Kas reiškia teleskopo efektas ir kodėl vieniems labai greitai bėga laikas, o kitiems – ne?

Ko gero esame tikri, kad viską puikiai prisimename – kol nepasitikriname kalendoriaus.

Ar kada nors pastebėjote, kad vidurinės mokyklos ar universiteto baigimas atrodo taip neseniai, tarsi tai būtų įvykę vakar, nors iš tikrųjų praėjo daug metų? Šis jausmas yra ne tik atminties apgaulė, bet ir reiškinio, vadinamo teleskopiniu efektu, pasireiškimas. Panagrinėkime, kas tai yra ir kaip jis veikia, rašo „Science News“.

 

Neseniai įvykę įvykiai suvokiami kaip nutolę laike

Teleskopinis efektas yra kognityvinis šališkumas, kai žmonės įvykius suvokia kaip vykstančius arčiau arba toliau laike, nei jie iš tikrųjų įvyko.

Šį terminą 1964 metais sugalvojo statistikai Johnas Noeteris ir Josephas Waksbergas, analizuodami namų ūkių išlaidų tyrimų klaidas. Jie nustatė, kad apklausos dalyviai dažnai „perkeldavo“ savo pirkinių datas: senesni pirkiniai atrodė naujesni, o naujausi – dar senesni. Pavadinimas kilęs iš vaizdinės analogijos: kaip teleskopas priartina tolimą objektą, taip atmintis „perkelia“ įvykius į priekį arba atgal laike.

Skiriami du pagrindiniai šio iškraipymo tipai. Tiesioginis teleskopinis efektas atsiranda, kai seniai įvykę įvykiai atrodo arčiau mūsų, nei yra iš tikrųjų.

Atvirkštinis teleskopinis efektas atsiranda, kai neseniai įvykę įvykiai suvokiami kaip nutolę laike.

Tyrimai rodo, kad tiesioginis efektas yra dažnesnis nei atvirkštinis teleskopinis efektas. Vidutiniškai žmonės „perkėlė“ įvykius, įvykusius daugiau nei prieš trejus metus, todėl jie atrodo šviežiau jų atmintyje. Neseniai įvykusius įvykius – iki 100 dienų – datuojame beveik be klaidų. Tačiau įvykiai, nutikę prieš 100–1000 dienų, greičiausiai atrodo senesni, nei yra iš tikrųjų – tai atvirkštinis teleskopo efektas.

Kaip pasireiškia teleskopo efektas? Tai nėra neįprasta, o veikiau kasdienės patirties dalis. Su tuo susiduriame kaskart, kai nustembame, kaip greitai bėga laikas – arba, atvirkščiai, kaip lėtai jis bėga. Beveik kiekvienas savo asmeniniame gyvenime patiria bent vieną akimirką, kai prisiminimai „pasislenka“ arčiau arba toliau nuo dabarties. Pavyzdžiui, atrodo, kad vaikas gimė visai neseniai, nors praėjo keleri metai.

Teleskopinis efektas pasireiškia ne tik individualiuose prisiminimuose, bet ir suvokiant globalius įvykius. Pavyzdžiui, 2001 metų rugsėjo 11 d. tragedija daugeliui amerikiečių vis dar atrodo gana nauja, nepaisant to, kad praėjo daugiau nei du dešimtmečiai. Tai tipiškas tiesioginio teleskopinio efekto atvejis: įvykis yra taip emociškai įkrautas ir dažnai prisimenamas, kad jis nesijaučia tolimas.

 

Kartais prarandame laiko nuovoką

Tačiau svarbu suprasti, kad tai nutinka ne su kiekvienu įvykiu. Viskas priklauso nuo to, koks intensyvus buvo laikotarpis tarp „tada“ ir „dabar“.

Pavyzdžiui, jei iškart po studijų gavote darbą ir keletą metų darėte tą patį, tai pats baigimas gali atrodyti gana naujas. Juk mažai kas skiria jį nuo dabarties. Tačiau jei per šį laiką jums pavyko pakeisti miestą, karjerą ir patirti keletą reikšmingų įvykių, tai baigimas atrodys kaip tolima praeitis. Kuo daugiau susijusių prisiminimų tarp dviejų laiko momentų, tuo ilgesnis ir intensyvesnis atrodo intervalas.

Teleskopo efektas gali būti dezorientuojantis: kai prarandame laiko nuovoką, mums sunkiau aiškiai įvertinti praeitį ir priimti sprendimus dabartyje. Tai gali skambėti nekenksmingai, tačiau gali sukelti realių problemų kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, žmogus gali jaustis taip, lyg lankėsi pas gydytoją „visai neseniai“, nors iš tikrųjų praėjo metai. Dėl to jis atideda vizitą, rizikuodamas praleisti ligos pradžią.

Tokie šališkumai apsunkina tikslų supratimą, kiek laiko praėjo, ir daro įtaką mūsų elgesiui. Mes nepakankamai įvertiname, kiek laiko praėjo, ir priimame sprendimus remdamiesi jausmais, o ne faktais.

Kodėl patiriame teleskopo efektą? Yra keletas psichologinių modelių, kurie pateikia savo paaiškinimus, kaip veikia mūsų atmintis ir kodėl ji gali mus apgauti.

 

Prieinamumo hipotezė

Ši hipotezė gana paprasta: jei įvykį prisimename gerai ir ryškiai, mums atrodo, kad jis įvyko ne taip seniai. Kuo daugiau detalių – garsų, vaizdų, emocijų – turime atmintyje, tuo šviežesnis atrodo prisiminimas.

Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu žmonių buvo paprašyta prisiminti pasikėsinimą nužudyti Ronaldą Reaganą ir pasikėsinimą nužudyti popiežių Joną Paulių II. Abu įvykiai įvyko beveik vienu metu –  1981 metais, tačiau dauguma dalyvių manė, kad pasikėsinimas į Reaganą įvyko vėliau. Kodėl? Nes apie tai buvo daugiau naujienų ir diskusijų – atrodė, kad tai labiau „įstrigo“ mumyse.

Svarbu suprasti, kad ši hipotezė ne visada pasiteisina: kartais gerai prisimename įvykį, bet vis tiek manome, kad jis įvyko seniai.

Konvejerio juostos modelis

Šis modelis siūlo tokią analogiją: atmintis yra tarsi judanti juosta, kurioje įvykiai išsirikiuoja vienas po kito. Kai bandome prisiminti, kas ir kada įvyko, tarsi pervyniotume juostą. Jei kai kurie įvykiai pakeliui pamirštami, smegenys gali „perkelti“ likusius arčiau dabartinio momento.

Tačiau šis modelis nepaaiškina, kodėl kartais nutinka priešingai ir neseniai įvykusius įvykius suvokiame kaip senesnius.

Ribų modelis

Ribų modelis teigia, kad prisimindami faktus iš savo gyvenimo, mes sutelkiame dėmesį į konkrečius laiko tarpsnius, pavyzdžiui, kalendorinius metus ar atostogas. Įvykiai, įvykę netoli šių ribų, gali būti suvokiami kaip naujesni. Tačiau tokių ribų buvimas ne visada turi įtakos prisiminimų tikslumui.

Asociacinis modelis

Čia viskas paremta ryšiais tarp įvykių. Mūsų smegenys dažnai kažką prisimena ne atskirai, o kartu su kitais panašiais ar emociškai reikšmingais momentais. Jei vienas įvykis mūsų galvoje siejamas su kažkuo naujesniu, jis pats gali atrodyti neseniai įvykęs.

Įsivaizduokite, kad prisimenate paskutinį mėgstamos TV laidos sezoną. Atrodo, kad tai buvo visai neseniai – vis dar apie tai kalbatės su draugais, o socialiniuose tinkluose pasirodo jo memai. Tačiau iš tikrųjų sezonas buvo rodomas prieš trejus metus. Kadangi prisiminimai apie jį yra ryškūs ir reguliariai iškyla į paviršių, smegenys „pritraukia“ įvykį arčiau dabarties, todėl atrodo, kad praėjo mažiau laiko nei iš tikrųjų.

Asociacinis modelis kartu su ribų modeliu šiuo metu laikomi labiausiai tikėtinais aukščiau pateiktų paaiškinimų.

 

Smegenys gerai reaguoja į vaizdus

Ar galima išvengti teleskopo efekto? Neteisingas laiko, praėjusio nuo tam tikro įvykio, įvertinimas gali iškreipti mūsų išvadas apie mūsų patirtį, pažangą ar įpročius. Todėl priimant sprendimus, pagrįstus ankstesne patirtimi, svarbu prisiminti teleskopo efektą. Juk kuo tiksliau įvertiname laiką, tuo labiau pagrįsti tampa mūsų išvados, planai ir veiksmai. Štai kaip sumažinti jo įtaką ir išvengti painiavos dėl to, kada ir kas jums nutiko.

Rašykite dienoraštį. Galite vesti įprastą užrašų knygelę, rašyti pastabas telefone arba naudoti specialias programėles. Svarbiausia – įtraukti ne tik datą, bet ir detales: kur įvyko įvykis, su kuo buvote ir kaip jautėtės. Pavyzdžiui: „Šeštadienį ėjau į parką su draugais. Buvo saulėlydis, valgėme ledus ir jaučiausi labai ramiai.“ Tokios detalės padės tiksliau prisiminti akimirką ir tiksliai suprasti, kada tai įvyko.

Mūsų smegenys gerai reaguoja į vaizdus. Nuotraukos, ekrano kopijos, kalendoriaus įrašai – visa tai gali padėti atkurti, kas ir kada įvyko. Pavyzdžiui, jei pamiršote, kada buvote koncerte, telefone esanti nuotrauka su data greitai jums tai primins.

Be to, svarbų ar abejotiną prisiminimą galima lengvai patikrinti. Žinutėse, el. laiškuose ir socialinių tinklų įrašuose dažnai nurodomos tikslios datos ir laikas. Pavyzdžiui, jei nesate tikri dėl savo atostogų, susiraskite pokalbius apie bilietų pirkimą – ir viskas taps aišku.

Jei skaičiuojate, kiek laiko praėjo nuo įvykio, nesakykite „maždaug prieš šešis mėnesius“. Pabandykite patikslinti: „nuo 2024 metų sausio iki birželio mėnesio“. Tai padeda jūsų smegenims susikaupti ties konkrečiu laiko rėmu, o ne pasiklysti rūke. Konkrečios datos sumažina iškraipymo tikimybę, nes jos suteikia atminčiai atskaitos tašką ir sumažina vaizduotės laisvę.

Teleskopo efektas primena mums, kad net ir nuoširdžiausias pasitikėjimas savo prisiminimais negarantuoja tikslumo. Mūsų atmintis veikia pagal savo dėsnius, ir kartais naudingiau su ja elgtis ne kaip su archyvu, o kaip su pasakotoju, linkusiu meniškai perpasakoti.