9 kūno dalys, kurių pavadinimų tikriausiai nežinote

Šiame straipsnyje sužinosite, kodėl kūnas turi įmontuotą uostomąją dėžutę, prieštragusį ir įdubimus, ir kodėl tarpai tarp dantų yra geras dalykas.

 

1. Anatominė uostomoji dėžutė

Pakėlus nykštį aukštyn, jo apačioje – šoninėje rankos pusėje – pastebėsite įdubimą. Ši trikampė įduba yra tarp ilgojo ir trumpojo piršto tiesiamojo raumens sausgyslių, taip pat ilgojo piršto atitraukiamojo raumens.

Ji vadinama „anatomine uostomąja dėžute“ arba stipinine duobėle. Per ją praeina stipininė arterija, ir jos pulsą galima lengvai pajusti. Žmonės, kurių rankos plonos, raumeningos, įdubimas yra ypač ryškus.

Ji buvo taip pavadinta, nes XVIII ir XIX amžiuje žmonės prieš vartodami uostydavo tabaką į šią įdubą.

 

2. Filtrumas

Pažvelkite į savo veidą veidrodyje ir suraskite įdubimą virš viršutinės lūpos. Jis vadinamas filtrumu.  Šis įdubimas yra tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų žinduolių.

Ši sritis yra vieta, kur skirtingos žmogaus veido dalys jungiasi embriono vystymosi metu 2–3 nėštumo mėnesį. Jei kas nors negerai, kūdikiui gali išsivystyti lūpos plyšys. Suplokštėjęs arba išsilyginęs filtrumas yra vienas iš vaisiaus alkoholio sindromo simptomų.

Žmonėms filtrumas yra tik estetiškai patrauklus, tačiau kitiems žinduoliams jis atlieka svarbias funkcijas. Gyvūnams šis filtrumas yra siauras vertikalus plyšys, per kurį drėgmė kapiliariniu būdu teka į nosį, išlaikydama ją drėgną. Kvapą sukeliančios medžiagos per filtrumą per burnos latakus patenka į gleivines.

Tai padeda gyvūnui rasti kvapo šaltinius. Tačiau mums ir mūsų protėviams beždžionėms po nosimi esanti vaga yra likusi, nes mes labiau pasikliaujame regėjimu nei uosle.

Beje, graikiškas žodis „filtrum“ verčiamas kaip „meilės eliksyras“, nes graikai šią sritį laikė itin patrauklia.

 

3. Aknė

Ar kada nors niežėjo nugarą, bet nepasiekėte vietos tarp menčių virš kryžkaulio? Ši pailga kūno sritis taip pat turi savo pavadinimą: aknė. Šį terminą medicininėje literatūroje XVIII a. viduryje pavartojo anglų gydytojas Robertas Jamesas. Nors jis buvo vartojamas ir anksčiau, jis buvo vartojamas kalbant apie gyvūnus, o ne žmones. Jis buvo vartojamas apibūdinti peties keterą, kurios negalima pasikasyti.

 

4. Akromionas

Palieskite savo petį. Ar galite pajusti išsikišusį kaulą pačiame viršuje? Tai yra akromionas. Ši atauga paprastai prisitvirtina prie mentės – ji su ja susilieja, kai žmogui – maždaug 12 metų amžiaus. Tačiau 1–15 proc. atvejų taip neatsitinka ir jis lieka kūne kaip pagalbinis kaulas, nepritvirtintas prie skeleto. Tačiau tai retai sukelia nemalonių pasekmių.

Laisvieji akromionai buvo rasti skeletuose „Mary Rose“ laive, priklausančiame Anglijos karaliaus Henriko VIII laivynui, kuris nuskendo 1545 metais. Įgulos nariai nuo vaikystės praktikavo šaudymą iš lanko su viduramžių lanku, kuriam reikia daug didesnio įtempimo nei šiuolaikiniam olimpiniam lankui. Tai neleido akromionui kauliniu būdu susilieti su mente.

 

5. Glabella

Glabella yra žmogaus veido sritis, esanti tiksliai tarp antakių. Iš lotynų kalbos šis žodis verčiamas kaip „be plaukų, lygi“. Tai yra ryškiausia veido dalis po nosies. Oda čia juda, kai susitraukia raumenys, atsakingi už veido išraiškas.

