Aborto kaina: dauguma moterų neapleidžia pojūtis, kad pakėlė ranką prieš savo negimusį kūdikį

„Atliekant abortą yra akimirka, kai klykdama išeina siela, tada gali kramtyti lūpas iki kraujo, šauktis motinos, tą akimirką nebelieka minčių, tik skausmo gumulas. Ir jausmas – ta pati mirtis. Atrodo, kad visas tavo gyvenimas tuo metu pakibo ant siūlo. O tai reiškia motinos ir jos negimusio kūdikio  amžiną išsiskyrimą“.

„Reikalingi vaikai“ neretai gimsta dėl įvairių išmokų ir lengvatų

Norint parašyti knygą apie visus nužudytus negimusius kūdikius, neužtektų vietos visiems. Bet tokia knyga yra danguje ir visi jos puslapiai, kaip apnuogintos žaizdos –  kiekviena knygos eilutė kraujuoja.

Tarp sąvokų „norimas vaikas“ ir „reikalingas vaikas“  yra skirtumas. Šis skirtumas svarbus, nes nuo jo priklauso žmogaus gimimas. Didesnė dalis žmonių, nesvarbu, jau seni ar dar jauni, gyvena todėl, kad jų norėjo. Jie buvo laukiami. „Reikalingi vaikai“ neretai gimsta dėl įvairių išmokų ir lengvatų. Bet milijonams žmonių nepavyko išvysti šį pasaulį, todėl, kad jų nenorėjo, jie nebuvo reikalingi ir nebuvo laukiami.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis,  kasmet gimsta apie 150 milijonų kūdikių. Didžiausias jų džiaugsmas būti norimu ir laukiamu. Ar nenuostabu gyventi žinant, kad esi savotiškas išrinktasis?..

Pagrindinė kiekvieno kūdikio teisė – būti trokštamam. Bet yra moterų, negailestingai paskelbiančių mirties nuosprendį savo gimusiems kūdikiams.  Tie maži gumulėliai, kvėpuojantys keliolika minučių ar valandą po gimdymo, iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą, kol atsiduria lauko tualeto duobėje, atliekų konteineryje arba  užtrokšta, kai motina pasmaugia jį bambagysle.

Kartais išgyvena ir tie, kurie turėjo mirti. Tai yra, kuriems ne iki galo buvo atliktas abortas. Kuris nors iš jų dabar kenčia dėl paraplegijos su regos nervo atrofija, netekę rankos ar dalies rankos, pusę kojos ar tik pėdos. Išgyvena ir vienas iš dvynių, kai kitas nužudomas motinos įsčiose. Kartais išgyvena ir tie, kurių tėvai iš anksto žinojo, jog kūdikis gims su ribotomis galimybėmis. Išgyvena ir tie, kuriems vėliau ne kartą primins: „Tu esi nedėkingas vaikas. Geriau jau man būtų padarę abortą“. Pasiseka ir tiems, kurie buvo atrinkti embrionų procedūrai dirbtinio apvaisinimo metu. Tuo tarpu kiti embrionai – broliukai ir sesytės nuleidžiami į kanalizaciją. Kartais išgyvena ir tie, kurių mamos labai ilgai svarstė: „Daryti abortą ar ne“. Vis dėlto nusprendžia gimdyti, susiviliojusios didesne vaiko pinigų išmoka, nors tas vaikas nei laukiamas, nei mylimas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dabar kasmet padaroma apie 60 mln. abortų. Du iš trijų nėštumų nutraukiami moterį išprievartavus. Kasmet ties dilema: „Daryti abortą ar ne“ susiduria 150 – 200 mln. moterų pasaulyje, susidūrusios su psichologinio ir socialinio pobūdžio sunkumais, vidiniais konfliktais ir nuolatinėmis asmeninėmis problemomis.

Ar žino vaikai, kad jie galėjo ir neišvysti pasaulio?  Užsienio psichiatrai tvirtina, kad šeimoje nebūna amžius trunkančių paslapčių. Anksčiau ar vėliau vaikai sužino, kad mama ruošėsi abortui, bet kone paskutinę minutę persigalvojo.  Bet dažniausiai stengiasi nekalbėti apie tai arba apsimeta, kad nieko neįvyko. Tokios pseudopaslaptys – griaunančios ir savinaikinančios. Juk patirta trauma ilgainiui keičia žmogaus elgesį, auklėjimą ir asmenybę. Be to, slepiant nuo jo tai, atsiranda įtarumas, nereikalingos mintys ir nepasitikėjimas tėvais.

Vaikai (net jau ir suaugus) sužino apie abortą įvairiais keliais. Kad galėjo turėti sesutę arba broliuką, jie dažnai perduoda savo piešiniuose. Štai mama buvo nėščia (dideliu pilvu), bet netrukus nėštumo nebeliko. Vaikai dažnai intuityviai jaučia kitus savo šeimos narius, piešia nesamus žmones, kai jų paprašo nupiešti visą šeimą.

Vaikai klauso, kai tėvai kalba telefonu su kaimynais, šeimos draugais ir giminėmis. O praėjus kažkiek metų,  karais tėvai tiesiai šviesiai pasako atžalai, kad jaučia kaltės jausmą ir gailisi!

Vaikams viskas įdomu, kas susiję su jų atsiradimu ir jie gali be užuolankų paklausti: „Ar jūs manęs norėjote? Ar galėjo būti brolis arba sesuo?“. Kartais vaikai „turi“ įsivaizduojamų nuolatinių draugų, su kurias kalbasi, bendrauja, žaidžia. Tėvams atrodo, kad vaikas kalbasi su savimi. Iš tikrųjų jie bendrauja su savo negimusiais broliais ar seserimis.

Kai kurie žmonės tiki, kad abortų aukų sielų  dievulis nepasiima ir jos klajoja, leisdamos suprasti, kad yra netoli.

Visiškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų                                                                   

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, pastaruosius penkerius metus, atkreipiant dėmesį tik į pačias jauniausias merginas, kurios gimdo dar nesulaukusios pilnametystės, jokių teigiamų poslinkių nematyti. Pavyzdžiui, 2016 m. gimdė 29 penkiolikmetės ir jaunesnės merginos.

„Sprinter tyrimai“ duomenimis, 36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais – dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. Visiškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos Sveikatos apsaugos departamentas paskelbė bauginančią statistiką dėl paauglių nėštumo. Vien nuo 2011 metų šalyje buvo įregistruota daugiau kaip 200 atvejų ne po vieną abortą tarp mergaičių, kurioms nebuvo ir 16 metų. O vienai mergaitei, kurios pavardė neskelbiama, buvo atlikti net keturi abortai, kol jai suėjo 16 metų.

Didžiojoje Britanijoje 16 metų jaunuolis jau turi teisę turėti intymius santykius.  Mat lytiniai santykiai su asmenimis, jaunesniais  nei 16 metų, traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei  14 ar 15  metų mergaičių partneriai yra jų bendraamžiai ar vieneriais dviem metais vyresni, tai teisėsauga dažnai žiūri į tokius atvejus pro pirštus. Bylos nepasiekia teismų.

Britų ekspertus ypač baugina, kad vis daugiau moksleivių pradeda lytinius santykius nė kiek nesusimąstydamos apie pasekmes. Nepaisant to, kad  mokyklose pravedamos lytinio ugdymo pamokos. Specialistų manymu, paauglių nėštumui daro įtaką pornografijos portalai ir jaunimo subkultūra, kurie galvoja, kad dorovė yra jau atgyvenęs reikalas.

Moterys skirtingai reaguoja į atliktus abortus: vienos gailisi dėl to, ką padarė, kai kurios labai išgyvena dėl to, ko nebesugrąžinsi, kai kurias apima liūdesys ir depresija. Bet dauguma moterų neapleidžia pojūtis, kad pakėlė ranką prieš savo negimusį kūdikį. Kai kurios laiko save nusikaltėlėmis, žudikėmis.

Kas nutinka su moterimi, nusprendusiai atsikratyti kūdikio?  Apima sąžinės graužatis ar abejingumas vaikui? Gėda ar kaltė? Visi šie pojūčiai, keičiantys vienas kitą, vienaip ar kitaip virpina jos širdį.

