
Mūsų interviu cikluose žinomi ekspertai atsako į klausimus, kuriuos paprastai kaip ir nepatogu užduoti: atrodo, kad visi jau žino, o klausdami atrodysite kvailai. Šį kartą kalbėjomės su psichologe Angele Kazlauskiene apie tai, ar skaitmeninė priklausomybė yra tikrai pavojinga ir kaip ją atskirti nuo paprasto domėjimosi internetu.
- Kas yra skaitmeninė priklausomybė ir kaip ji pasireiškia?
- Pradėkime nuo to, kas yra priklausomybė. Tai destruktyvaus elgesio forma. Ji gali būti cheminė, pavyzdžiui, priklausomybė nuo alkoholio. Ji taip pat gali būti necheminė – skaitmeninė priklausomybė yra viena iš jų. Šios priklausomybės rūšys dar vadinamos elgesio priklausomybėmis.
Skaitmeninė priklausomybė yra patologinis potraukis leisti laiką žaidžiant kompiuterinius ir internetinius žaidimus arba nuolat naršant socialiniuose tinkluose ir kituose interneto ištekliuose. Tai sutrikdo žmogaus gebėjimą kontroliuoti savo elgesį. Jis nesuvokia, kiek laiko praleidžia naudodamasis kompiuteriu, žaidimų konsole ar išmaniuoju telefonu.
Mes skiriame dviejų tipų priklausomybę: patologinę priklausomybę nuo žaidimų ir interneto priklausomybę. Pirmoji netgi įtraukta į naują, vienuoliktąjį Tarptautinės ligų klasifikacijos leidimą. Tai reiškia, kad priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų dabar yra oficiali psichiatrinė diagnozė. Tačiau abu tipai gali būti priežastis kreiptis į specialistą.
– Jei žmogus nuolat naudojasi telefonu, bet „tai jam netrukdo“, ar tai yra priklausomybė?
– Kontekstas čia yra viskas. Svarbu atkreipti dėmesį į bendrą visų tipų priklausomybių simptomą: sutrikusią elgesio kontrolę.
Priklausomybę turintis žmogus gali žaisti internetinius žaidimus ar naudotis socialiniais tinklais ne iš anksto nustatytu laiku, o bet kuriuo metu, net ir pačiu netinkamiausiu. Pavyzdžiui, jis gali būti užsiėmęs kažkuo rimtu, dirbti ir turėti daug suplanuotų užduočių. Tačiau staiga, užuot sutelkęs dėmesį į svarbią užduotį, jis pradeda žaisti mėgstamą žaidimą. Arba jis supranta, kad ilgą laiką naršė savo socialinių tinklų paskyrose, užuot dirbęs. Tai yra priklausomybės požymis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko praleidžiama prie skaitmeninių išteklių. Jei kas nors valandą praleidžia žaisdamas žaidimą, o tada lengvai jį baigia ir tęsia savo dienos darbus, viskas gerai. Tačiau žmogui, priklausomam nuo žaidimų, laiko, kurį jis praleidžia prie savo įrenginio, niekada nepakanka. Jis nori daugiau. O jei kas nors bando pertraukti jo veiklą – pavyzdžiui, partneris ar šeimos narys – jis tampa labai nusiminęs, suirzęs ir apimtas neigiamų emocijų.
Jei žmogaus prioritetai pasikeičia ir laikas, praleistas internete, tampa svarbiausias, tai taip pat yra įspėjamasis ženklas. Pavyzdžiui, moksleivis gali praleidinėti pamokas, kad galėtų žaisti žaidimus. Suaugęs asmuo gali apleisti darbą ar tėvystės pareigas.
Kitas priklausomybės požymis – sveikų kūno poreikių nepaisymas. Tai reiškia, kad žmogus gali riboti miegą, sotų valgį pakeisti greitu maistu ir energetiniais gėrimais – visa tai tam, kad išvengtų žaidimo nutraukimo.
- Ar tai simptomas, jei kas nors patiria stiprų nerimą, kai pamiršta telefoną arba išsikrauna jo baterija?