Medicininiu požiūriu, glabella yra svarbus anatominis orientyras. Pavyzdžiui, neurochirurgijoje ji naudojama kaip žymeklis, nustatantis įėjimo į kaukolę tašką, skirtą patekti į smegenis, o kosmetologijoje – injekcijoms, skirtoms išlyginti raukšles ant kaktos ir tarp antakių.

Be to, oda virš antakių naudojama dehidratacijos požymiams aptikti. Suspauskite ir pakelkite tą vietą. Jei oda elastinga ir grįžta į normalią formą, viskas gerai. Dehidratuotam pacientui oda po pakėlimo lieka ištempta ir ne iš karto grįžta į normalią formą.

 

6. Tragus ir antitragus

Tragus yra mažas kremzlinis iškilimas ausies kaušelio priekyje, esantis netoli išorinės ausies. Lotynų kalba jis vadinamas tragu, o terminas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „ožka“. Ši ausies dalis gavo savo pavadinimą, nes šalia jo augantys plaukai primena gyvūno barzdą. Žmonės taip pat turi antitragą – kremzlinį iškilimą, esantį virš ausies spenelio, priešingoje trago pusėje.

Dėl savo padėties tragus padeda aptikti garsus, sklindančius iš užpakalio. Jis leidžia nustatyti kryptį, iš kurios jie sklinda, ir sustiprina svarbiausius dažnius, papildomai atspindėdamas garsą į vidinę ausį, pagerindamas jos jautrumą. Antitragus atlieka panašią funkciją, bet skirtas garsams, sklindantiems iš priekio.

Kai kuriems gyvūnams, ypač šikšnosparniams, tragus yra ypač svarbus. Jis atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį nustatant grobį ir naviguojant naudojant echolokaciją. Pavyzdžiui, šikšnosparniai gali rasti objektus ir kliūtis trimatėje erdvėje.

 

7. Gnationas

Gnationas yra žemiausias taškas apatinio žandikaulio viršūnėje. Jis naudojamas antropometriniams matavimams.

Gnationo vietos nustatymas yra svarbus veido ir žandikaulių bei plastikos chirurgams. Tai taip pat svarbu boksininkams, nes būtent ten reikia nukreipti smūgius, kad būtų užtikrintas nokautas.

 

8. Mėnuliukai

Ar pastebėjote, kad ant jūsų nagų yra mėnuliukai?!  „Mažų mėnulių“ terminas kilo iš lotyniško žodžio lunula. Tai pusmėnulio formos balkšvos sritys, geriausiai matomos ant nykščių nagų.

Mėnuliukai suteikia įžvalgų apie žmogaus sveikatą. Jei jų nematyti, tai gali rodyti nepakankamą mitybą, anemiją, inkstų nepakankamumą ir širdies ligas.

 

9. Diastema

Diastema yra medicininis terminas, reiškiantis tarpą tarp dviejų gretimų dantų. Ji gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, įskaitant nenormalų dantų vystymąsi ir padėtį, genetinius veiksnius, žandikaulio ir dantenų dydį, trūkstamus dantis arba netaisyklingą sąkandį.

Diastema tarp priekinių dantų, ypač tarp viršutinių kandžių, gali būti gana pastebima. Kai kuriais atvejais ji gali sukelti sunkumų kramtant maistą ar ištariant garsus. Yra daug būdų ją ištaisyti, įskaitant breketus.

Tačiau kai kuriems žmonėms diastema yra natūralus bruožas ir gali suteikti jiems unikalią išvaizdą. Pavyzdžiui, Ganoje, Namibijoje, Nigerijoje ir daugelyje Kenijos bendruomenių ji laikoma vaisingumo ženklu, o kai kurie žmonės netgi sukuria papildomą tarpą tarp dantų naudodami estetinę odontologiją. Viduramžių Europoje buvo tikima, kad moterys su diastema yra itin seksualios – tai pastebėjo Geoffrey Chauceris „Kenterberio pasakose“. O Prancūzijoje žmogus, turintis diastemą, buvo vadinamas „laimingu dančiu“.

Ši išraiška atsirado Napoleono valdymo laikais. Jo kareiviams buvo reikalaujama turėti tobulus priekinius dantis, nes jais jie atidarydavo popierinius šovinius su paraku ir kulkomis. Žmonės su diastema buvo laikomi netinkamais kovai. Todėl kai kurie vyrai netgi susilaužydavo dantis, kad išvengtų karo prievolės.