sniegopilys.lt
Kartais noras susitaikyti kyla dėl brandaus apmąstymo ir iš mūsų būties gelmių. Tačiau kartais mes sutinkame atleisti pernelyg skubotai arba dėl netinkamų priežasčių. Kaip apgalvotai ir sąmoningai atleisti? – rašo psychologytoday.com.
Iš tikrųjų vien noro atleisti neužtenka. Taigi, norėdami atleisti savo tėvams, pirmiausiai turite išsivaduoti nuo kaltės jausmo ir kitų spaudimo. Bėda ta, kad mes mažai kalbame apie tai.
„Vaiko galvoje tėvai visada teisūs, – sako psichoanalitikas Gabrielis Rubenas. -Vaikas, su kuriuo netinkamai elgiamasi, tiki, kad jis pats už tai atsakingas. Neretai ši įsivaizduojama atsakomybė tampa kančių priežastimi tiems, kurie laiko save kaltais dėl išgalvotų klaidų ir vienaip ar kitaip už jas baudžia. Ir dažniausiai auka prisiima kaltę“.
Anot psichoanalitiko, prieš tikėdamasis atleidimo, pirmiausiai žmogus turi pripažinti save auka, tai yra nekaltu žmogumi. Priešingu atveju giliai viduje ir toliau jausis kaltas.
Tas pats atsitinka, jei netinkamas elgesys buvo netyčinis.
Gabrielio Rubeno aiškinimu, vaikui visada sunkiau atleisti tėvams, kurie nepripažįsta savo klaidų. Taigi, norint atleisti savo gimdytojams, reikia praeiti šiuos etapus.
- Suteikite sau pasirinkimo teisę
Net jei manote, kad esate pasirengę atleisti, svarbu nuo pat pradžių žinoti, kad neatleisti taip pat yra teisėtas pasirinkimas. Ir nesvarbu, ką apie tai galvoja aplinkiniai. Šis sprendimas nesusijęs su žmogaus ambicijomis, užsispyrimu, o tik su giliausiais jausmais ir išgyvenimais.
Tačiau norint tą padaryti, reikia pasakyti sau: „Aš privalau“, bet nepasiduoti kitų spaudimui.
- Duokite sau laiko
Netinkamas elgesys, kad ir koks būtų jo pobūdis, trukmė ir motyvai, sukelia gilius ir stiprius jausmus: baimę, pyktį, neapykantą, skausmą, gėdą, neviltį… Todėl norint atsikratyti šių jausmų, prireiks laiko. „Atvirai paklauskite savęs: ką aš iš tikrųjų jaučiu, kai galvoju apie tai, ką patyriau, ir ką patyrė tie, kurie išgyveno šias sunkias akimirkas? Žodžiai: „Jaučiu neapykantą“, „Man gėda“ yra būtinas žingsnis sąmoningo sprendimo link“, – teigė psichoanalitikas.
Anot jo, norint įvertinti jums padarytą psichologinę žalą, turite duoti sau laiko. Yra skirtumas tarp žmogaus, kuris buvo įskaudintas ar sumuštas, ir to, kuris, pavyzdžiui, nebuvo paprasčiausiai palaikomas. Tačiau kai kurie išgyvenimai dėl to, laikui bėgant gali išnykti savaime.
- Jausitės pasielgę teisingai
Psichoanalitiko teigimu, atleidimas yra narcisistinis veiksmas, jis pakylėja mus mūsų pačių akyse. Tai taip pat suteikia ramybės santykiams. Šie du argumentai paaiškina, kodėl dažnai atleidžiama per anksti. Tačiau džiaugsmas, kurį jis teikia, yra trumpalaikis. Norint pajusti visišką ramybę savyje, norint atleisti, pirmiausia turime pereiti visus vidinių konfliktų, kuriuos kursto prieštaringos emocijos ir dviprasmiški troškimai, etapus… – o gal po viso šito apsispręsime, kad nenorime atleisti
Kad ir koks būtų sprendimas, priimtas po apmąstymo, mes jį išgyvensime kaip teisingą. Jausimės tarsi grįžę į save, išsivadavę iš įkyrių minčių ir emocijų.
„Mums visiems turėtų būti būdingas krikščioniškas atleidimas, padedantis ištrinti neigiamą praeitį ir pradėti gyvenimą iš naujo, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tuo tarpu palikti ramybėje tą, kuris mums pakenkė, taip pat yra viena iš atleidimo formų. Ne taip seniai po ilgos pertraukos sutikau savo seserį. Vengdavome kalbėti apie praeitį… Ir kartu smagiai leidome laiką. Dabar esu laisvas nuo bet kokio kartėlio savo šeimai. Nors, žinoma, kiekvienas atvejis yra skirtingas“, – sakė psichoanalitikas.
Jo įsitikinimu, neatleisti reiškia pakenkti sau.
- Parodykite gailestingumą
Net suaugusius vaikus, bendraujant su tėvais, kartais apima kaltės jausmas, baimė nebūti mylimiems. „Galite pasakyti savo tėvams, kad jums reikia laiko pagalvoti arba kad jūs dar nesate pasirengę atleisti. Ši pozicija padeda netapti savo emocijų įkaitais. Taip pat prasminga pagalvoti, kaip norite išreikšti savo atleidimą, kokiais žodžiais pasakyti tai, kaip tiksliausiai perteikti savo jausmus“, – aiškino psichoanalitikas.
Jo teigimu, tačiau atleidimas neturėtų būti priemonė sumažinti padarytą žalą arba pateisinti motiną ar tėvą. O nenoras atleisti, neturėtų būti būdas atkeršyti. Taip pat galima atleisti (arba neatleisti) gimdytojui, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Šis simbolinis veiksmas turi tokias pačias pasekmes kaip ir atleidimas akis į akį.
„Galite parašyti laišką ir išsaugoti arba sunaikinti, kalbėtis su juo žiūrėdami į jo nuotrauką, garsiai ar tyliai išreikšti atleidimą… Kad ir kokį būdą pasirinktumėte, po kurio laiko tikrai pajusite palengvėjimo jausmą.
5.Gerbkite save ir kelkite pagarbą kitiems
Atleidimas neuždeda jokių įsipareigojimų ir nesuteikia jokių teisių tam, kuriam atleidžiama. Atleidžiantis turi visišką teisę pasirinkti, kokius santykius jis nori palaikyti ateityje. Galimi visi variantai: nebematyti tėvų, išvykti ar suartėti. Tikslinga sutelkti dėmesį į tai, ką laikome tinkama sau, nesiteisindami. Toks elgesys padės išlikti norimos situacijos šeimininkais ir tuo pačiu gerbti save ir kelti pagarbą kitiems.
- Atleidus, sustiprėja emocinis dvasinis ryšys
Priešingai nei įprasta manyti, atleidimo faktas iš karto nenudžiugina. Neretai nutinka atvirkščiai: ateina tuštumos jausmas, net pyktis, nepasitenkinimas – šie jausmai atima daug jėgų ir dėmesio, kad galėtų suteikti mūsų gyvenimui prasmės ir tikslo. Tada nelieka nieko kito, kaip įveikti šį etapą, kuris pats savaime yra atsigavimo forma.
„Galiausiai, visada turime prisiminti, kad atleidus, sustiprėja emocinis dvasinis ryšys ir santykiai tampa artimesni, šiltesni ir jaukesni“, – sakė psichoanalitikas.
