sniegopilys.lt
Kai kurie specialistai teigia, kad galima išmokyti žmogų skaityti penkis kartus greičiau nei įprastai. BBC korespondentas nusprendė išsiaiškinti, kaip greitai galima įsisavinti spausdintą informaciją, remdamasis dabartinėmis žiniomis apie smegenis, rašo bbc.com.
Skaitant tekstą, mūsų akys trūkčioja nuo žodžio prie žodžio
Ar turite laiko paskaityti rytinį laikraštį prieš pusryčius? Ar pakanka kelių minučių patikrinti socialinių tinklų atnaujinimus? Ar galite perskaityti naują knygą vienu prisėdimu? Dauguma žmonių skaito maždaug 200 žodžių per minutę greičiu, tačiau teoriškai mes galime priversti smegenis greičiau įsisavinti informaciją.
Kai kurios greitojo skaitymo programinę įrangą kuriančios kompanijos teigia, kad jos pagalba žmogus gali išmokti perskaityti daugiau nei 1000 žodžių per minutę. Pavyzdžiui, perskaityti knygą „Karas ir taika“ tokiu tempu užtruks apie devynias valandas, o knygą „Mobis Dikas“ – apskritai tik tris su puse. Negalite patikėti? Yra mokslininkų, kurie tuo taip pat abejoja. Tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie greitąjį skaitymą ir kuo naudingos yra naujosios technologijos?
Greitojo skaitymo metodai yra pagrįsti tuo, kad skaitomi žodžiai turėtų būti efektyviausiai projektuojami į tinklainės foveolinę zoną. Tai maža vieta tinklainės centre, leidžianti gerai atpažinti objektų, įskaitant raides, formas ir kontūrus. Skaitant įprastą tekstą, mūsų akys trūkčioja nuo žodžio prie žodžio. Problema ta, kad atliekant šį judesį kiekvienas paskesnis žodis ne visada yra foveolinės zonos centre – tai sulėtina jo atpažinimą.
Daugelis greitojo skaitymo programų yra sukurtos taip, kad žodžiai visada būtų optimaliame atpažinimo taške mūsų regėjimo lauke. „Spritz“ programos kūrėjai nusprendė, kad lengviausias būdas tai pasiekti – greitai parodyti žodį po žodžio viename mažame stačiakampyje. Sutelkdamas dėmesį į šią sritį, skaitytojas gali atpažinti žodžius nepajudindamas akių. Skaitymo greitis padidėja be papildomų pastangų.
Patikrinkite patys, kaip veikia „Spritz“, ir galbūt sutiksite su kūrėjų teiginiais. Tačiau Australijos Sidnėjaus universiteto kognityvinės psichologijos profesorė Sally Andrews teigia, kad greitasis skaitymas nėra toks lengvas. Analitiniame dokumente, paskelbtame po to, kai „Spritz“ sulaukė spaudos dėmesio, profesorė Andrews rašė, kad protinės pastangos, skirtos suprasti žodžių reikšmę, gali sulėtinti skaitymo procesą. Mat nepažįstamų ir ilgų žodžių atpažinimas reikalauja daugiau laiko.
Interviu BBC Andrews pažymėjo, kad „Spritz“ verčia skaitytoją atpažinti rašytinę kalbą tokiu pat greičiu, kaip mes atpažįstame šnekamąją kalbą. Bet jei staiga neišgirdome kokio nors pašnekovo žodžio, tada prasmę galime atkurti netiesioginiais ženklais – pavyzdžiui, gestais ar intonacija. Šių netiesioginių ženklų „Spritz“ projektuojamame spausdintame tekste nėra – tai yra, jį sunkiau suprasti.
