sniegopilys.lt
Du tūkstantmečius mokslininkai bandė suprasti, kodėl žmonės žiovauja.
Merilando universiteto Baltimorėje (JAV) psichologas Robertas Provine‘as sako, kad neretai kalbant su pašnekovu, pastarasis staiga pajunta nenugalimą norą, kylantį iš pačių kūno gelmių. Vėliau prisipažino, kad tuo metu galvojo tik apie tai, kaip susivaldyti ir nežiovauti.
Padeda kūnui atsikratyti kenksmingo oro, ypač esant aukštai temperatūrai
Robertas Provine‘as sako, kad tai labai dažnai vyksta su jo pašnekovais. Per savo paskaitas jis dažnai pastebi, kad dauguma klausytojų sėdi pravėrę burnas ir išplėtę šnerves. Laimei, nes knygos „Curious Behavior: Yawning, Laughing, Hiccupping, and Beyond“ („Keistas elgesys: žiovulys, žagsėjimas, juokas ir dar daugiau“) autorius R. Provine‘as dėl to nė kiek neįsižeidžia.
„Mano paskaitai tai tik naudinga. Aš kalbu ir kažkuriuo metu pastebiu, kad klausytojai pradeda žiovauti. Ir tada aš prašau žmonių eksperimentuoti su savo žiovuliu – kietai sučiaupti lūpas ir mėginti įtraukti orą. Arba bandyti žiovauti, užėmus nosį“, – aiškina mokslininkas.
Padedant tokiems eksperimentams, Robertas Provine‘as daugelį metų bandė išspręsti šią mįslę – kodėl mes žiovaujame?
Kai 1980-ųjų pabaigoje Robertas Provine‘as pirmą kartą pradėjo spręsti šią problemą, jis rašė, kad žiovulys yra paslaptingiausia žmogaus kūno funkcija. Praėjus beveik trims dešimtmečiams mes galbūt esame arčiau atsakymo. Vis dėlto mokslo bendruomenė vis dar diskutuoja, kuris atsakymas būtų teisingesnis.
Daugelis mano, kad pirmasis žiovulio reiškinio tyrinėtojas buvo Hipokratas prieš 2500 metų. Garsus senovės graikų gydytojas manė, kad žiovulys padeda kūnui atsikratyti kenksmingo oro, ypač esant aukštai temperatūrai.
„Kaip ir dideli garų kiekiai, kylantys iš verdančio vandens katilų, sukauptas oras kūne išeina iš burnos, kai kūno temperatūra pakyla“, – rašė Hipokratas.
Įvairios šio paaiškinimo versijos vyravo Europoje iki XIX amžiaus, kai mokslininkai teigė, kad žiovulys padeda kvėpuoti, aktyvindamas deguonies tiekimą kraujotakos sistemai ir skatindamas anglies dioksido pašalinimą iš jos.
Jei taip būtų, žmonės tikriausiai daugiau ar mažiau nuolat žiovautų, priklausomai nuo deguonies ir anglies dioksido lygio aplinkiniame ore. Bet kai Robertas Provine‘as, nusprendęs išbandyti šią teoriją, pakvietė savanorius įkvėpti įvairių dujų mišinių, paaiškėjo, kad tai neturėjo įtakos žiovulio dažnumui.
Užtat daugelis tyrinėtojų atkreipė dėmesį į užkrečiamą žiovulių pobūdį.
„Maždaug pusė žmonių, matančių, kad kas nors kitas žiovauja, taip pat pradeda žiovauti, – sako mokslininkas. – Tai taip užkrečiama, kad viskas, kas susiję su žiovuliu, gali sukelti šią reakciją. Tereikia pamatyti ar išgirsti kurį nors žiovaujantį“.
Užkrečiamas žiovulys gali padėti visiems pasiekti vienodą dėmesio lygį
Dėl šios priežasties kai kuriems tyrinėtojams kilo klausimas, gal žiovulys yra primityvi bendravimo forma?
„Žiovaudami dažnai jaučiamės pavargę. Todėl viena iš prielaidų yra ta, kad žiovulys padeda priderinti kitų biologinį laikrodį prie vieno režimo. Mano nuomone, greičiausiai signalinis žiovulio vaidmuo yra padėti sinchronizuoti socialinės grupės elgesį. Priversti visus užmigti maždaug tuo pačiu metu“, – sako Berno, Šveicarijos universiteto mokslininkas Christianas Hesse’as.
Bet mes žiovaujame ne tik nuo nuovargio, bet ir nuo streso. Olimpiniai sportininkai staiga pradeda žiovauti prieš pat varžybas, o muzikantai dažnai negali sulaikyti žiovulio prieš prasidedant koncertui. Todėl kai kurie tyrėjai, įskaitant Provine‘ą, mano, kad žandikaulio raumenis apkraunantys judesiai gali vaidinti svarbų vaidmenį perkraunant smegenis. Kai norisi miego, jos tave budina, o kai kas nors atitraukia dėmesį, šie judesiai padeda susikaupti!
