Kaip ištekėti sulaukus…77 metų

„Aš pagalvojau, kad tai visai nebloga idėja, kai man pasipiršo Neilas“, – sako 77 metų nuotaka Elaine Hoffman. Ši pora – puikus pavyzdys jaunimui, kaip pragyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir abiejų antrosioms pusėms mirus, pradėti naują santykių etapą, jaunavedžiams perkopus į aštuntąjį dešimtmetį.

Dviejų garbaus amžiaus žmonių draugystė ir platoniški santykiai netrukus virto meile

Prieš trejus metus Elaine Hoffman ir Neilas Ullmanas dalyvavo vienoje Naujojo Džersio valstijos, Ferlio Dikinsono universiteto ( Fairleigh Dickinson University) programoje. Jie abu buvo įtraukti į mokymų kursus, kur siekiama plėtoti vyresnio amžiaus žmonių kultūrinę, švietimo ir socialinę veiklą.  Šių dviejų garbaus amžiaus žmonių draugystė ir platoniški santykiai netrukus virto meile, o praėjus trejiems metams nuo pažinties pradžios, 77 metų Elaine ir 72 metų Neilas šoko savo vestuvėse universiteto miestelyje, kur ir prasidėjo jų santykiai.

2015- ieji  Elaine ir Neilui buvo  labai sunkūs metai. Vasario mėnesį mirė Neilo žmona Gail Ullman nuo Alzheimerio ligos. Jos vyras – aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas, todėl žmonai mirus ir bijodamas vienatvės, jis ir toliau dėstė studentams matematikos ir statistikos mokslus, gamino baldus ir net parašė knygą vaikams.

„Jaučiausi gana vienišas,  todėl norėjau susitikti su kuo nors, su kuriuo galėčiau pasidalinti  savo nauja patirtimi“, – sakė Neilas.

Tais pačiais metais gegužės mėnesį, mokykloje dirbanti socialine darbuotoja Elaine Hoffman, neteko savo vyro Barry Hoffmano, mirusio dėl komplikacijų, kurias sukėlė Parkinsono liga. Kartu jie pragyveno santuokoje 48 metus.

Bet būsimus sutuoktinius jungė ne tik bendras netekties skausmas. Elaine pažinojo Neilo mirusią žmoną, kuri taip pat buvo socialinė darbuotoja ir labai gražiai atsiliepė apie ją. Abu turėjo to paties modelio automobilius, naudojosi to paties banko paslaugomis ir kreditinėmis kortelėmis.

Didelis skirtumas tarp vyro ir moters, praradusius savo sutuoktinius

Galų gale, kai Neilas prasitarė, kad ketina praleisti savaitę Kambrijoje, norėdamas savo akimis pamatyti dramblių, banginių, paukščių ir drugelių migraciją ir parodė Elaine brošiūrą apie šias vietas, moteris atsiprašiusi ištraukė iš lentynos tokią pat knygą. Po to prisipažino, kad taip pat planavo šią kelionę.

„Pagalvojau, kad tai – labai geras ženklas, jei beveik viskas sutampa, – sako Neilas Hofmanas. -Atrodo, kad turime daug bendro.“

Elaine buvo dėkinga likimui ir Neilui už tai, kad jis pasirodė jos gyvenime, bet neskubėjo suteikti jam romantiškų vilčių.

„Aš vis dar gedėjau savo mirusio vyro, kai susipažinau su Neilu, todėl kartais man buvo labai sunku galvoti ir priimti, kad galėčiau palaikyti santykius su kitu vyru“, – atviravo Elaine.

„Aš puikiai supratau, ką Elaine išgyveno, bet, mano nuomone, yra didelis skirtumas tarp vyro ir moters, kai jie praranda savo sutuoktinius. Moterį guodžia savo šeima, draugai, kaimynai – visi, su kuriais ji susitinka ir  kartu leidžia laiką. Vyrai tiesiog neturi tokios moralinės paramos ir palaikymo“, – galvoja Neilas.

Nepaisant to, kad Elaine galėjo malšinti savo netekties sielvartą artimų žmonių rate, bet ji įstojo į pagyvenusiems žmonėms skirtus kursus. Garbaus amžiaus moteris tvirtino neturėjusi romantiškų planų. Universiteto surengtuose kursuose ji planavo tik „palaikyti aktyvų mąstymą“ po vyro mirties.  „Aš tik norėjau dalyvauti aktyvių ir energingų žmonių bendruomenėje, kuriems patinka vieniems iš kitų mokytis. Ir tada pasirodė Neilas… – sako Elaine.

„Manau, kad jie padėjo vienas kitam išgyventi ir netekties skausmą, –  įsitikinusi Elaine dukra Jessica Hofman.- Kadangi abiem vienu metu teko tas pats gyvenimo išbandymas. Neilas sugeba paguosti mano mamą taip, kaip aš nemoku“.

parengta pagal „ The New York Times“