sniegopilys.lt
Amerikiečių tyrėjai atliko apklausą ir išsiaiškino, kad dauguma amerikiečių – 60 proc. – tiki antrosios pusės, tai yra, sielos draugo, visam gyvenimui lemto vieno žmogaus, egzistavimu.
Panašios apklausos pas mus nebuvo atliktos. Nepaisant to, mes irgi esame gana romantiški. Pavyzdžiui, daug kas mano, kad tikrą meilę patyrė tik kartą ir kad įmanoma įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto, kodėl romantiškos knygos ir filmai gali trukdyti intymumui su partneriu?
„Antrosios pusės“ sąvoka siejama su legenda
Tokie įsitikinimai gali atrodyti nekenksmingi ir netgi jaudinantys, tačiau psichologai mano, kad per didelis romantizmas tam tikrais atvejais trukdo žmogui kurti sveikus santykius su tinkamu partneriu. Paaiškinsime, kas blogai su sielos draugo idėja ir kas gali ją pakeisti.
Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo sielos draugą, su kuriuo susitikimas gali nulemti visą likusį gyvenimą. Tačiau šių dviejų žmonių susitikimas turėtų būti ypatingas: pavyzdžiui, jie netyčia knygyne griebiasi tos pačios knygos. O jei ilgai naršote kandidatų profilius pažinčių svetainėse, tai ženklas, kad santykiai nėra tikri. Šie ir kiti santykių stereotipai pas mus atkeliavo iš romantinių komedijų ir meilės romanų, nors pačios idėjos atsirado daug anksčiau.
Pavyzdžiui, senovės graikų filosofo Platono dialoge „Simpoziumas“ sakoma, kad žmonės kadaise buvo sferinės būtybės su keturiomis kojomis ir keturiomis rankomis. Jų stiprybė ir vienybė kėlė grėsmę dievams – todėl Dzeusas juos perpjovė per pusę, ir jie pradėjo jausti ilgesį, vienatvę ir neviltį, klajodami ir ieškodami savo antrosios pusės. Čia atsirado meilė – noras susijungti ir taip atkurti jų visumą.
Idėja, kad kiekvienas turi savo antrąją pusę, nebuvo būdinga tik senovės graikams. Užtat ši nuostata būdinga daugeliui kultūrų – nuo Afrikos iki Rytų. Japonų ir kinų folklore aprašoma raudona likimo gija, kuri neatsiejamai suriša du vienas kitam lemtingus žmones. Ji nematoma ir apvyniota aplink mažuosius pirštelius (pagal japonų tikėjimus, kinų tradicijoje – aplink kulkšnis). Ji gali išsitempti arba susitraukti, bet jos negalima nutraukti. Pamažu gija veržiasi, kol lemtingieji susitinka.
Vienoje legendoje pasakojama, kaip imperatorius atrado, kad raudona likimo gija jį sieja su paprastu žmogumi ir įsakė jį nužudyti. Vėliau, vedęs moterį, kuri atitiko jo standartus, jis aptinka ant jos randą. Ji paaiškino, kad kartą buvo užpulta, bet sugebėjo pabėgti. Pasirodo, kad būtent ją imperatorius kadaise pasmerkė mirčiai. Šiose istorijose pabrėžiama, kad likimas yra neišvengiamas – jei esi su kuo nors susiejęs raudonu siūlu, jo neįmanoma nutraukti.
Popkultūra paskleidė sielos draugų idėją visame pasaulyje
Viduramžių Vakarų Europos folklore taip pat dažnai pasitaiko lemtingos meilės motyvų. Tristano ir Izoldos legenda, sudariusi riterių romanų pagrindą, vaizduoja du įsimylėjėlius, kurių likimai susipynė. Jų meilę vainikavo eliksyras, o jų ryšys buvo toks nepajudinamas, kad Tristanui mirus, šalia jo miršta ir jo mylimoji.
Vėlesnių epochų kūriniai yra panašiai struktūrizuoti. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ apibūdinami kaip „žvaigždžių netekties mylėtojai“: Romeo širdyje egzistuoja tik Džuljeta, kurios netektis prilygo neįsivaizduojamai tragedijai. XVIII ir XIX amžių romantiškoji literatūra tęsė šią tendenciją. Pavyzdžiui, Emily Brontë kūrinyje v„Vėtrų kalnas“ aprašo beveik mistinį ryšį tarp Kotrynos ir Hitklifo: „Kad ir iš ko būtų sudarytos mūsų sielos, jo ir mano yra viena.“
XX ir XXI amžiuje žiniasklaida ir popkultūra paskleidė sielos draugų idėją visame pasaulyje. Romantinės komedijos, melodramos ir meilės romanai pasakoja apie pagrindinį veikėją (arba heroję), kuris patiria daugybę išbandymų, kad vėl susijungtų su savo sielos draugu ar drauge.