Sąžinė, kaip vidinis moralinis ir dvasinis instinktas, įtvirtintas kiekviename, kaip Dievo balsas žmogaus širdyje, leidžia atskirti gėrį nuo blogio: ji įspėja ir baudžia. Sąžinė padeda pabūti kito žmogaus vietoje. Daug moterų, sužinojusios esančios nėščios, iš karto nusprendžia, kad abortas – joms neįmanomas dalykas, kad ir kokios nepalankios būtų jų gyvenimo sąlygos – neturi vyro, darbo, nuolatinės gyvenamosios vietos.

Kad ir kaip sunku būtų pastatyti save į dar negimusio žmogaus vietą, bet Aukščiausiasis ragina nepamiršti, kad siela pradeda gyventi užsimezgus gyvybei. Ir pasielgus kitaip, neįmanoma nekaltinti savęs.

Moterys pirmiausiai mėgina pasiteisinti  

Vaiko elgesį pirmiausia lemia vaikystėje jo tėvai, o paskui mokytojai. Gėdina ir pyksta, jei netinkamai elgiasi, giria – jei teisingai ir pavyzdingai. Taigi, kaltė ir gėda – du skirtingi pojūčiai, bet reiškia tą patį. Kaltės jausmas reiškia, kad žmogus nepatenkintas savimi, todėl, kad jis kažko nepadarė.  O gėda – nepasitenkinimas savimi dėl to, kad nepadarė. Be to, gėdą visada lydi baimė, kad pasmerks aplinkiniai. Labai dažnai moralė, kurią deklaruoja mūsų visuomenė ir elgesio normos, priimtos šeimoje, sutampa su tuo, ko reikalauja iš žmogaus jo sąžinė.  Bet ateina laikas, kai tenka rinktis…

Ką moterys paprastai kalba apie abortų priežastis? Moterys pirmiausiai mėgina pasiteisinti. Kad neturi pinigų vaiko išlaikymui, kad neturi savo būsto, gerai apmokamo darbo. Tarp didmiesčių moterų labiau paplitusi kita priežastis:  baimė prarasti komfortą, kurį akivaizdžiai pakeičia vaiko gimimas, baimė prarasti laisvę, nes kur noriu, ten einu, ką noriu, tą ir veikiu ir kurios tikrai netenka bent pirmuosius motinystės metus, kol vaikas atiduodamas į vaikų lopšelį.

Būtent krizinis nėštumas dažnai tampa priežastimi, dėl kurios moteriai tenka rinktis tarp kaltės jausmo ir gėdos. Neretai būna ir taip, kad rinkdamasi gėdą, moteris pasirenka ne tik motinystės laimę, bet ir aplinkinių pasmerkimą, nesutarimą su savo artimaisiais ir giminaičių bei draugių apkalbas. Bet toks pasirinkimas visais laikais moteriai buvo labai sunkus.

Dabar gėdos jausmas dėl laisvų santykių populiarumo atsiranda tarp moterų gerokai rečiau.  Iš dalies ir tėvai rodo pavyzdį savo vaikams. Jei motinai kada nors buvo atliktas abortas, tikėtina, kad ji gėdins  ir savo ne laiku pastojusią dukterį ir vers padaryti abortą, jei ji neturi antrosios pusės arba yra pernelyg jauna. Jei tėvas kada nors paliko ar nevedė savo nėščios draugės, jis greičiausiai palaikys ir savo sūnų, šiam prisipažinus, kad jo draugė laukiasi bei pateisins jo poelgį. Deja, bet be padorumo „įstatymo“, slypinčio žmogaus sąžinėje ir širdyje, yra ir kiti  dalykai, verčiantys moteris rinktis abortą net jei tai ir neatitinka jų pačių požiūrio tuo klausimu.

Teresa Burke savo knygoje „Uždraustos ašaros“ ( „Forbidden Tears“) cituoja žinomos visuomenininkės  Frederick Matthews-Green, pasisakančios prieš abortus, žodžius: „Norą atlikti  abortą galima palyginti su žvėries, patekusio į spąstus, norą nusigraužti sau leteną.  Abortas – tai tragiškas bandymas atrasti išeitį iš beviltiškos situacijos. Abortas – tai nereiškia moters išsilaisvinimą, greičiau priešingai – užkelia ant pečių sąžinės graužaties, gailesčio ir praradimo naštą“.

Sniegė Pilypienė