Tyrimas: anūkus prižiūrinčios močiutės gyvena 20 metų ilgiau

Tyrime, paskelbtame žurnale „Evolution and Human Behavior“, buvo nagrinėjami 500 Berlyne gyvenančių 70 metų ir vyresnių žmonių duomenys. Prieita prie išvados, kad anūkus prižiūrėję seneliai gyveno 20 metų ilgiau nei tie, kurie neprižiūrėjo.

Rūpinimasis vaikais ir žaidimas su jais padeda seneliams išlikti sveikiems

Svarbu pažymėti, kad tyrime dalyvavo seneliai, kartkartėmis prižiūrintys anūkus, o ne tie, kurie prisiėmė visą atsakomybę už bendrą anūkų auklėjimą ir išsilavinimą.

Pasak daktaro Ronano Faktoriaus, yra ryšys tarp rūpinimosi vaikais ir streso mažinimo, todėl rūpinimasis vaikais ir žaidimas su jais padeda seneliams išlikti sveikiems.

Draugiški ir šilti vyresnio amžiaus žmonių ir vaikų santykiai leidžia suaugusiesiems būti ne tik fiziškai aktyviems, bet ir laimingesniems.

Turėkite omenyje, kad senelių sveikata nėra tokia pati kaip jaunų žmonių, todėl jei turite vaikų, pasiimkite juos pas senelius, bet neverskite tėvų prisiimti visos atsakomybės už savo anūkus.

Laikas su seneliais naudingas ir mažiems vaikams, nes suteikia jiems didesnį emocinį stabilumą.

Mūsų kūnas tiesiog nesukurtas ilgesniam nei 40–45 metų gyvenimui

Viena iš priežasčių, kodėl senovės žmonių populiacijose atsirado močiutės, galėjo būti sūnų ir anūkų „tinginystė“, kurie nesitraukė toli nuo tėvų (motinos) namų, o tai jiems padėjo užauginti savo palikuonis ir taip padidinti jų genų nešiotojų galimybes išgyventi, rašoma straipsnyje, paskelbtame žurnale „Biological Letters“.

Ilgas moterų gyvenimas po menopauzės paaiškinamas vadinamąja „močiutės hipoteze“. Remiantis šia teorija, močiutė padeda dukroms auginti  vaikus, taip padidindama tikimybę išsaugoti ir toliau perduoti savo genus bei ženkliai pailginti savo atžalos gyvenimą.

Antropologai šią teoriją patvirtino afrikiečių populiacijose, įstrigusiose primityvioje  bendruomeninėje sistemoje, taip pat tarp banginių žudikų populiacijų.

Pasak Kevino Arbuckle‘o iš Liverpulio universiteto (JK), ne visi mokslininkai sutinka su šia teorija. Daugelis jų mano, kad menopauzė ir ilgas žmogaus gyvenimas turi ne evoliucinių, o socialinių priežasčių. Anot mokslininkų, mūsų kūnas tiesiog nesukurtas ilgesniam nei 40–45 metų gyvenimui, kuriuo džiaugiamės medicinos, žemės ūkio ir biologijos pažangos dėka.

Šios analizės metu antropologai atkreipė dėmesį į tai, kaip išsidėsčiusios šių gyvūnų ir žmonių genčių šeimos, ar vaikai gyvena su tėvais ir seneliais bei kitas socialines detales.

Įsitvirtinimą populiacijoje lėmė filopatija

Kaip paaiškėjo, nei viena, nei kita hipotezė negali savarankiškai paaiškinti močiučių atsiradimo pirmosiose žmonių gentyse priežastis.

Mokslininkai mano, kad menopauzės reiškinys mūsų protėvių populiacijoje atsirado atsitiktinai, tačiau tolesnį jo vystymąsi ir įsitvirtinimą populiacijoje lėmė filopatija – sūnų ir anūkų polinkis gyventi šalia arba su mama ar močiute.

Šis sūnų ir anūkų „tinginystė“, kaip aiškina Arbuckle‘as ir jo kolegos, pavertė menopauzę pelninga evoliucine strategija – moterys dažniausiai neturi problemų dėl gimdymo, o vyrai dėl šios galimybės turi kovoti vieni su kitais. Todėl motinai, siekiant maksimaliai padidinti genų išlikimo tikimybę, buvo prasmingiau investuoti išteklius į savo sūnaus ir jo palikuonių priežiūrą, o ne į savo dukterų vaikus.

Įdomu tai, kad toks elgesys būdingas ir banginiams žudikams – šios banginių šeimos gyvūnų patelės beveik visą gyvenimą taip pat praleidžia šalia savo sūnų, kurie be jų pagalbos tiesiog negali išgyventi. Matyt, žmogaus evoliucija ėjo panašiu keliu. Vis dar nežinoma, kaip ir kada atsirado menopauzė – į klausimą genetikai, antropologai ir kiti mokslininkai dar nerado atsakymo, daro išvadą Arbuckle‘as ir jo kolegos.