sniegopilys.lt
Jei reikia keliais žodžiais apibūdinti šiuolaikinę visuomenę, tai šie žodžiai yra „darbo visuomenė“. Norėdami gyventi, turime dirbti. Priešingu atveju, negalėsime vartoti kitų žmonių sukurtos naudos, kuri, žinoma, ne veltui dėjo pastangas. Ir tada iš gautų pinigų už savo darbą įsigyti tai, ką atitinkamai padarėme mes ar, pavyzdžiui, mūsų kaimynas, rašo „The Guardian“.
Profesinis statusas apibūdina labiau nei odos spalva
Iškristi iš šios grandinės reiškia prarasti visaverčio egzistavimo galimybę. Neturėdamas darbo žmogus negali sumokėti komunalinių mokesčių, gerai maitintis ir apsirengti.
Be to, karjeros augimas ir profesinė sėkmė daugeliui yra vienas iš pagrindinių gyvenimo tikslų. Mūsų profesinis statusas daugeliu atvejų apibūdina mus labiau nei mūsų odos spalva. Esame žurnalistai, gydytojai, darbininkai, mokytojai. Tai, ką darome kasdien nuo ryto iki vakaro su savaitgalio pertraukomis, daugiausiai įtakoja mūsų pasaulio suvokimą ir elgesį.
Taigi, kas nutiks planetai, kai prekių ir paslaugų gamyba taps robotų darbas. Tarkime, kad randame pragyvenimo šaltinį (žr. scenarijų žemiau). Ką veiksite laisvalaikiu?
Tiesą sakant, futurologai jau seniai galvoja, ką galėtume nuveikti tada, kai mašinos pradeda keisti mūsų egzistencijos prasmę. Pailsėjęs ir suvokęs, kad dykinėjimas – tai kelias į niekur, o virtualioje realybėje iš tikrųjų sunku rasti egzistencijos tikslus, žmogus pasuks į naujas, bet kartu ir pažįstamas veiklos rūšis.
Tiesą sakant, pirmas dalykas, į kurį žmonės atkreips dėmesį, nusimetę nuolatinio darbo naštą, yra tai, koks netobulas yra juos supantis pasaulis, ir jie bandys tai sutvarkyti.
Postkapitalistinis teoretikas, socialinis filosofas, ekonomistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Jeremy Rifkinas savo knygoje „Darbo pabaiga: pasaulinės darbo jėgos mažėjimas ir postrinkos eros aušra“ kalba apie „trečiąjį sektorių“ – su verslu ar viešąja paslauga nesusijusią sritį. Būtent ji sužavės didžiąją dalį bedarbių.
Tai visų pirma pilietinės iniciatyvos. Žmonės atkreips didesnį dėmesį į socialines problemas, aplinkos būklę, miestų infrastruktūros plėtrą. Jie bus įtraukti sprendžiant vietos savivaldos klausimus, rūpinantis žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, taip pat organizuojant kultūrinius renginius.
Daugelis jau savanoriškai įsitraukia į visuomeninę veiklą. Amerikoje ir Europoje nemaža dalis piliečių užsiima savanoryste ir socialiniu darbu. Tačiau ateityje ši veikla daugeliui taps nuolatiniu užsiėmimu, lemiančiu socialinį statusą. Bet kas ir kaip už visa tai sumokės? Pastaraisiais metais atsakymas į šį klausimą tampa vis aiškesnis. Tai yra besąlyginės bazinės pajamos, tačiau tai jau ne teoriniai skaičiavimai, o realūs eksperimentai, atliekami įvairiose pasaulio šalyse. Idealiu atveju yra grynųjų pinigų išmoka, kurią žmogus gauna ne todėl, kad negali pragyventi, o tiesiog todėl, kad gimė ir egzistuoja. Klasikinėje versijoje, kuri, tikėkimės, bus įgyvendinta ateityje, nėra sąlygų žmogui jį gauti. Šiandien dirbi, rytoj – ne, ir vis tiek gauni atlyginimą kas mėnesį. Lygiai su visais kitais visuomenės nariais.
Bazinius būtiniausius poreikius – ką valgyti, kur gyventi ir ką apsirengti – visada apmokės valstybė. Tuo pačiu, matyt, užtikrins būtent duoną ir sviestą, bet ne ikrus. Poreikiai, kurie gerokai viršija pagrindinius, vis tiek turės būti uždirbti.
Nuo šių metų pradžios Suomijoje pradėtas eksperimentas dėl bazinių pajamų mokėjimo. Išmokos suma – 560 eurų. Tai yra minimali bedarbio pašalpa šalyje. Bet programos dalyvis (kol kas tik 2000 laimingųjų) gali eiti ir iškart gauti darbą. O gal iš viso nedirbti – niekas jo nieko neverčia.