Daugelį tokių kūrinių galima apibūdinti kaip romantiškus, malonius ir optimistiškus, o jų pabaigos, skirtingai nei Tristano ir Izoldos istorijoje bei panašiose pasakose, dažniausiai būna laimingos. Tačiau psichologai mano, kad jie žmonėms įskiepija nerealius santykių lūkesčius: geriausiu atveju naivius, blogiausiu – pavojingus.
Kodėl per didelė meilė romantikai yra žalinga? Tikėjimas romantiškais siužetais gali pakenkti santykiams. Knygose ir filmuose apie meilę pirmieji veikėjų susitikimai dažnai įvyksta atsitiktinai ir ypatingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Džeinė Eir padeda ponui Ročesteriui atsikelti, nukritus nuo arklio. Nors ne visada, dažnai veikėjai iš pirmo žvilgsnio jaučia vienas kitam potraukį. Pavyzdžiui, Romeo ir Džuljeta susitinka baliuje ir akimirksniu įsimyli, nežinodami, kad yra iš besipykstančių šeimų.
Labiau tikėjo momentiniu susižavėjimu iš pirmo žvilgsnio
Šio pasikartojančio siužeto vaidmuo – sukurti įspūdį, kad meilė yra magiškas likimų susijungimas. Mokslininkai mano, kad tai stipriai veikia žmonių įsitikinimus: kuo daugiau tokio turinio jie vartoja, tuo labiau jie pradeda tikėtis panašių scenarijų savo gyvenime. Šią išvadą padarė Mičigano universiteto tyrėja Julia Lippman ir jos kolegos. Jie ištyrė 625 studentų filmų žiūrėjimo įpročius ir paprašė jų užpildyti apklausą, ką jie galvoja apie savo santykius. Paaiškėjo, kad tie, kurie žiūrėjo daug romantiškų filmų, labiau sutiko su teiginiu „meilė tave suras“. O tie, kurie pirmenybę teikė santuokos tematikos realybės šou, labiau tikėjo momentiniu susižavėjimu iš pirmo žvilgsnio. Ir atvirkščiai, studentai, kurie pirmenybę teikė situacijų komedijoms, tokioms kaip „Didžiojo sprogimo teorija“, rečiau idealizavo akimirką, kai sutiko savo partnerį.
Anot tyrėjų, lūkestis, kad pirmasis susitikimas su būsimu partneriu bus magiškas, atsitiktinis ir lemtingas, nebūtinai savaime yra žalingas. Tačiau tai gali sukelti neigiamų pasekmių, jei tai, kas vyksta realiame gyvenime, nesutampa su filmo scenarijumi.
Pavyzdžiui, tikėjimas, kad meilė jus suras, trukdo patiems ieškoti partnerio. Anot amerikiečių psichologės, elgesio ir pasimatymų ekspertės Logan Ury, kuri savo knygoje „Fuck Prince Charming“ rašo, kad, pavyzdžiui tie, kurie nesiregistruoja pažinčių programėlėse, kad eitų į pasimatymus, gerokai sumažina savo galimybes rasti „antrąją pusę“, nes vis daugiau porų susitinka internetu.
Be to, idealizuojant pirmąjį susitikimą ir tikintis momentinio susižavėjimo, gali greitai iširti potencialūs santykiai, kai nėra kibirkšties. Jei žmogus sutinka įdomų ir patrauklų žmogų, bet iš karto nepajunta meilės, jis gali atstumti jį kaip partnerį.
Tačiau psichologai nelaiko šio požiūrio – susitelkimo į potraukį, o ne ilgalaikio suderinamumo vertinimą remiantis bendromis vertybėmis, tikslais ir pomėgiais – sėkmingu. Jie mano, kad kibirkštis ir aistra atspindi tik paviršutinišką fiziologinį potraukį ir ne visada atsiranda tarp potencialiai suderinamų žmonių.
Filmų ir knygų piršlybų scenos realiame gyvenime dažnai vaizduojamos kaip nesveikos. Daugelyje romantiškų romanų vyrų persekiojimas ir per didelis dėmesys normalizuojamas kaip merginimo dalis. Herojai dažnai nepaiso ribų ir elgiasi netinkamai.
Kartais situacija gali atrodyti tiesiog pavojinga. Pavyzdžiui, „Saulėlydžio“ herojus, šimtametis vampyras Edvardas, naktį stebi savo paauglę mylimąją Belą jos pačios namuose, naudodamasis savo antgamtinėmis galiomis. Romane tai pateikiama kaip meilės ir atsidavimo išraiška, tačiau tai primena persekiojimą.