Sunkiau, bet vis tiek įmanoma – sakys „Spritz“ gerbėjai. Faktas yra tas, kad skaitytojai nesąmoningai pasikliauja savo žiniomis ir patirtimi, spėliodami žodžius, kurių nespėjo atpažinti. Skaitytojo smegenys, kaip ir klausytojo, taip pat geba atspėti trūkstamus žodžius – ypač jei skaitytojas yra susipažinęs su autoriaus rašymo stiliumi. „Sakyčiau, skaitytojas nevisiškai suvokia, kas parašyta, o išplėšia atskirus žodžius ir frazes, – sakė mokslininkė. – Ir kuo daugiau skaitytojas jau žino, tuo efektyviau ši fragmentiška informacija suvokiama“.
Paprašė pastebėti nedidelius skirtumus tarp objektų
Kitos greitojo skaitymo programos taip pat dažniausiai yra pagrįstos trūkstamų ištraukų spėjimu. Pavyzdžiui, „PhotoReading“ sistemoje skaitytojas per knygą atlieka keletą „praėjimų“, pradedant nuo skyrių pavadinimų ir kiekvieną kartą įsisavinant vis daugiau detalių. Profesorė Andrews mano, kad tokių technologijų vartotojai galiausiai perskaito nepilną teksto versiją.
„Kai kuriems žmonėms šie metodai pasiteisina, tačiau jei nuolat didinsite skaitymo greitį, tada teksto fragmentų suvokimo spragos ilgainiui taps tokios didelės, kad jo prasmė bus visiškai nesuprantama“, – teigė ji.
Remiantis tyrimais, skaitymo supratimas smarkiai krenta, kai žmogaus smegenys bando apdoroti daugiau nei 500 žodžių per minutę. Kitaip tariant, anot profesorės Andrews, greitasis skaitymas turi ribas, būdingas žmogaus prigimčiai.
Tačiau skaitymas nėra vienintelis būdas perduoti žinias smegenims. 2011 metais Japonijos ir JAV neurologai teigė radę būdą, kaip pagreitinti paprastos informacijos įsisavinimą. Pirmiausia jie prijungė tiriamuosius prie smegenų skaitytuvo ir paprašė pastebėti nedidelius skirtumus tarp objektų. Po to mokslininkai paprašė dalyvių kelis kartus atlikti užduotį pagal panašų smegenų veiklos modelį. Dėl to savanoriai daug greičiau pradėjo rasti skirtumus tarp objektų, nei tiesiog juos lygindami vizualiai. Mokslininkai pastebi, kad tiriamieji net neįtarė, kad mokosi – todėl mokymosi procesas buvo ypač veiksmingas.
Žinoma, išmokti greitai atskirti skirtingus objektus vieną nuo kito yra daug lengviau nei išmokti atpažinti kiekvieną žodį. Be to, Browno universiteto Rod Ailende (JAV) tyrimams vadovaujantis mokslininkas Takeo Watanabe teigia, kad jo grupė dar nepritaikė šios technikos mokymuisi, kuriam reikia ne tik objekto atpažinimo, bet ir supratimo. Tačiau, anot jo, metodas „teoriškai turėtų paskatinti mokymosi procesą pagreitinti, nesumažinant medžiagos supratimo lygio“.
„Bet jūs galite padidinti skaitymo greitį be tokių sudėtingų gudrybių, – pradedantiesiems sako profesorė Andrews. – Tereikia patobulinti savo rašybos įgūdžius. Žmonės, kurie moka greitai skaityti ir greitai rašyti, paprastai informaciją įsisavina veiksmingiau nei tie, kurie moka greitai skaityti, bet nemoka rašybos. Tačiau puikiai žinodami žodžių rašybą, galite greičiau perskaityti. Aš tai vadinu „leksine kokybe“, – sakė profesorė.
Taigi, jei išmokus atmintinai rašybos žodyną, pritaikius išmaniąsias technologijas ir visas žinias, ar galima skaityti ir suprasti tekstus didesniu nei 500 žodžių per minutę greičiu? „Tai milijono dolerių klausimas. Ir aš neturiu atsakymo“, – teigė profesorė Andrews.
