai su partneriu sukelia bent kažkokias kančias, santykiams būdingas savininkiškumas, sunku pripažinti kito asmens laisvę  (pavyzdžiui, laisvę bet kada išsiskirti su juo), sieja savo laimę su konkrečiu asmeniu. („Aš mirsiu be jo!“). Taip pat ir dėl to, kad ilgisi partnerio (ės), skaičiuoja minutes iki susitikimo (kartais tai būna juokinga: išsiskyrus – ilgisi, o susitikus – kivirčijasi).

Santykiuose partneriai patiria afektines emocijas, iš meilės metasi į neapykantą. Taip pat kai santykiuose  netrūksta skandalų, pavydo, pykčio, agresijos, smurto. Kuris nors iš poros (arba abu) elgiasi su partneriu iš pozicijos „Aš myliu tave tik todėl, kad tu mane myli“.  Itin svarbu partnerio reakcija – jo dovanos, dėmesio ženklai. Kartais atrodo, kad prieš santykius buvo laimingesnis / labiau savarankiškas / labiau pasitikėjo savimi.

Sąrašą galima tęsti. Apibendrinant galima pasakyti, kad yra trys pagrindiniai bendrosios priklausomybės bruožai: santykiai sukelia stiprių emocijų ir (arba) bet kokių nepatogumų (net kartais), siurbia vienas kito energiją, kartojamos tos pačios klaidos.

Bendra priklausomybė neleidžia palikti žmogaus, su kuriuo nenori gyventi ir  tuo pačiu trukdo užmegzti  santykius su mylimu žmogumi.

Bendra priklausomybė yra tarsi savotiškas žaidimas: į jį galima pažvelgti blaiviai tik atsisakius toliau „piktnaudžiauti“. Tačiau, susidūręs su galimybe atsisakyti tokių santykių, žmogus bijo, kad jis praras santykius ir liks vienas, praras nuosavybę, praras šeimos ryšius, praras emocijas, gyvenimo spalvas ir džiaugsmus, mėgstamus dalykus, įpročius ir dar daugiau.

Tačiau kodėl verta atsisakyti patologinio prisirišimo? Tik tada jūs vėl galėsite įsimylėti ir užmegzti artimą santykį tarp dviejų laisvų žmonių, kurie gerbia vienas kito ribas. Po to, kai pašalinsite bendrąją priklausomybę, santykiai paprastai išsisemia negrįžtamai.

  1. Ilgalaikės strategijos ir prasmės nebuvimas

Harmoninga, romantiška meilė daugiausiai išsilaikys trejus ar ketverius metus. Daugumai to  pakanka nuvykti į santuokų rūmus, susilaukti vaikų, pasiimti paskolą… Ir tada vieną dieną supranti, kad „jausmai išblėso“, o  „santykiuose kažko trūksta“. Ir pradeda ilgėtis to, ko nebuvo – gyvenimo prasmės. Todėl pirmiausiai paklauskite savęs: koks buvo jūsų šeimos kūrimo tikslas?

Kokia prasmė vis tiek būti kartu, kai visi tariami tikslai, tokie kaip „pasistatyk namą, pagimdyk vaiką, pasodink medį“, išnaudojo save? Gerai,  jei galima tai aptarti iš anksto. Bet ką daryti, jei meilės valtis jau nuplaukė?

Prieš pradedant aiškintis šiuos klausimus su partneriu, įsivaizduokite, kad jis yra kambaryje su jumis. Apsvarstykite jo figūrą: kaip jis sėdi ar stovi? Kokia poza? Ar jis atsipalaidavęs, ar įsitempęs? Kaip jis žiūri į  jus ir su kokiais jausmais? Ką jis gali jums iškart pasakyti?

Įsivaizduokite, kad visa tai padalijote į dvi dalis: tada palikite savo „kopiją“ toje pačioje vietoje ir persikelkite į kito žmogaus vietą, užsimerkite ir pasakykite: „Aš esu jis“. Pajuskite save jo batuose, jo pozoje, jo veido išraiškoje.

Atsimerkite ir pažvelkite jo akimis į savo „kopiją“, kuri liko toje pačioje vietoje. Kokios mintys tuo metu kyla? Ką pajutote? Ką norėtumėte pasakyti? Ką norėtumėte išgirsti patys? Kokius veiksmus atlikti? Kas daro jus laimingą? Apie ką svajojate? Ko trūksta iki visiškos laimės? Kokius reikalavimus norėtumėte jam pateikti? Pasakykite viską, ką norite pasakyti savo „kopijai“ partnerio vardu.

Po to grįžkite prie savęs ir išsakykite įsivaizduojamai partnerio figūrai viską, ką norėtumėte pasakyti jam asmeniškai. Pažvelkite į savo būseną. Jei sulaukėte ne tai, ko tikėjotės, tada  paklauskite savęs: kokių vidinių išteklių (teigiamų būsenų) jam reikia, kad jis galėtų reaguoti kitaip? Gal ramybės? Gal savitarpio supratimo? Gal pasitikėjimo savimi?

Įsivaizduokite, kad reikalingi ištekliai, kaip stebuklingi debesys ar šviesa, nusileidžia ant jo figūros  kažkur iš viršaus, iš dangaus, apgaubia jo kūną, susigeria į jį ir užpildo. Įvertinkite, kaip pasikeis jo nuotaika ir kaip jis dabar reaguos į jūsų pasiūlymus ar reikalavimus.

Prieš bet kokį tiesioginį pokalbį ir tiesioginį bendravimą su partneriu, darykite tą patį – pirmiausiai mintyse užpildykite savo partnerį teigiamomis emocijomis ir vaizdais.

Ir pagrindinė paslaptis – jei nuolat pristatysite sau tokį paveikslą, jūsų partneris tikrai tai pajus ir nepastebės, kaip jo požiūris į jus pasikeis į gerąją pusę.

 

parengta pagal brides.com

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą