sniegopilys.lt
Nesvarbu, ar erotiniai šokiai buvo atliekami dievams įtikti, ar naudojami komedijose, ar tarnauja kaip šnipinėjimo priedanga, jie visada priversdavo vyrų širdis plakti greičiau.
Kankanas laikomas šiuolaikinio striptizo prototipu
Šis menas turi šimtmečių senumo istoriją. Net senovės Babilone ir Asirijoje prie šventyklų įrengtose šokių mokyklose žynės buvo mokomos grakščiai nusirengti pagal muziką. Vienos iš pirmųjų erotinių šokėjų vardas minimas Biblijoje. Jaunoji Salomė, šokdama prieš Erodą, taip sužavėjo karalių, kad gavo „honorarą“, apie kurį šiandieniniai šokėjai prie stulpo net negalėtų pasvajoti. Tironas ir despotas pažadėjo savo podukrai išpildyti bet kurį jos norą, ir jis tesėjo savo žodį.
Manoma, kad tai buvo „Septynių šydų šokis“, kuris vienas po kito krenta nuo šokėjos, palikdamas ją praktiškai nuogą pasirodymo pabaigoje.
XIX amžiuje Europoje moterų žavesys buvo demonstruojamas greitu kadrilės tempu, tiksliau, variacija, vadinama „prancūzišku kankanu“. Kankanas laikomas šiuolaikinio striptizo prototipu.
Garsiausia vieta, kurioje vis dar atliekamas įspūdingas kankanas, atidaryta Paryžiuje 1889 metais. Dėl šokio, kurio metu kojos buvo keliamos virš galvos, „Mulen Ružas“ tapo neįtikėtinai populiarus tiesiogine prasme per naktį. Laikraščiai kritikavo išskėstomis kojomis šokančias šokėjas, tačiau norinčiųjų pasigrožėti lieknomis moterų kojomis skaičius augo.
Erotiškas aštuonių minučių kojų darbo, neįtikėtino užsidegimo, jausmingumo ir akrobatinių elementų kokteilis sužavėjo vyrus, leisdamas jiems pamatyti daug daugiau moters kūno, nei tuo metu buvo įprasta rodyti. Net merginų sceniniai vardai žadino vyrų vaizduotę. Plakatuose buvo tokie vardai kaip Nini-Pat-en-l’Ere (Nini pakelta letena), Rayon d’Or (Auksinis spindulys) ir Melenite (Dinamitas).
Tą vakarą nusirenginėjo ne kankano šokėjos
Garsioji kankano šokėja Louise Weber, pravarde La Goulue (prancūziškai reiškianti „rijūnas“: ji mėgo sėdėti prie klientų stalų ir sočiai vaišintis jų sąskaita), sugalvojo savo šokio interpretaciją. Sukdamasi ji mosuodavo į šoną savo juoda šilkine kojine apmauta koja, priversdama visus 60 metrų savo apatinio sijono pakilti ir vėl nusileisti. Tada ji sugriebdavo pėdą pirštais ir pakeldavo ją virš galvos, o tada krisdavo – tiesiogine prasme krisdavo, rėkdama – į špagatą. Pasakojama, kad būtent ji koja numušė skrybėlę nuo galvos Jo Didenybei Galijos princui, kuris, būdamas Paryžiuje verslo reikalais, iš smalsumo užsisakė staliuką „Mulen Ruže“.
Tuo pačiu metu Amerikoje (tiksliau, kiek anksčiau, 1868 metais) sužibo Lydijos Thompson vadovaujamos „britų blondinės“. Jų gana atviri apdarai šokiravo visuomenę – merginos, atlikdamos humoristinius skečus, išdrįso atsisakyti ilgų sijonų ir pasirodyti su permatomomis kojinėmis bei iki kelių siekiančiomis suknelėmis, atidengdamos, o siaube (!), savo kojas!
1893 metų vasarį Mulen Ruže buvo atliktas pirmasis striptizas (iš angliško „strip“ – nusirengti ir „tease“ – erzinti) – faktas, kuris tikriausiai apipintas daugiau legendų ir spėlionių nei šokėjų apatinių sijonų nėriniai ir raukiniai. Beje, tą vakarą nusirenginėjo ne kankano šokėjos.
Yra dvi įvykių eigos versijos. Pirmoji: meno studentų surengtame vakarėlyje modeliai Manon Laville ir Sarah Brown nusprendė šokti ant stalų. Merginos buvo įpratusios demonstruoti savo kūnus, todėl šokio metu nusirengdavo, kol likdavo su … Ievos kostiumais. Pagal antrąją versiją, vyko improvizuotas grožio konkursas, kurio metu modelis Monos slapyvardžiu taip susižavėjo, kad nusirengė visus drabužius, už ką buvo suimta ir nubausta bauda. Pasakojama, kad jos gerbėjai apgulė policijos nuovadą, kol Mona buvo paleista.
