sniegopilys.lt
Tikriausiai ne vienas skaitytojas jau spėjo pagalvoti: „Kokia nesąmonė? Tai kvailas autorės prasimanymas. Arba ji pati niekada nemylėjo, arba niekada nebuvo mylima. Bet kokiu atveju ji nepažinojo abipusės meilės laimės – kad tai yra visų žemiškų tikslų ir troškimų viršūnė! – rašo psychologytoday.com.
Žmogus visada tampa vulgarus, kai yra patenkintas savimi
Iš dalies sutinku, bet neskubėkime prie išvadų, o pamažu pabandykime tai išsiaiškinti.
Atidžiau pažiūrėkite, įsiklausykite, „pauostykite“ abipuse meile laimingus žmones, pavyzdžiui, vienas nuo kito apsvaigusius įsimylėjėlius ar jaunavedžius. Ar nejaučiate subtilaus vulgarumo kvapo? Kartais net ne vos juntamo, o tiesiai smogiančio į nosį taip, kad norisi nusisukti.
Sakysite: pavydas apėmė… Deja – jei taip būtų, viskas būtų lengva ir paprasta. Belieka tik patiems būti tų vaidmenyje arba jau senatvėje su nostalgija prisiminti jaunystę. Bet iš tikrųjų viskas yra sudėtingiau.
Kas yra vulgarumas meilėje? Tai atvirai žmogaus demonstruojamas ir pateisinamas savanaudiškumas. Žmogus visada tampa vulgarus, kai yra patenkintas savimi, kai pirmoje vietoje yra jo egoistiškai primityvūs tikslai ir interesai, o kitiems žmonėms jis nerūpi. Ar sutinkate?
Bet tai tiesiogiai susiję ir su tais, apie kuriuos ką tik kalbėjome. Abipusiai laimingi mylimieji yra nepaprastai patenkinti savimi, jiems neįdomu niekas, išskyrus save, ir jiems visiškai nerūpi kiti žmonės. Jie yra apsvaigę vienas nuo kito, ir tegul visas pasaulis aplink juos žlunga – jie to net nepastebės.
Tai ir yra grynas vulgarumas. O gal, tiksliau, ne „grynas“, o transformuotu pavidalu. Tai, galima sakyti, yra „porinis“ arba „abipusis“ vulgarumas, kai vulgarumas vienu metu apima abu žmones, kurių egoistiniai interesai ir siekiai sutampa.
Taigi, koks yra šio vulgarumo atsiradimo mechanizmas? Ar tai neišvengiama bet kokioje abipusėje meilėje?
Tragedija, kur meilė yra tik svečias, o ne šeimininkė
Abipusėje meilėje atsiranda vulgarumas tada, kai aplinkinių interesai ir problemos ar išgyvenimai atitolsta ir nuvertėja jų pačių laimės akivaizdoje. Pagalvokite patys: aš džiaugiuosi abipuse meile, bet kiek aplinkinių kenčia, neturėdamos ir nepatirdamos to. Kiek aplink yra žmonių, kurie dabar negali mylėti, nes miršta nuo ligų arba kenčia nuo nepakeliamų psichinių kančių?
Tai ypač akivaizdu vestuvių procesijų pavyzdyje. Kai į santuokų rūmus keliauja automobilių kortežas, skambant muzikai, už daugelio namų langų tuo metu kažkas rėkia iš skausmo, kažkas miršta, kažkas jau mirė ir ruošiasi jį palaidoti.
Bet laiminga pora viso šito nepastebi, nes jie yra apsvaigę nuo meilės, todėl automatiškai tampa vulgariais. Būtent ši akimirka yra tiesos akimirka gimstant vulgarumui. Jei milijonų kančių ir kankinimų fone „išsigąsta“ ar „gėdijasi“ savo naujos „laimingos“ pozicijos, o priešingai, atvirai atidengia savo „laimę“, vulgarumas persmelks dar daugiau.
Žmonės siekia abipusės meilės, bet ar ji visada virsta vulgarumu? Taip – tai tragedija, kur meilė yra tik svečias, o ne šeimininkė. Čia abipusė meilė visada bus su vulgarumo kvapu, jei jos savininkai nelaikys savęs jos nevertais ir slėps nuo kitų žmonių.
Tačiau meile nepiktnaudžiaujama. O „vulgarizuota“ meilė visada atkeršys pati už save. O kerštas labai paprastas – ji išeis. Todėl tie „degantys iš abipusės meilės“ ir vienas kito įsimylėjėliai, kurie nė velnio nesirūpino vienas kitu, vieną neišvengiamą valandą pamatys, kad meilės nebėra, ir labai greitai ims keikti vienas kitą su tuo pačiu entuziazmu, su kuria kažkada mylėjosi.
Ar jums pažįstama ši situacija? Tai „vulgarios meilės“ spąstai. Tada nesivaikykime „abipusės meilės laimės“. Meilė be atsako yra daug saugesnė vulgarumo požiūriu ir kilnesnė.
