
Francesca ir Thomas Santana, dviejų sūnų tėvai, svajojo apie dukrą. Ilgai lauktas stebuklas atėjo į jų gyvenimą 1985 metų spalį. Francesca Santana nė neįtarė nieko blogo, kai Niujorko Bruklino rajone, „East Flatbush“ dalyje, esančioje Brookdale‘o ligoninės naujagimių palatoje, užkalbino šviesiaplaukę moterį. Abi moterys, veiduose švytint šypsenoms, pro langą stebėjo naujagimius.
Trimis dienomis anksčiau, 1985 metais spalio 18 d., Francesca susilaukė trečiojo vaiko – mergaitės, kurią pavadino Marlene. Kai Francesca parodė į ją, kita moteris ėmė negailėti komplimentų, tvirtindama, kad Marlene – pati gražiausia ir ramiausia iš visų naujagimių. Francesca padėkojo, o jos širdį užliejo patys šilčiausi jausmai. Tačiau net baisiausiame sapne nesapnavo, kas jos laukia ir šio skausmo negali numalšinti iki šiol…
Nepažįstamoji paprašė Francescos parodyti savo kūdikį
1985 metais spalio 18 d. Thomas ir Francesca Santana šventė savo trečiojo vaiko – ilgai lauktos mergaitės, vardu Marlene, gimimą. Nors jau turėjo du sūnus, pora svajojo apie dukrą ir dėkojo likimui už tokią brangią dovaną. Francesca negalėjo nustoti žavėtis naujagimiu ir jau įsivaizdavo jos pirmuosius žingsnius ir džiaugsmingą juoką. Tačiau visa tai amžinai liko tik svajone jos galvoje…
Gimė ilgai lauktas kūdikis. Bruklino Brookdale‘o ligoninės gydytojai pastebėjo mergaitės geltos požymių ir buvo priversti pratęsti jos buvimą gimdymo skyriuje, kad galėtų atidžiau stebėti naujagimį. Praėjus kelioms dienoms po gimdymo, laiminga mama nusprendė aplankyti savo dukrą ligoninės naujagimių palatoje. Įėjusi ji pamatė nepažįstamą moterį, vaikštančią tarp lovelių ir su susidomėjimu apžiūrinėjančią kiekvieną kūdikį. Francesca nusprendė paklausti jos, ką ji čia veikia. Moteris atsakė, kad yra vieno iš kūdikių mama, ir dėl kažkokios priežasties paprašė Francescos parodyti savo kūdikį. Kai Francesca tai padarė, nepažįstamoji apsidžiaugė, rašo mysterydelver.com straipsnyje „Stealing A Life“.
„Ji man patiko nuo pat pradžių! Ji yra gražiausias ir mieliausias kūdikis pasaulyje“, – pasakė ji ir, vos spėjusi atsisveikinti, skubiai išėjo iš palatos.
Tuo metu Francescai tai pasirodė keista, nes mažai kas nepažįstamo vaiko laiko gražesniu už savo. Ir, galų gale, kuris kūdikis buvo jos? Kodėl ji to neparodė? Tačiau visos šios mintys greitai išnyko. Francesca nerimavo dėl Marlene sveikatos, ir tai buvo vienintelis jos rūpestis.
Išrašymas iš ligoninės buvo numatytas spalio 21 d. Gydytojai padarė išvadą, kad kūdikis yra visiškai sveikas, ir tą rudens dieną juodvi pagaliau buvo išrašytos. Francesca lėtai rinko savo daiktus ir dovanas, įsitikindama, kad nieko nepamiršo. Ji suvyniojo kūdikį į geltoną ir rausvą antklodę ir galiausiai išėjo iš ligoninės palatos, kad susitiktų su savo artimaisiais. Prieškambaryje laukė draugai, kurie padėjo jai grįžti namo. Jos vyras buvo išvykęs į komandiruotę, todėl negalėjo dalyvauti tokiame svarbiame įvykyje.