Numeriai labiau priminė striptizą nei kankaną
1905 metais Paryžiaus scenoje pasirodė akinanti Mata Hari – moteris, kurios savigarba ir meniniai gebėjimai buvo tiesiog pavydėtini. Palikime nuošalyje jos kaip šnipės istoriją, bet ši paprasta olandė, niekada nelankiusi šokių mokyklos, pabėga nuo vyro į Paryžių ir… sukūrė legendą. Beje, jos tėvas – japonų princas, motina – baronienė, tačiau mergina mokėsi šokio pas budistų vienuolius. Ir jos vardas visai ne Mata Hari, o Margaret Gertrude Zelle. Mata Hari „Ryto akis“) – tai jos kaip šnipės slapyvardis. Mata Hari buvo lyginama su pačia Isadora Duncan, nors sunku įsivaizduoti Isadorą su kostiumu, kuris jos pasirodymo pabaigoje susideda iš karoliukų ir apyrankių… Ar vis dar manote, kad „Metropole“ ir „La Scala“ yra „garbingos“ vietos, kuriose atliekami tik nuobodūs klasikiniai šokiai? Praėjusio amžiaus pradžioje viskas buvo visai kitaip – juk ten pasirodė „egzotiška“ šokėja, kurios numeriai labiau priminė striptizą nei kankaną.
1920-aisiais Berlyne iškilo nebyliojo kino šokėjos ir aktorės Anitos Berber žvaigždė. Ji ištekėjo už homoseksualaus šokių partnerio Sebastiano Droste ir kartu su juo pristatė bendrą programą „Įžadų, siaubo ir ekstazės šokiai“, kurioje skambėjo tokie kūriniai kaip „Lavonas ant skrodimo stalo“, „Morfinas“ ir „Bordžijų naktis“. Šis liūdnai pagarsėjęs šou pasižymėjo „lygybe“ – tiek Berber, tiek Droste šoko nuogi.
Tuo pačiu metu Josephine Baker žavėjo Paryžiaus publiką. Ši juodaodė moteris labai „taupė“ kostiumus, šokdama ir dainuodama nuoga krūtine, basomis ir vilkėdama tik savo garsųjį bananinį sijoną.
Ilgainiui Anglijoje burleska, kuri kadaise prasidėjo kaip komedijos teatras, „mutavo“ į erotinio absurdo teatrą. Didžiosios Britanijos įstatymai buvo visiškai moralės pusėje – šokti nuogam buvo draudžiama, bet stovėti nuogam – ne. Taigi merginos lipo ant scenos nuogos, pridengdamos intymias kūno vietas vėduoklėmis ir karoliukais, ir… stovėjo nejudėdamos.
Iki 1920-ųjų burleskoje dominavo komedija, o ne erotika. Iki 1920-ųjų moterų burleska galiausiai virto striptizu, ir šie terminai tapo sinonimais.
Demonstravo judesius, imituojančius lytinį aktą
1960-aisiais seksualinė revoliucija ir klestinti pornografijos industrija paveikė susidomėjimą striptizu, kuris ėmė atrodyti apgailėtinas, juokingas ir absurdiškas. Tuomet klubų savininkai nusprendė teikti pirmenybę kiekybei, o ne kokybei. Merginos pradėjo šokti nuogos, po 35 vienu metu, vienoje scenoje, be perstojo. Dar gerokai prieš Michaelo Jacksono pasirodymą scenoje, striptizo šokėjos aktyviai demonstravo judesius, imituojančius lytinį aktą. Burleska tapo erotiniu konvejeriu, kuris tuoj sustos. Tačiau „pacientas“ buvo labiau gyvas nei miręs.
1990-aisiais atsirado „naujas žanras“, tačiau už erotinių „pasirodymų“ slypėjo geras senas burleska – komiškas, žaismingas striptizas.
Šiandien „burleskos karalienė“, ekstravagantiška ir charizmatiška Dita Von Teese, savo pasirodymuose naudoja klasikines technikas. Nors šeštojo dešimtmečio žvaigždė Lili St. Cyr „maudėsi“ putų vonioje, Ditos atveju putas pakeičia martinio taurė. Atrodo, kad Ditos dėka striptizas nustojo būti kažkuo žeminančiu ir vulgariu ir tapo „nauju“ madingu fetišo menu. Ją mylėjo ne tik „senasis pleibojus“ Hughas Hefneris, kuris dažnai įdėdavo net 5 jos nuotraukas į žurnalą „Playboy“. Dita surengė striptizo šou „Victoria’s Secret“, „Agent Provocateur“ ir „Trashy Lingerie“, taip pat buvo kviečiama pozuoti Johnui Galliano, Rolandui Mouretui, Marcui Jacobsui ir „Moschino“.
XXI amžiuje striptizas tapo daug labiau prieinamas paprastoms moterims ir sportui. Bet kuris gerą reputaciją turintis sporto klubas tikrai pasiūlys užsiėmimą su erotinio šokio elementais, kuris ne tik pagerina kūno kontrolę ir lankstumą bei suteikia kardio treniruotę, bet ir lavina tokią svarbią savybę kaip pasitikėjimas savimi ir patrauklumas. Kai kurių elementų galima išmokti namuose, savarankiškai – tereikia atidžiai išstudijuoti instrukcijas.
