sniegopilys.lt
Dr. Michaelas Shannonas žinojo, kad sergančio, neišnešioto berniuko, sveriančio 1300 kilogramų, išgyvenimo tikimybė yra maža. Nepaisant to, jis, kaip visada, kovojo už savo mažyčio paciento gyvybę. Prieš kelis dešimtmečius niekas negalėjo net įsivaizduoti, ką likimas buvo paruošęs šiam vaikui. Tada mažasis Chrisas Trockis išgyveno, nepaisant mirties tikimybės, rašo kazantoday.com.
Dar pora minučių, ir jis būtų žuvęs gaisre
Po trisdešimties metų, kai vieną naktį gydytojo visureigis greitkelyje kaktomuša rėžėsi į sunkvežimį, būtent Chrisas Trockis, sveikas ir stiprus ugniagesys, ištraukė Michaelą Shannoną iš sumaitotos transporto priemonės. Be tik praėjus ketveriems metams po avarijos vyrai sužinojo kas juos abu sieja.
„Nežinau, kokia buvo tikimybė. Nemanau, kad kas nors supranta, kad tą naktį gelbėjant Michaelą Shannoną iš sumaitoto automobilio, iš esmės neturėjome galimybės jo laiku pasiekti, bet mums pavyko“, – savo interviu sakė Chrisas.
Anot jo, po susidūrimo su sunkvežimiu Michaelo kojos buvo įstrigusios kabinoje. Automobilio durys buvo deformuotos ir užstrigusios. Iš variklio išsilieję degalai užsiliepsnojo. Dr. Shannonas buvo tiesiogine prasme pasmerktas sudegti gyvas.
„Mes jį ištraukėme praėjus 20 minučių po avarijos, užgesinę gaisrą ir hidraulinėmis žirklėmis perpjovę duris. Dar pora minučių, ir jis būtų žuvęs gaisre“, – tvirtino ugniagesys gelbėtojas.
Chriso Trockio vadovaujama ugniagesių komanda nebūtų spėjusi laiku pasiekti tragedijos vietos, jei būtų išvykusi iš depo. Tačiau 4.30 val. jie grįžo iš kito iškvietimo, pravažiavo netoliese, ir tai buvo lemiamas reikalas.
Kol ugniagesiai užgesino gaisrą, Michaelo Shannono batai jau buvo apdegę. Nukentėjusysis buvo nuvežtas į vietinę ligoninę. „Pakeliui su juo kalbėjomės: jis gerai pažinojo mano tėvus“, – sakė Trockis. Žinoma, dr. Shannonas jų mieste dirba jau 42 metus ir gydė tūkstančius vaikų.
Tada gelbėtojas dar pusantro mėnesio lankė savo globotinį ligoninėje. „Supratome, kad turime daug bendro“, – teigė Chrisas. Po to jų keliai išsiskyrė.
Prisimena visų jų vardus
Tačiau ketverius metus jie nežinojo, kas juos sieja po avarijos. Tik po kelerių metų tai buvo atsitiktinai sužinota. Dr. Shannonas pakvietė Trockį savanoriauti ir rinkti pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Renginio metu vyrai užmezgė pokalbį ir staiga suprato, kas juos abu sieja.
„Tai buvo dramatiškiausia scena, kokią tik esu patyręs, – droviai juokavo dr. Shannonas. – Per savo gyvenimą išgelbėjau tris neišnešiotus berniukus. Gerai, kad ugniagesių komandoje buvo tik Chrisas. Jei visi mano berniukai būtų buvę ten, mano širdis būtų sudaužyta. Aš prisimenu visų jų vardus. Taip nutinka, kai praleidi daug laiko su kuo nors. Prieš trisdešimt metų mūsų ligoninėje neturėjome vaikų intensyviosios terapijos specialistų, todėl mes, bendrosios praktikos gydytojai, turėjome rūpintis neišnešiotais kūdikiais.“
Kiekvieną savaitę dr. Shannonas susitinka su savo buvusių pacientų vaikais. Šiuo metu jis lanko Chriso Trockio trijų mėnesių sūnų. Gyvenimas tęsiasi.
„Prieš keturiasdešimt metų mano mentorius man pasakė: „Tiesiog dirbk savo darbą kiekvieną dieną, ir vieną dieną padėka už tai sugrįš pas tave.“ Kas būtų pagalvojęs, kad ji gali sugrįžti būtent tada, kai tau to labiausiai reikia?“, – sakė dr. Shannonas.
Socialinių tinklų nuotraukos