Tai reiškia, kad užkrečiamas žiovulys gali padėti visiems pasiekti vienodą dėmesio lygį, pavyzdžiui, padidinti visų budrumą.
Iš tikrųjų mechanizmas nėra visiškai aiškus, nors prancūzų tyrėjas Olivieras Valusinsky‘is teigė, kad žiovulys padeda pumpuoti smegenų skysčius. Tai savo ruožtu padidina nervų sistemos veiklą.
Yra daug skirtingų paaiškinimų, prieštaraujančių vienas kitam, todėl vis dar labai toli nuo vienos teorijos, kuri sujungtų visus šiuos tyrimus.
Tačiau bent jau pastaraisiais metais atsirado idėja, galinti suderinti visus prieštaravimus ir paradoksus bei paversti juos viena įtikinančia teorija.
Andrewas Gallupas, dabar Niujorko valstybiniame universitete Oneonta (JAV) , ruošdamasis ginti bakalauro laipsnį, susidomėjo idėja, kad žiovulys gali būti būdas atvėsinti smegenis.
Anot jo, dėl aštrių žandikaulio judesių kaukolės srityje padidėja kraujotaka, o tai pašalina šilumos perteklių. Dar daugiau, žiovulys gali išjudinti sinuso membranas. Siurbiant orą per nosies ertmes, turėtų išgaruoti jas dengiančios gleivės, kurios taip pat turėtų atvėsinti galvą kaip oro kondicionavimo sistema.
Norėdami patikrinti šią teoriją, akivaizdu, mokslininkai turėjo išsiaiškinti, kaip dažnai žmonės žiovauja esant skirtingai temperatūrai. Gallupas nustatė, kad normaliomis sąlygomis maždaug 48 proc. žmonių jaučia norą žiovauti. Bet kai ant kaktos buvo uždėtas šaltas kompresas, šis skaičius sumažėjo iki 9 proc.
Nurodė gana keistas žiovulio ir sekso paraleles
Įrodyta, kad aktyviai kvėpuojant per nosį, kur taip pat gali atvėsinti smegenis, yra dar veiksmingesnis ir visiškai palengvinantis norą žiovauti. Šis tyrimas, beje, suteikia mums užuominą, kaip elgtis, netikėtai užklupus žiovuliui netinkamoje situacijoje.
Daug senbuvių politikų iki šiol prisimena atvejį, kai tuometinė britų premjerė Margaret Thatcher negalėjo sulaikyti žiovulio per vieną iš susitikimų Europos saugumo klausimais. Arba kaip JAV valstybės sekretorius Warrenas Christopheris negalėjo atsispirti žiovuliui net per ugningą Madeleine Albright kalbą Jungtinėse Tautose.
Anot tyrėjo, veiksmingiausias būdas atsikratyti žiovulio – išgerti stiklinę šalto vandens ir sulaikyti kvėpavimą.
Tai buvo svarbus atradimas, nes prielaida, kad žiovulys atvėsina smegenis, paaiškino, kodėl daugelis kitų, atrodytų, nesusijusių aplinkybių sukelia žiovulį.
Žmogaus kūno temperatūra paprastai pakyla prieš miegą ir po jo. Smegenų aušinimas gali padėti sutelkti dėmesį, kai mums nuobodu ar blaškomės.
Bet Andrewo Gallupo teoriją daugelis jo kolegų sutiko atsargiai. „Gallupo vadovaujama tyrėjų grupė negalėjo pateikti jokių įtikinamų eksperimentinių šios teorijos įrodymų“, – sakė Christianas Hessas.
Bet Robertas Provine‘as yra optimistiškesnis. Jis mano, kad Gallupo teorija gali būti teisingas paaiškinimas, kaip žiovulys padeda smegenims aktyviau dirbti.
„Tačiau net jei Andrewas Gallupas sugebėjo rasti teoriją, galinčią sujungti visus ankstesnius paaiškinimus, vis tiek yra daugybė paslapčių. Pavyzdžiui, kodėl vaisius žiovauja motinos įsčiose?
Gali būti, kad jis tiesiog ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Gal žiovulys kažkaip padeda augti embrionui. Pavyzdžiui, jis lavina žandikaulio sąnarius arba skatina plaučių tūrio augimą“, – samprotauja Robertas Provine‘as. Jei tai tiesa, tada, pasak mokslininko, žiovulys gimdoje yra svarbesnis nei gimus vaikui.
Mokslininkas taip pat nurodo keistas žiovulio ir sekso paraleles. (Beje, tai galioja ir kai kurioms kitoms funkcijoms, pavyzdžiui, čiauduliui). Anot jo, tokiais atvejais ( žiovaujant ir patyrus orgazmą) žmogaus veido išraiška stebėtinai panaši. Mat kaip ir seksas, žiovulys ir čiaudulys apima parengiamąjį etapą, kuris baigiasi maloniu atsipalaidavimu.