Santykių idealizavimas kelia grėsmę jų ilgaamžiškumui
Kitas kraštutinis pavyzdys – knyga ir filmas „Vėjo nublokšti“: Rhettas Butleris išprievartauja savo žmoną, pagrindinę veikėją Skarlet, po ko ji supranta, kad jį myli. Iš tikrųjų seksualizuotas smurtas yra nusikaltimas, dėl kurio auka dešimtmečius gali kentėti nuo potrauminio streso sutrikimo.
Gali atrodyti, kad piršlybos amžinai liks grožinės literatūros kūriniu. Kaip rašo žurnalistė Julie Beck, visi norėtume manyti, kad protingi žmonės supranta, jog romantinės komedijos atspindi tikrą meilę taip pat tiksliai, kaip pornografija – tikrąjį seksą. Tačiau vien šio supratimo, panašu, nepakanka, kad išsivaduotume iš literatūrinių ir kinematografinių scenarijų įtakos.
Pavyzdžiui, Mičigano universiteto tyrėjos Julie Lippman atliktas eksperimentas parodė, kad meilės romanai gali paveikti suvokimą apie tai, kaip turėtų atrodyti piršlybos. Lippman paprašė tyrimo dalyvių žiūrėti iki pusvalandžio sutrumpintus filmus. Romantinėse komedijose vyras persekiojo moterį, ir tai buvo vaizduojama kaip kažkas malonaus ir romantiško. O kituose filmuose tai buvo vaizduojama neigiamai, kaip bauginantis persekiojimas.
Po filmų peržiūros dalyviai atliko apklausą, prašydami įvertinti, ar jie sutinka su tokiais teiginiais kaip „Daugelis suvokiamų persekiotojų iš tikrųjų yra žmonės, kurie apsimetė nepasiekiami, o vėliau persigalvojo“ arba „Žmogus, kuris įkyriai persekioja, iš tikrųjų jaučia stiprius jausmus savo mylimajam“. Moterys, kurios žiūrėjo romantiškas komedijas, buvo labiau linkusios sutikti su šiais mitais.
Santykių idealizavimas kelia grėsmę jų ilgaamžiškumui. Daugelis ekspertų, pavyzdžiui, filosofas Alainas de Bottonas ir emocijų sociologė Eva Illouz, mano, kad populiarioji kultūra mums primetė romantiškos meilės idealą, o tai veda prie savotiškos artimų santykių patologijos. Tikimasi, kad partneris, kaip „antroji pusė“, pritars visiems mūsų pomėgiams, puikiai mus supras, niekada mūsų nenuliūdins ir visiškai pašalins vienatvės jausmą. Santykiai su juo turėtų būti be nesutarimų ir sunkumų.
Tačiau iš tikrųjų santykiai tokie nėra: juose visada kyla prieštaravimų ir konfliktų. Žmonės, kurie tiki sielos draugų koncepcija, tam nėra pasiruošę. Jei iškyla problemų, jie linkę galvoti apie nesuderinamumą su savo partneriu. Juk jei jie nėra idealiai suderinami, jei viskas nėra lengva ir aišku, vadinasi, jie nėra „dvi puselės“. Tai gali lemti išsiskyrimą.
Tikėjimas sielos draugais apsunkina išsiskyrimus
Tyrimai taip pat patvirtino, kad tikėjimas savo „antrąja puse“ yra nepatikimas santykių pagrindas. Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu mokslininkai paprašė savanorių užpildyti apklausą – sutikti arba nesutikti su teiginiais, apibūdinančiais meilę kaip tobulą porą („mes esame sukurti vienas kitam“, „ji mano sielos draugė“) arba bendrą kelionę („mes tiek daug patyrėme kartu“). Taigi jie suskirstė dalyvius į dvi grupes: romantiškus ir neromantiškus.
Po apklausos savanorių buvo paprašyta prisiminti konfliktą su savo partneriu ir įvertinti savo pasitenkinimą santykiais. Apmąstymai apie šį ginčą sumažino abiejų grupių pasitenkinimą, bet romantiškos grupės – žymiai daugiau. Mokslininkai padarė išvadą, kad tie, kurie „antrosios pusės“ buvimu, konfliktus patiria sunkesniais būdais, o jų santykiai yra mažiau laimingi.
Tikėjimas sielos draugais apsunkina išsiskyrimus. Mokslininkai taip pat nustatė, kad romantiški žmonės išsiskyrimus patiria daug lengviau. Jie labiau linkę bendrauti po išsiskyrimo ir sekti – kaip psichologai vadina strategijas, skirtas palaikyti ryšį su buvusiuoju. Jos gali būti nuo nekenksmingų iki rimtesnių: nuo asmens socialinių tinklų profilio tikrinimo iki persekiojimo.
