Kodėl svarbu teisingai įvertinti savo gebėjimus?

Kiekviena nauja karta turi savo būdingą bruožą. Kai kurie ekspertai šiandienos jaunimą vadina pernelyg švelniu, ambicingu ir linkusiu į „pasiekimų sindromą“. Ar tai tiesa? Ir kokie yra pernelyg didelių ambicijų ir noro siekti vis didesnių aukštumų pavojai?  – paklausėme psichologės Angelės Kazlauskienės

• Iš šiuolaikinių tyrėjų girdime visokių dalykų apie jaunimą. Vienas teiginys – kad naujoji karta dažniausiai yra pažeidžiama… Ką manote apie šį vertinimą?
• Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad dabartinė karta auga kitoje realybėje. Ugdomi kitokie įsitikinimai, įskaitant savivertę, savigarbą ir aukštą savivertę. Ir nors vyresnioji karta, auklėta sovietine dvasia su nuolatinio darbo, kuklumo ir nesipuikavimo idėja, mokosi mylėti ir vertinti save, jauni žmonės jau turi šiuos įgūdžius. Taigi, viskas priklauso nuo skirtingos aplinkos, kurioje jie užaugo. Šiandien yra daug daugiau palaikančių, empatiškų ir supratingų tėvų nei sovietmečiu ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai tėvai pirmiausia rūpinosi savo šeimos išlikimu ir dirbo nuo ryto iki vakaro. Dabar laikai kitokie.

Mūsų pagrindiniai poreikiai daugiau ar mažiau patenkinti. Maisto visada galime nusipirkti (jo kokybė – kitas klausimas). Manau, kad šių dienų jaunimas nėra lepinamas, o tiesiog auginamas normalioje aplinkoje, kur žmonės nuo vaikystės mokomi savigarbos. Jaunesnioji karta tiesiog nėra pasirengusi ištverti to, ką turėjo ištverti jų tėvai – dirbti nuo ryto iki vakaro dėl duonos plutelės. Šiandieninis jaunimas auga kitokiomis sąlygomis.

— Tačiau šių dienų vadovai daugeliu atvejų yra žmonės, auklėti sovietine dvasia. Ar jie nesutaria su jaunais specialistais dėl skirtingų vertybių sistemų?

—  Sovietinio stiliaus santykiai darbe – tai manipuliavimas kaltės ir gėdos jausmais, pažeminimu maždaug taip: „Negali susitvarkyti su tokia paprasta užduotimi? Tu nieko negali!“. Dabartinė karta nėra pasirengusi tokiam dialogui. Jai reikia normalių žmogiškų santykių, pagrįstų abipuse pagarba. Nors kažkada darbuotojui pakako viršininko paglostymo per galvą, šiandien lūkesčiai yra visiškai kitokie.

Saugumo ir pasitikėjimo ateitimi jausmas yra nepaprastai svarbus. Vaikai iš santykinai sveikų šeimų supranta, kad darbe jiems reikalingas aiškus, glaustas ir suprantamas dialogas su skaidriomis sąlygomis. O tai neatitinka daugelį metų nusistovėjusios sistemos. Jei vadovas, kaip ir turėtų, seka naujas tendencijas, tobulėja, yra geras derybininkas ir nori prisitaikyti prie jaunų specialistų, tuomet galima rasti bendrą kalbą ir užmegzti bendradarbiavimą. Tačiau tai, žinoma, yra ideali pasaulėžiūra.

— Šiandien dažnai girdime apie jaunų specialistų motyvacijos stoką. Kokia galėtų būti to priežastis?

— Universitetuose ir kolegijose besimokantiems sakoma, kad po studijų jie bus vertingi specialistai. Bet kas nutinka, kai jie gauna darbą? Pirmas dalykas, kurį jie išgirsta, yra: „Tu dar nieko nežinai.“ Kita problema yra ta, kad jauni žmonės verčiami daryti tai, ko neplanavo. Tarkime, jie svajojo gydyti žmones, gelbėti gyvybes ar mokyti vaikus, bet vietoj to 80proc. laiko turi skirti formų pildymui, ataskaitų rašymui ir panašiai. Be to, šių dienų jaunų specialistų nedomina apdovanojimai, tokie kaip sertifikatai, pagyrimai ar darbdavių žodžiai: „Tu toks šaunus!“. Reikia kitokio požiūrio.

Šiomis dienomis visur girdime apie „sėkmę“. Tai pastarųjų metų tendencija. Dauguma žmonių mano, kad jie tiesiog turi būti sėkmingi ir tai demonstruoti socialiniuose tinkluose, susirašinėjimo programėlėse ir panašiai.

— Būtent kokia sėkmė?