Nusikaltėlė pagrasino pistoletu
Laiminga mama, nešdama kūdikį ant rankų, su draugais išėjo iš ligoninės ir nusprendė siauru skersgatviu trumpiau nueiti iki autobusų stotelės. Vos spėjusi pasukti už kampo, joms kelią pastojo moteris. Francesca iš karto atpažino ją kaip keistą nepažįstamąją, kurią prieš porą dienų sutiko vaikų skyriuje. Šį kartą ji prabilo pirmoji:
- Kur eini? – paklausė moteris.
- Namo, – atsakė Santana, apimta nerimo ir baimės.
- Pagaliau! Visą dieną tavęs laukiau, – su nepasitenkinimu tarė keista praeivė, tada iš rankinės išsitraukė pistoletą ir nukreipė jį į Francescą.
- Darykite, kaip sakau, ir niekas nenukentės, – įsakė nepažįstamoji.
Išsigandę draugai sustingo iš baimės ir lėtai nusekė paskui nepažįstamąją. Nuėję šešis kvartalus, jie atsidūrė apleistame šiukšlyne. Jie galvojo, kad moteris tiesiog paims jų pinigus ir papuošalus, o tada jie eis savais keliais, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tačiau nusikaltėlė turėjo kitų planų…
- Aš jau sakiau, kad tavo kūdikis yra pats gražiausias ir aš jį pasiimu, – tvirtai pasakė nepažįstamoji. Ji pagrasino Francescai ginklu, ir moteris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atiduoti savo ilgai lauktą kūdikį į šio monstro gniaužtus. Vėliau moteris įlipo į už kampo stovinčio balto 1976 metų „Chevrolet Malibu“ be numerių keleivio sėdynę ir automobilis nulėkė nežinoma kryptimi. Draugai taip ir liko išsižioję iš netikėtumo.
Vienintelis dalykas, kurį draugams pavyko pamatyti, buvo išblukęs raudonas užrašas ant automobilio šono, taip pat vairuotojas vešliais plaukais ir tamsiais akiniais. Jie įtarė, kad tai galėjo būti moteris. Santana ir jos draugai kuo greičiau nuskubėjo į ligoninę, iš kur pranešė apie įvykį policijai. Tyrėjai nedelsdami ėmėsi ieškoti aprašyto automobilio, tačiau net ir turėdami jo požymių, negalėjo jo rasti.
Kiekvienas atvejis buvo kruopščiai ištirtas
Po kurio laiko policija kreipėsi į žiniasklaidą, tikėdamasi paspartinti tyrimą. Bylai vadovavęs Kennethas Monahanas sušaukė spaudos konferenciją, kurios metu apibūdino įtariamąją: „Graži, šviesios odos moteris, 25–30 metų, ispaniško veido bruožų, 175 cm ūgio ir sverianti apie 59 kg. Ji turi trumpus, sruogelėmis pažymėtus plaukus ir labai išraiškingas akis. Ji vilki neišraiškingus drabužius: tamsias kelnes ir pilką švarką.“ Be nusikaltėlės išvaizdos, buvo paviešinta ir ši informacija apie pagrobtąją Marlene: „Ūgis: 50 cm, svoris: 3 kg, rudos akys ir tamsūs plaukai. Skiriamasis bruožas: nežymus vienos pėdos deformavimas.“
„Prašau, jei ją matėte, skambinkite policijai! Noriu, kad mano dukra būtų atgauta. Man jos reikia! Negaliu be jos gyventi!“ – maldavo žiūrovų Francesca.
Jos kreipimasis sujaudino susirūpinusių televizijos žiūrovų širdis, ir netrukus policija pradėjo gauti skambučius iš visos šalies. Budrūs piliečiai pranešė matę moterį, panašią į fotorobotą. Nė vienas įtariamasis neišvengė policijos, ir kiekvienas atvejis buvo kruopščiai ištirtas, bet, deja, nė viena užuomina niekur nevedė.
