7 kartus pasaulio gimnastikos čempionė žuvo autoavarijoje būdama 20- ties: sunkvežimio vairuotojas grubiai pažeidė eismo taisykles ir rėžėsi į jos vairuojamą lengvąjį automobilį

Septyniskart pasaulio čempionė Oksana Kostina buvo palaidota su vestuvine suknele. Būtent ta, kurią ji su tokia viltimi ir nerimu pasirinko savo vestuvėms su mylimuoju. Jos svajonės apie šeimą, vaikus ir ilgą gyvenimą sudužo, kai  į jos  vairuojamą „Moskvich-412“, išvažiavus iš Domodedovo oro uosto, rėžėsi sunkvežimis.

Toks fanatizmas turėjo atsipirkti

Oksanai Kostinai dar nebuvo 21 metų. Jos gyvenimas buvo trumpas, tarsi žaibas, bet per tuos du dešimtmečius ji tapo sporto legenda.

Oksana Kostina gimė Irkutske 1972 metais. Ir jos gyvenimas  jau nuo pat pradžių buvo kova. Naujagimė užsikrėtė stafilokoku ir tik stebuklingai išgyveno dėl nuolatinių kraujo perpylimų. Ši kova už gyvybę tapo visos jos karjeros leitmotyvu.

Gimnastikos treniruotes ji pradėjo lankyti būdama septynerių. Dvylikos jos talentas jau buvo akivaizdus. Garsi trenerė Olga Bujanova, pirmą kartą pamačiusi Oksaną, prisipažino: „Kodėl Aukščiausiasis man anksčiau nesiuntė tokio vaiko?“ Po ketverių metų jos treniravosi kartu.

Kostinos treniruotės buvo tikrai varginančios. Ji treniravosi su vyresnėmis mergaitėmis ir atidavė visas savo jėgas bei energiją. Trenerė prisiminė, kad Oksana dažnai dirbdavo sporto salėje, kai net sirguliavo –  jos kūno temperatūra siekdavo 37,5 °C. Per vieną treniruotę ji galėdavo atlikti savo pratimus 24–48 kartus. Toks fanatizmas turėjo atsipirkti: sulaukusi 14 metų ji laimėdavo visas šalies varžybas.

Tačiau kiekvienas medalis buvo brangus. Tarptautinėse varžybose Charkive gimnastė rungtyniavo patyrusi kaklo slankstelių traumą, tarp bandymų dėvėdama specialią „apykaklę“. O pasaulio čempionatui Sarajeve ji ruošėsi neatsikeldama iš lovos: treneriai grojo muziką, o Kostina, gulėdama, mintyse repetavo savo treniruočių rutiną, įtempdama raumenis.

Baisiausias smūgis jos laukė karjeros viršūnėje, 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių išvakarėse. SSRS žlugo, o vieta vieningoje NVS komandoje tapo aršių politinių derybų objektu. Iš pradžių bilietus į Olimpiadą turėjo ukrainietė Oleksandra Tymošenko ir rusė Oksana Kostina.

Tačiau dėl užkulisių intrigų ir spaudimo Kostina buvo pašalinta iš olimpinės bazės Novogorske. Gimnastė ir jos trenerė kovojo, rašydama atvirus laiškus, įskaitant laiškus Borisui Jelcinui. „Mes treniravomės iš visų jėgų: laukuose, miške, sporto salėje naktį. Tikėjome teisingumu“, – prisiminė Bujanova.

Tačiau viskas buvo veltui. Paskutinė jos galimybė žlugo prieš pat žaidynių pradžią. Kostina vis tiek nuskrido į Barseloną kaip atsarginė, tačiau lėktuve jos trenerei vietos nebuvo. TOK prezidentas Chuanas Antonio Samarančas, sužinojęs apie tai, Oksaną olimpiniame kaimelyje laikė garbės viešnia.

Rado meilę Barselonoje

Oksana iš Barselonos grįžo įsimylėjusi – ten ji susipažino su penkiakovininku Eduardu Zenovku. Ji jau buvo susitaikiusi su karjeros pabaiga ir kūrė šeimos ateities planus. Liko tik 1992 metais pasaulio čempionatas Briuselyje.

Oksana nenorėjo vykti: buvo prastos formos, o kiek padidėjęs svoris lėmė traumą. Laimėjusi tris aukso medalius, užsispyrusi gimnastė siekė daugiau.  „Ar tau neužtenka trijų aukso medalių? Tegul laimi kiti!“, – ramino ją mylimasis.

Gimnastė treniravosi be atvangos ir toliau. Ir ji vis tiek iškovojo dar du aukso medalius, pasiekdama pasaulio rekordą – penki aukso medaliai viename pasaulio čempionate. Šis rekordas išliko nepakeistas 17 metų.

Už šiuos medalius gimnastė gavo 2000 JAV dolerių prizinį fondą ir jautėsi neįtikėtinai turtinga. Svarbiausi dalykai, ji manė, dar priešakyje: šou, trenerio darbas ir mylimasis Eduardas.

1993 metais vasario 11 d. ji nuvyko jo pasitikti į Šeremetjevo oro uostą, o paskui kartu nuvyko į Domodedovo oro uostą. Vos už oro uosto į jų automobilį rėžėsi sunkvežimis, nustūmęs lengvąjį automobilį į priešpriešinio eismo juostą.

Eduardas Zenovka, patyręs siaubingus sužalojimus ir netekęs inksto, šaukė  į greitosios pagalbos automobilį nešantiems gelbėtojams: „Uždenkite ją kuo nors, jai šalta!“ Tačiau Oksana jau buvo mirusi.

Eduardas Zenovka išgyveno. Būdamas ligoninėje, jis negalėjo dalyvauti savo sužadėtinės laidotuvėse. Vėliau, nepaisydamas gydytojų nurodymų, jis grįžo prie sporto ir netgi laimėjo sidabro medalį 1996 metais Atlantos olimpinėse žaidynėse. Dabar jis yra vedęs, turi dukrą ir dirba  penkiakovės federacijoje.

Oksanos Kostinos kapas yra Novolužinskojės kapinėse Chimkuose, netoli Maskvos. Paminklas didžiajai gimnastei – tai juodo granito stela, vaizduojanti besišypsančią Oksaną su triko ir laikančią juostelę. Ji amžinai išliko jauna, talentinga ir nenugalėta – nei varžovų, nei aplinkybių. Tik likimo.

Socialinių tinklų nuotrauka