Toks ir yra eksperimento tikslas – išsiaiškinti, kaip elgsis pinigus gavę žmonės: ar pamirš darbą ir pradės dykinėti, ar vis tiek, net gaudami mėnesines įmokas, dirbs toliau, bet galbūt kai kuriuo kitu formatu.
Kaip bebūtų keista, Suomijos profesinės sąjungos yra tarp programos priešininkų. Jų nuomone, šis eksperimentas ne tik atpratins žmones nuo darbo, bet ir lems, kad nejausdami poreikio ir neturėdami skubaus poreikio, žmonės bus išrankesni rinkdamiesi darbo vietą. Jie nesutiks, pavyzdžiui, su mažai apmokamu darbu. O tai savo ruožtu paskatins infliaciją.
Gamykloje robotais pakeisti 60 tūkst. darbuotojų
Tačiau, pasak Londono universiteto profesoriaus Guy‘o Standingo, profesinės sąjungos kovoja už savo egzistavimą. Visuomenėje, kurioje visi gauna pinigų, profesinių sąjungų nereikės. Tačiau, kaip ir daugelyje valstybinių organizacijų, kurios skaičiuoja ir kaupia visų rūšių individualias išmokas, pensijas ir kitas išmokas. O biurokratijos poreikio nebuvimas, kaip svarbus besąlyginių pajamų sistemos pliusas, pažymima Vašingtone įsikūrusio Cato instituto tyrimo atskaitoje.
Panašus eksperimentas šiemet planuojamas ir Olandijoje. Jo dalyviai, šiuo metu neturintys darbo, turės tiesioginį pasirinkimą – tik bazines pajamas, ar bazines pajamas ir savanorišką darbą už nedidelį atlygį. Vis dėlto niekas nesiekia palikti žmonių be darbo.
Matyt, žmogus ateityje galės pasirinkti veiklą pagal savo skonį, net jei užmokestis už jį bus nedidelis. Vis tiek patenkins reikiamus poreikius. Bus galima nesilaikyti įsikabinus nemėgstamo darbo ir bandyti pradėti savo verslą, nebijant prarasti pragyvenimo šaltinio. Žmonės galės mokytis ir pasirinkti savo gyvenimo kelią tiek, kiek reikės. Užsiimti socialiniu darbu ar šeima, kūryba ar pagalba kitiems, keliauti po pasaulį arba skirti savo laisvalaikį sodininkystei ir naujų rūšių gėlių veisimui.
Kas privers vyriausybes rūpintis, kad turėtume iš ko gyventi? Iš tiesų, įsivaizduojant niūrią ateitį, kurioje mūsų vietą užims robotai, verta pagalvoti. Žmogus dirba, kad suvartotų. Jeigu jis nedirba, tai dažniausiai neturi lėšų pirkti prekėms ir paslaugoms. Jo vietą užėmęs robotas bus taip pat vartotojas: elektra be pertrūkių – tiek jam reikia. Dar mažiau „sunaudoja energijos“ kompiuteriniai algoritmai, kurie jau keičia banko darbuotojus, o rytoj – teisininkai, buhalteriai, vertintojai ir daugelis kitų.
Kas ateityje pirks „Adidas“, kuri robotizacijos dėka nusprendė sugrąžinti sportbačių gamybą į Vokietiją, ir „Foxconn“, neseniai robotais pakeitusios 60 tūkst. darbuotojų?
Ateityje robotai gali pakeisti mus kaip darbuotojus, bet ne kaip vartotojus. Sumažės produktų paklausa. Robotai liks be darbo, o kapitalistai – be pelno.
Amerikiečių ekonomistas Jeffrey Sachsas priėjo prie išvados, kad robotizacijos įvedimo efektas bus tik trumpalaikis prekių ir paslaugų gamybos padidėjimas. Tada ateityje, mažėjant darbo paklausai ir gyventojų pajamoms, sumažės vartojimas, taigi ir gamyba.
Ar vyriausybės ir įmonės leis sustoti naujoms robotų gamykloms? Tai reiškia ne ką kitą, o ekonomikos žlugimą. Brangiems robotams reikia duoti paskolas, o įmonių prastovos jų savininkams brangiai kainuos.
Be to, kalbant apie vyriausybes, reikia atsižvelgti į vieną dalyką. Valdžią renkasi gyventojai, žmonės. Robotai nebalsuoja. Situaciją, kai robotas vieną dieną pareikalaus sau pilietinių teisių, reikėtų priskirti labai tolimai ateičiai. Nors apie tokias ateities problemas jau diskutuoja futurologai. Apskritai valdžia turės stengtis išvengti socialinio sprogimo, o konkretūs politikai – pralaimėjimo rinkimuose.
Kur išeitis? Verslininkai privalės įdarbinti tam tikrą skaičių gyvų darbuotojų. Kai kuriose šalyse ši praktika jau taikoma jaunimui, neįgaliesiems ir moterims. Arba, pavyzdžiui, robotų naudojimo mokestis su vėliau surinktų lėšų perskirstymu tarp be darbo likusių piliečių.