1989 metų lapkritį į bylą įsitraukė FTB. Ekspertai sudarė naujagimės Marlene pagrobusios moters psichologinį profilį. Jie teigė, kad vienas iš šių veiksnių galėjo paskatinti ją atlikti tokį siaubingą ir desperatišką poelgį: persileidimas arba savo vaiko mirtis, nevaisingumas ar psichinė liga. Policija ir detektyvai nedelsdami peržiūrėjo visų Bruklino gyventojų medicininius įrašus ir padarė išvadą, kad nė viena iš moterų, kurios atitiko nė vieną iš charakteristikų, neatitiko sudėtinio eskizo. Brookdale‘o ligoninės personalo darbuotojai taip pat pranešė, kad niekada anksčiau nebuvo matę pagrobėjos.
Tėvai vis dar laukia jos sugrįžimo
Paaiškėjo, kad pagrobimo dieną Marlene tėvas ir Francescos vyras Thomas buvo Dominikos Respublikoje su sūnumis, todėl jis buvo nedelsiant atmestas kaip įtariamasis. Jis buvo užsiėmęs savo verslo – maisto prekių parduotuvių tinklo – valdymu ir plėtra. Jo šeima jį apibūdino kaip pavyzdingą tėvą ir vyrą, kuris niekada neskriaudė savo šeimos. Sužinojęs apie įvykį, jis niekada neatsigavo, o vėliau paaiškėjo, kad neatsigavo ir jo žmona. Po dviejų savaičių ji susikrovė daiktus ir išėjo, palikusi vyrą, tuo pačiu metu toliau skambindama Kennethui Monahanui, norėdama pasiteirauti apie tyrimo eigą. Deja, tyrėjas neturėjo jokių naujienų. Potencialių liudininkų skambučiai darėsi vis retesni, o visi Marlene pėdsakai atrodė dingę amžiams.
Nepaisant to, detektyvai toliau nagrinėjo tris pagrindines versijas. Pagal pirmąją, bevaikė šeima nusprendė susilaukti vaiko labai barbarišku būdu. Tai patvirtina faktas, kad moteris pati pasirinko kūdikį iš naujagimių, vadinasi, greičiausiai norėjo jį pasilikti sau.
Antroji versija linksta prie prekybos žmonėmis. Ši pasaulinė problema egzistuoja daugelyje šalių, ir Jungtinės Valstijos tikrai nebuvo išimtis. Geriausiu atveju Marlene galėjo būti perduota savo šeimai, o blogiausiu – parduota kitiems.
Trečiojoje versijoje detektyvai tyrinėjo šeimos giminaičius ir pažįstamus, kurie galėjo būti susiję su pagrobimu. Ištyrę kiekvieną iš jų „po mikroskopu“, jie negalėjo susieti kūdikio dingimo su nė vienu iš jų.
Nepaisant to, kad nuo Marlene dingimo praėjo 40 metų, Thomas ir Francesca Santana tiki, kad jų dukra gyva ir tikrai bus surasta vieną dieną. Kiekvieną spalio 18 d. jie švenčia savo dukrelės gimtadienį, tikėdamiesi, kad vieną dieną prie jų prisijungs ir pati gimtadienio savininkė. Tuo tarpu Bruklino policija faktiškai nutraukė tyrimą dar 2004 metais, teigdama, kad bylą atnaujins, jei atsiras naujų įrodymų ar užuominų.
2010 metais, naudojant specializuotą programinę įrangą, buvo sukurtas ir paskelbtas 25 metų Marlene atvaizdas, paremtas jos tėvų nuotraukomis. Žinoma, sunku pasakyti, ar jis tikslus, nes mergina niekada nebuvo nufotografuota. Vienintelė tyrėjų viltis yra ta, kad jei Marlene gyva, ji vieną dieną nuspręs įkelti savo DNR profilį į viešai prieinamą JAV duomenų bazę ir pagaliau sužinos savo istoriją.
Socialinių tinklų nuotraukose: Marlene mama (apačioje), šeima (kairėje) ir kaip galėtų atrodyti Marlene
sniegopilys.lt