Atrodo, kad toks elgesys yra tiesiogiai susijęs su įsitikinimu, kad jų buvęs partneris buvo jų sielos draugas. Remiantis šia logika, artumo atnaujinimas yra vienintelė galimybė gyvenime patirti meilę ir laimę. Ir atvirkščiai, žmonės, kurie tiki, kad santykiai nėra nulemti iš anksto, o kuriami partnerių bendromis pastangomis, rečiau ieško ryšio su savo buvusiaisiais.
Todėl labai svarbu pirmiausiai atsisakyti tikėjimo likimu ir predestinacija. Santykių tyrinėtojas Raymondas Nee dar 1990-ųjų pabaigoje sukūrė teoriją, pagal kurią žmonių įsitikinimai skirstomi į du tipus. Pirmasis – įsitikinimas apie likimą: partneris arba jums tinka, arba ne. Tai iš esmės yra tikėjimas sielos draugais ir savo „antrąja puse“, puoselėjamas romantiškų knygų ir filmų.
Antrasis įsitikinimų tipas yra apie tarpusavio supratimą ir tobulėjimą: ryšys su partneriu vystosi ir stiprėja bendraujant, bendromis pastangomis sprendžiant konfliktus ir įveikiant sunkumus. Žmonėms, kurie laikosi šios nuomonės, meilė ir intymumas yra ne santykių priežastis, ne jų pradžia, o rezultatas. Tyrimai rodo, kad toks požiūris prognozuoja poros laimę.
Meilės emocijos laikui bėgant neišvengiamai išblėsta
Štai ką dar galite padaryti, kad knygų ir filmų romantiniai stereotipai nesugadintų jūsų gerų santykių galimybių.
Rinkitės „pakankamai gerus“ partnerius. Psichologai pataria nesitikėti meilės iš pirmo žvilgsnio ar tobulo partnerio. Jei jaučiatės patogiai su kuo nors, nesijaudinkite, ar jis atitinka visus jūsų reikalavimus. Jei jie trumpesni nei tikėjotės ir nesidalija visais jūsų pomėgiais, tai nereiškia, kad santykiai pasmerkti žlugti. Svarbiau yra tai, kaip jūs bendraujate: ar žmogus su jumis elgiasi maloniai ir pagarbiai, ar galite aptarti konfliktus be šauksmų, šiurkščių žodžių ar atstumo, ir ar tarp jūsų yra pasitikėjimas?
Šeimos tyrinėtoja Tyler Jamison rekomenduoja savęs paklausti: ar jūs ir jūsų partneris galite surinkti pigų baldą neišprotėdami? Jei proceso metu bus aptikta nereikalingų dalių, ar ginčysitės ir kaltinsite vienas kitą dėl klaidos, ar tiesiog pasijuoksite? Jos nuomone, atsakymai į šiuos klausimus yra daug svarbesni nei pradinė chemija su asmeniu ir tai, ar jie griežtai atitinka idealaus partnerio kriterijus.
Nesitikėkite, kad partneris jus išgelbės nuo nemalonių išgyvenimų. Pasak filosofo Alaino de Bottono, daugelis žmonių klaidingai mano, kad santykiai amžinai palengvins vienatvę ir suteiks džiaugsmo. Malonios pradinės meilės emocijos laikui bėgant neišvengiamai išblėsta. Vyksta hedonistinė adaptacija – natūralus psichologinio prisitaikymo procesas, dėl kurio laimė po gerų ar blogų įvykių visada grįžta į tam tikrą pradinį lygį. Taigi, neįmanoma būti laimingam visą laiką – net ir su labiausiai mylinčiu partneriu.
Atsisakykite minties, kad santykiai yra lengvi. „Turime savo romantišką požiūrį iškeisti į tragišką (o kartais ir komišką) suvokimą, kad visi mus nuliūdins, supykdys, suerzins, varys iš proto ir nuvils – ir mes (be piktavališkumo) tą patį padarysime jiems“, – rašo filosofas Alainas de Bottonas
Psichologų stebėjimai patvirtina šią nuomonę. Jie nustatė, kad visose porose laikas nuo laiko kyla ginčų. Konfliktų buvimas ar net jų dažnumas nereiškia, kad žmonės nesuderinami ir jų santykiai pasmerkti žlugti. Svarbu tai, kaip partneriai elgiasi ginčų metu.
Šauksmai, nekonstruktyvi kritika su asmeniniais išpuoliais ir demonstratyvus ignoravimas – visa tai pranašauja išsiskyrimą. Ir atvirkščiai, jei partneriai nekaltina vienas kito, o ramiai išreiškia savo poreikius, jų konfliktai nepakenks santykiams, net jei jie kartojasi dažnai.