— Darbas turėtų būti atitinkamai apdovanojamas. O kai kas nors nenori dirbti 40–60 valandų per savaitę už atitinkamą atlyginimą, tai ne užgaida, o sveika savigarba. Profesionalas nori gyventi orų gyvenimą, kad jo pagrindiniai poreikiai būtų patenkinami pakankamai gerai ir nesijaudinti, iš ko pragyvens sumokėjęs nuomą ir nusipirkęs maisto produktų. Jam nereikia pagyrų – jam reikia padorios algos. Ir pažangūs vadovai, vertinantys kvalifikuotus darbuotojus, tai supranta.

— Taip pat pasitaiko, kad jaunų žmonių ambicijos būna per daug išpūstos…

— Tokius žmones galima pastebėti iš karto: jie laiko save neįtikėtinai šauniais vien dėl savo gimimo fakto. Ir tokiais atvejais kalbame apie narcisizmą. Tai blogai ne tik aplinkiniams, bet ir patiems jauniems žmonėms. Juk anksčiau ar vėliau jie patenka į vadinamojo nereikšmingo narcisizmo spąstus.

Tai yra tada, kai žmogus dėl menkos nesėkmės pradeda laikyti save beverčiu. Tokie žmonės turi du polius ir neturi pusiaujo: jie arba yra nuostabūs ir didingi, arba yra niekas. Deja, mūsų šalyje problema dažnai yra ne išpūsta savivertė, o klaidingas darbdavio įsitikinimas, kad jų darbuotojų savivertė yra išpūsta.

— Kas yra „pasiekimų sindromas“? Būti geresniam, greitesniam, sėkmingesniam? Ar tai dar viena „negalavimų“ rūšis, priskiriama jauniems žmonėms?

— Šiomis dienomis apie „sėkmingą sėkmę“ girdime visur. Tai pastarųjų metų tendencija. Dauguma žmonių mano, kad jiems tiesiog reikia sėkmės, ir tai demonstruoti socialiniuose tinkluose, susirašinėjimo programėlėse ir panašiai. Tačiau garsiausiai rėkia tie, kurie dažniausiai trokšta daugiausia dėmesio. Tai dažniausiai žmonės su narcisistine asmenybe. Jie nežino, kaip likti šešėlyje, mažai uždirbti ar būti užjaučiantiems ir empatiškiems. Jų pasaulėžiūroje neįsivaizduojama, kad žmogus nenorėtų gyventi prabangiai arba kad jam užtektų kelionių kartą per metus.

Viršininkas – ne mama. Daugelis nežino, kaip įveikti baimę pirmajame darbe. Socialiniai tinklai čia iš mūsų iškrėtė žiaurų pokštą. Žmones, turinčius sveiką savivertę, sunku pastebėti. Jiems nereikia apie save garsinti. Tačiau „pasiekėjai“ užpildo naujienų srautą. Jie negalėjo įrodyti savęs anksčiau nei socialiniai tinklai, nebuvo rodomi televizijoje,  o dabar jie turi galimybę parodyti save šimtams tūkstančių žmonių. Net ir tikrai sėkmingi žmonės suserga „pasiekimų sindromu“.

— Kas čia blogo?

— Nes žmonės negali ramiai gyventi ir dirbti – jiems nuolat reikia ką nors įrodyti kitiems. Tai užima daug laiko, energijos ir sveikatos. Be to, sindromas yra labai užkrečiamas: žmonės mato „pasiekėjų“ įrašus ir nori taip gyventi. Kai nepavyksta, jie kenčia. Tai labai liūdna istorija. Ir jauni žmonės nuo to kenčia masiškai.

• Ką daryti? Ar galima išsigydyti nuo „pasiekimų sindromo“?
• Pirmiausiai turite nusistatyti savo tikrąjį ambicijų lygį, atsakydami į klausimą: „Ko man iš tikrųjų reikia, kad būčiau laimingas, o ką man primeta socialinė žiniasklaida?“ Gražus įvaizdis atitraukia mūsų dėmesį nuo savęs, savo vidinių talentų, tikrųjų troškimų ir poreikių. Nebūtinai reikia norėti milijardų. Nieko nenutiks, jei leisite sau būti įprastam. Dar 2000-aisiais daugelis psichologų ir tinklaraštininkų pradėjo sakyti, kad nebūtinai reikia vairuoti „Bentley“ ir gyventi dvare. Užtenka tiesiog būti geru profesionalu, kuris daro tai, ką moka, ir turi tvirtą pagrindą po kojomis. Jei esate puikus dažytojas, neskubėkite imtis verslo. Darykite tai, ką tikrai mėgstate ir patinka. Niekada nepamiršiu, kaip vienas jaunas profesionalas liūdnai man pasakė, kad jis tik elektrikas, o aš atkirtau: „Tai tikrai šaunu! Elektrikai visada verti savo svorio auksu. Galite būti labai paklausus specialistas, nes mes, taip sakant, gyvename tarp laidų. Viskas aplink mus veikia elektra.“

— Apibendrinant, tada…

— Svarbu įsiklausyti į save, o ne į socialinius tinklus. Jei negalite susidoroti su dabartiniu darbo krūviu ir jaučiate diskomfortą, tuomet turite leisti sau jį sumažinti ir gyventi patogiai.