sniegopilys.lt
Ar kada susimąstėte, kaip poruojasi žmonės, kurie visiškai netinka vienas kitam? Kaip žmonės toleruoja smurtą santykiuose – emocinį, fizinį? Kodėl daugelis nori gauti meilę iš tų, kurie nemoka mylėti, pripažinimo iš tų, kurie nemoka vertinti?
Tiki iliuzija, kad viską galima lengvai pakeisti
Daugelis kartoja tėvų tarpusavio santykių scenarijų, kuriame yra absoliutinės vertės deficitas, bet kodėl? Kodėl tokie žmonės nenutraukia santykių, akivaizdžiai matydami, kad nieko gero iš to nebus? Ir atvirkščiai, ar jie stengiasi iš visų jėgų, nusipelno, nepaisant tokių pastangų beprasmiškumo?
Taip yra daugiausia todėl, kad nesame išmokyti pasitikėti savo jausmais. Kai jausmai sako: „Kažkas negerai“, mes ignoruojame šį signalą, pasikliaudami tikėjimu, iliuzija, kad mes patys kažką neteisingai supratome ar blogai padarėme. Arba iliuzija, kad viską galima lengvai pakeisti.
Kitaip tariant, yra dalis tokių, kurie nujaučia, kas vyksta, ir pakankamai subtiliai. Ir yra dalis tokių, kurie ignoruoja tai, kas vyksta, ir mėgina pakeisti tikrovę.
Viena mano klientė ištekėjo už vyro, kuriuo ji besąlygiškai tikėjo. Kaip bebūtų keista, ji niekam kitam nepatikėjo savo jausmų, tačiau sugebėjo juo patikėti.
Moteris man prisipažino, kad vaikystėje santykiai su mama buvo gana įtempti ir komplikuoti. Mat mama nuolat pažeidinėjo asmenines ribas: skaitė dukters laiškus, kišosi į visus jos reikalus. Įsižeisti ir juo labiau supykti ant mamos buvo neįmanoma, nes ji iškart imdavo kaltinti dukrą!
Taigi susiformavo dvilypė asmenybė: viena – įžeistas vaikas, kita – ta, kuri tikėjo motina ir kad ant jos nevalia pykti!
Ši moteris ėmė labai nepasitikėti savo jausmais – juk to išmokė mama, kuri nepripažino jos jausmų, reikalaudama savo ir priimti visa tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Moteris neretai nuvertina savo pačios jausmus
Ir taip moteris pasirinko netinkamą vyrą, kuris pasirodė per infantilus, kad galėtų būti atrama. Žinia, vien jausmais negalima pasitikėti, nes jie gali būti ir „neteisingi“!
Kita mano klientė, moteris, vaikystėje, iš tėvo sulaukė daug pašaipų ir patyčių. Tačiau mama sakė, kad „tėtis ją myli“. Mergina norėjo patikėti savo motina, juk ji yra artimiausias žmogus!
Ir vėl susidarė „dvi asmenybės“: įžeistas, nepasitikintis vaikas, kuris niekam negalėjo atsiverti. Ir moteris, pasirinkusi netinkamą partnerį santykiuose. Be to moteris, nuvertinusi savo pačios jausmus. Kadangi ji labiau pasitikėjo savo mama nei savimi: „Nekreipk dėmesio į pašaipas, tai meilė!“.
Vaikui labai svarbu, kad jo jausmai būtų atpažįstami ir nebūtų bandomi įtikinti. Kadangi jausmai mus palaiko, per juos atpažįstame, kas mums tinka, o kas ne. Žmogus, būdamas sąlytyje su savo jausmais, neklauso ką kiti sako ar mėgina įtikinti. Jis klauso savęs: „Kaip aš jaučiuosi šiuose santykiuose? Ar yra jausmas, kad esu gerbiamas? O gal priešingai – jaučiu nuolatinį spaudimą?“. Ir panašiai.
Kaip žmogus netiki savo jausmais, jis ima labiau tikėti kitų pasakytais žodžiais ir pažadais. Tai yra jam lengviau patikėti apgaule ir manipuliavimu. O kai kurios moterys net užmezga smurtinius santykius, kuriuose turi atlikti aukos, nesuvokiančios, kad tai pasirinko savo valia, vaidmenį.
psichologė Angelė Kazlauskienė
