Kodėl žmonės renkasi augintinius, o ne vaikus?

Augintinių manija pasiekė kulminaciją. Beveik kiekviena šeima turi mažą šunį. Auga tendencija, kai jauni žmonės renkasi augintinius, o ne vaikus. Tai ypač populiaru tokiose šalyse kaip Japonija, Pietų Korėja, Šveicarija, Kinija ir Jungtinės Valstijos. Pavyzdžiui, Japonijoje laikomų augintinių skaičius jau viršija vaikų skaičių šeimose. Šeimininkai su šunimis ir katėmis elgiasi kaip su visaverčiais šeimos nariais, vadindami juos „pūkuotaisiais kūdikiais“ arba pūkuotais mažyliais.

Tiesiog bijo užmegzti santykius su kitais

Kartais žmonės netgi įsigyja egzotiškesnių augintinių – gaidžių ir kiaulių – kuriems perka vežimėlius ir kitus aksesuarus, kaip ir žmonių kūdikiams.

„Artumo troškimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus psichologinių poreikių, –  sakė psichologė Angelė Kazlauskienė. – Mums svarbu rūpintis, būti reikalingiems, jausti emocinį ryšį“.

Bet kodėl šiandien žmonės vis dažniau renkasi gyvūnus kaip globėjus? Finansiniai aspektai neabejotinai vaidina svarbų vaidmenį: kai kurie žmonės vėliau kuria šeimas, tuokiasi, ilgiau užtrunka kurti karjerą, todėl nėra pasiruošę vaikams, kuriems reikia daugiau dėmesio, atsakomybės ir finansinių investicijų nei gyvūnams. Kiti tiesiog bijo užmegzti santykius su kitais, bijodami nusivylimo. Tokiomis aplinkybėmis augintinis tampa patogesniu priežiūros, emocinio artumo ir šeimos gyvenimo objektu.

Pasak specialistės, yra ir kita, grynai psichologinė priežastis. „Šuo suteikia žmogui besąlygiško priėmimo jausmą. Jis neteisia, nelygina ir nesmerkia. Jis džiaugiasi šeimininko sugrįžimu, nepaisant jo sėkmės, amžiaus ar išvaizdos. Šis besąlygiškas palaikymas tampa emocinio komforto šaltiniu, kurio kartais trūksta santykiuose tarp žmonių. Tačiau svarbu suprasti, kad rūpestis ir būti tėvais nėra tas pats. Būti tėvais reiškia pamažu leisti vaikui pereiti į suaugusiųjų pasaulį, priimti jo savarankiškumą, atlaikyti protestus ir padėti jam ugdyti asmenybę. Mylėti vaiką reiškia puoselėti jo asmenybę, o mylėti gyvūną reiškia rūpintis padaru, kuris lieka su mumis visą jo gyvenimą. Tai skirtingi tipai“, – aiškino ji.

Gyvūnas negali tapti vieninteliu laimės šaltiniu

Tačiau, ar gyvūnas gali pakeisti žmonių santykius? – jau visai kitas reikalas. „Po netekties, sunkių skyrybų, ligos ar vienatvės laikotarpio augintinis gali būti didžiulis emocinės paramos šaltinis. Jie padeda žmonėms įveikti krizes, mažina nerimą ir atkuria gyvenimo prasmę bei kasdienybės ritmą“, – tvirtino psichologė.

Anot jos, tačiau gyvūnas negali visiškai pakeisti žmonių santykių, nes žmonių artumas grindžiamas abipusiu dialogu, gebėjimu suprasti vienas kito jausmus, kartu priimti sprendimus, spręsti konfliktus, atleisti, keistis ir tobulėti. Nors ir pasitaiko situacijų, kai peržengiamos ribos tarp sveiko prisirišimo ir emocinio pakeitimo.

„Jei šalia meilės augintiniui lieka vietos šeimai, draugams, vaikams, partneriui ir savo gyvenimui, tai toks prisirišimas yra psichologiškai sveikas, – pabrėžė psichologė. – Tačiau jei gyvūnas tampa vieninteliu laimės šaltiniu, visiškai pakeičiančiu žmonių bendravimą, jei visas jūsų gyvenimas sukasi apie jį, o bet kokie žmonių santykiai pamažu nueina į antrą planą, verta savęs nuoširdžiai paklausti: „Ką aš noriu ir bandau pakeisti?“ Šuo ar katė negali pakeisti vaiko. Ne todėl, kad jų meilė mažesnė, o todėl, kad jos prasmė kitokia. Ir kai suprantame šį skirtumą, nustojame lyginti ir keisti vieną kitu.“