Mes taip tikime būsimu robotų tobulumu, jų universalumu ir gebėjimu pakeisti visus ir viską, kad, ko gero, labai nuvertiname savo patirtį ir įgūdžius, gebėjimą priimti netikėtus sprendimus ir kūrybiškumą. Tūkstančius metų žmonių civilizacija tobulėjo žmogaus proto ir darbo sąskaita. Tačiau dabar esame nesunkiai pasirengę patikėti, kad palyginti neseniai išrasta mašina gali mus pakeisti visame kame ir nusiųsti į istorijos šiukšliadėžę. Ir kad ir kokios sėkmės pasiektų dirbtinių neuroninių tinklų kūrėjai, jie nepriartėjo prie mūsų smegenų neuroninio tinklo.
Žmogus galės pakeisti kelias profesijas
Vis dažniau raginama santūresnio požiūrio į artėjančios plačiai paplitusios robotizacijos galimybę. Profesorius Davidas Mindellas, dėstantis technologijų ir pramonės istoriją, savo knygoje „The Rise of the Machines Canceled!“ („Mitai apie robotizaciją“) mano, kad žmonės turėtų pakeisti savo nuomonę apie robotus. Net kalba, kuria apie juos kalbame, vartojami terminai ir sąvokos yra paimti iš praėjusio amžiaus mokslinės fantastikos. Ir visa tai mažai ką bendro turi su mūsų laikų techninėmis realijomis.
Autorius išryškina tris mitus, susijusius su robotizacija ir automatizavimu, kurie mūsų mintis užvaldė nuo XX amžiaus. Pirmasis yra linijinės pažangos mitas. Ši technika palaipsniui pereina nuo tiesioginio žmogaus valdymo (pavyzdžiui, orlaivio) prie nuotolinio valdymo (operatoriaus valdomas nepilotuojamas dronas), o tada tampa visiškai autonomiška (robotas). Autoriaus nuomone, nėra pagrindo manyti, kad technologijų evoliucija seks šiuo keliu. Iš tikrųjų žmonės vis labiau integruojasi su mašinomis, kurdami sudėtingas sistemas.
Mitas, kad robotai perims mūsų visas užduotis. Mindellas daro išvadą, kad jie imsis naujų funkcijų, sudėtingesnių ir tų, kurių šiandien žmogus negali.
Trečiasis – visiško automatizavimo mitas – Mindellas tai laiko utopine idėja. Pirma, mašina, kuri nepriklauso nuo žmogaus, yra nenaudinga mašina. Taip, žmogus vis mažiau įsitrauks į jos darbą, tačiau jo poreikis niekada visiškai neišnyks. Bet kurioje autonominėje sistemoje visada turi būti įmanoma ją valdyti, kitaip tokia sistema yra nenaudinga. Galima pridurti, kad „mygtukas“ reikalingas visada, kad tokia sistema netaptų pavojinga. Be to, bet kurioje žmogaus sukurtoje sistemoje yra programos, kurią parašė šios mašinos kūrėjas.
Dar anksti tikėtis, kad mašinos „atgis“, tai yra, įsisąmonins save ir pradės priimti savarankiškus ir tik joms naudingus sprendimus. Kol kas mūsų planeta liks mūsų.
Tačiau aukščiausias ateities mokslo ir technologijų pasiekimas bus reikšmingas gyvenimo pailgėjimas. Ne 10 ar 20 metų, o porą šimtų tikrai. Ir čia kalbama ne apie paskutinės gyvenimo dienos atidėjimą kiek įmanoma vėliau, o apie aktyvaus gyvenimo laikotarpio ilginimą. Ir tai bus ne užsitęsusi senatvė, o pailgėjusi branda.
Ką darysime, kai tapsime šimtamečiais? Romanistas ir filosofas Stephenas Cave‘as, knygos „Nemirtingumas: siekis gyventi amžinai ir kaip tai valdo civilizaciją“ autorius, mano, kad gyvenimo trukmei gerokai pailgėjus, būsime priversti tolti nuo šiandien egzistuojančių gyvenimo ciklų: mokslo, darbo ir užtarnauto poilsio. Tai per mums skirtą laiką keisis kelis kartus. O ateityje – iki begalybės, jei pasieksime nemirtingumą. Tai reiškia, kad per vieną ilgą gyvenimą žmogus galės pakeisti kelias profesijas, kelis kartus kurti karjerą ir kelis kartus daryti ilgas pertraukas. Tiesą sakant, mes „persikrausime“ kiekvieną kartą, kai pasens mūsų darbo įgūdžiai ir reikės keisti profesiją arba norėsime pradėti naują gyvenimą. Taip pat nesurišime save su neterminuotos santuokos saitais, o sudarysime tik vaikų auginimo laikotarpiui. Ateitis suteiks mums daug daugiau galimybių, kurių šiandien net neįsivaizduojame.
