Kodėl perdega meilė?

Yra tik viena priežastis – žmonės nesupranta, ko tikėtis iš meilės. Tada žmogaus galvoje būna tiek daug sumišimo, kai jis, matydamas savo antrosios pusės abejingumą, nežino, kaip elgtis, irgi  tampa abejingas ir meilė perdega.

Priežastis  viena – žmogaus egocentrizmas arba savininkiškumo jausmas. Tai yra, tu manęs nemyli ir aš tavęs nebemylėsiu. Reikalas tas, kad daugelis nori abipusės meilės. Mylėti be išskaičiavimo, naudos sau – tai altruizmas.

Bet jei mergina sėdi sukryžiavusi rankas, nieko nedaro ir tikisi abipusės meilės (arba vyras taip pat), tada kyla logiškas klausimas – kas, be jūsų, suteiks jums šį abipusiškumą?  Todėl pirmiau pažvelkite  į veidrodį  ir paklauskite savęs: „Ar verta mylėti šį arogantišką ir egoistišką žmogų?“. Tai netgi galima perskaityti  iš akių. O gal jūsų  norai, susiję su konkrečiu žmogumi,  neverti jo dėmesio?

Ryškiausias pavyzdys – kai pasirenkamas žmogus, nusprendžia, kad kažkokia nežinoma  ir nematoma jėga  įplieks to žmogaus meilę. Arba merginos švytinčiomis akimis, kurios tik ir svajoja apie meilės tyrumą. Kaip tada  turi jaustis vyrai, išgirdę, kad jų meilė „netikra“?

Žinia, meilė  gali būti įvairialypė, padedanti žmogaus asmeniniam tobulėjimui, pasiekti, kaip atrodė iki tol, nepasiekiamų dalykų.  Meilė – tai laimė visomis jos apraiškomis, džiaugsmas ir degančios akys.

Kiekvienas žmogus gali  perdegti, ypač jei meilė buvo vos apčiuopiama, silpna ir , juo labiau,  be atsako.  Todėl net ir didžiausių trūkumų turintis žmogus gali su tuo susidoroti. Tokia meilė artima abejingumui, todėl išlaiko šaltą protą.

Prisiminkite savo santykius, kuriuose lengvai perdegėte dėl meilės. Tarkim, mergina paliko vaikiną, bet jis nebėgiojo paskui ją. Tada ji pati grįžo po poros savaičių.  Vaikinas elgėsi logiškai,  veiksmai buvo nuoseklūs, todėl jis lengvai atlaikė silpną meilę ir su ja susitvarkė.

Todėl ne šiaip sau posakis „dega meile“ arba „perdegė meile“ siejama su ugnimi. Tačiau ugnis nėra tik civilizacijos raidos šuolis ir reiškinys, susijęs su šiluma. Tai gaisrai, nelaimės ir mirtis. Taip pat ir meilė.

Gebėjimas valdyti ugnį yra svarbus įgūdis. O gebėjimas išlaikyti meilę  rodo asmenybės brandumą.

Gebėjimas mylėti, gebėjimas klausytis, gebėjimas prisitaikyti – tai jūsų asmenybės esmė ir raida.

Silpnas žmogus sugeba atlaikyti silpną meilę, bet kas atsitinka, kai jis susiduria su stipria? Jis  paprasčiausiai neatlaiko jos, pradeda byrėti į šipulius ir palūžta. Jei gaisrai gali sunaikinti miestus, tai stipri meilė tikrai sunaikins silpną asmenybę.

Bet ar verta patirti stiprią meilę?  Net ir  tada, kai teks sau prisipažinti: „Aš nepajėgiau išlaikyti meilės“. Matote, kokia kompetentinga ir kolektyvinė yra pasąmonė. Būtent tokiais žodžiais kalbama apie tą meilę, kuria perdegama.

Yra žmonių, kurie  sako, kad nepaisant to, jog daug iškentėjo dėl meilės, niekada nebuvo pavydūs, visada buvo pasiruošę paleisti žmogų, kuriam kažkas nepatiko. Ar toks žmogus iš tikrųjų mylėjo? Taip, bet jo meilė  buvo silpna. Asmenybė negimsta stipri, ji tokia tampa. Turi būti paskata tapti, ir jei žmogus niekada nejautė  stiprios ir didelės meilės, vadinasi, jis visai nemylėjo. Nes jo  meilės taurė nebuvo pusiau pilna. Greičiau  tai buvo aistra, trumpalaikis susižavėjimas ir  nieko daugiau.

Nesmerkite tokių žmonių. Jų asmenybė yra tiesiog silpnesnė už meilę, kurios jie troško. Jie nežino, nes nepatyrė tikrosios meilės galios.

psichologė Angelė Kazlauskienė