- Šiandienos žmogus tiesiogine prasme visą savo gyvenimą praleidžia išmaniajame telefone, kuriame yra svarbiausi kontaktai: momentinių pranešimų programėlės, dienos planavimo priemonės, pažinčių programėlės, internetinė bankininkystė ir taip toliau. Trumpai tariant, viskas, kas padeda bendrauti su kitais ir jaustis saugiai. Todėl suprantama, kad žmogus gali patirti didelį nerimą, jei pamiršta savo įrenginį. Toks elgesys nebūtinai rodo priklausomybę. Tai rodo, kad žmogus tiesiog neturi kitų įrankių, kurie galėtų atlikti tas pačias funkcijas kaip ir jo išmanusis telefonas.
Baimė likti be veikiančio telefono taip pat gali būti tam tikrų sutrikimų simptomas. Pavyzdžiui, asmuo, turintis obsesinį-kompulsinį sutrikimą, stengiasi, kad jo įrenginys visada būtų rankose. Be to, baterija turėtų būti įkrauta bent 90 proc. Žmogus mano, kad jei telefonas bus toli arba nustos veikti, pavojaus atveju jis negalės išsikviesti pagalbos. Todėl, kad neliktų be pagalbos, jis nuolat tikrina baterijos lygį.
Esminis dalykas: tai gali būti priklausomybės simptomas, bet tai nėra būtinybė. Svarbu tai, kad daugeliu atvejų toks elgesys nėra normalus. Dažnai tokia reakcija yra padidėjusio nerimo ar kitų sutrikimų požymis.
- Kodėl kartais jaučiu norą patikrinti savo telefoną, net jei negavau jokių naujų pranešimų?
- Telefono tikrinimas yra įprotis. Jis atsiranda todėl, kad žmonės naudoja savo įrenginius svarbiems poreikiams patenkinti. Išmanusis telefonas yra įrankis su specifinėmis funkcijomis. Mes bendraujame su žmonėmis, vykdome verslo reikalus ir leidžiame laisvalaikį naudodami šiuos įrenginius. Todėl laikui bėgant žmogui atsiranda noras nuolat jį tikrinti. Tačiau įprotis nebūtinai reiškia priklausomybę. Pavyzdžiui, dantų valymas nereiškia, kad esame priklausomi nuo savo dantų šepetėlio. Žmogus, kuris paima išmanųjį telefoną į rankas, tuo metu bando išspręsti svarbią problemą. Pavyzdžiui, šis noras dažnai kyla, kai mums nuobodu ir telefone pramogaujame. Paimame savo įrenginį į rankas, nes neturime kito būdo susitvarkyti. Neįsivaizduojame, ką dar galėtume padaryti, kad išvengtume nuobodulio.
Šį įprotį galima įveikti. Norėdami tai padaryti, turime pratintis padėti įrenginį į šalį. Tiesiog eikite į kitą kambarį, kuriame planuojate praleisti laiką, ir neimkite telefono su savimi. Taip pat išmokite pastebėti būseną, kurioje siekiate telefono. Ar pastebėjote, kad jums nuobodu? Paklauskite savęs, kas dar padėtų jums susidoroti su šia emocija, rasti džiaugsmo ar atitraukti dėmesį. Ieškokite šių būdų.
Įprotis šiuo atveju nėra tas pats, kas priklausomybė. Kalbame apie pastarąją, kai atsiranda netinkama adaptacija, tai yra, nesugebėjimas tinkamai įsitraukti į įvairius gyvenimo procesus dėl išmaniojo telefono.
- Kodėl mes taip mėgstame naršyti socialinius tinklus, net jei viską jau matėme kelis kartus anksčiau?
- Čia vėlgi viskas susiję su įpročiais. Turime dopamino sistemą, kuri juos formuoja. Ji padeda mums kaupti patirtį, saugoti tam tikras asociacijas ir sustiprina naudingus elgesio modelius. Pavyzdžiui, ji signalizuoja: nelieskite kažko karšto – nusideginsite.
Ta pati sistema sako: „Jei jums liūdna, paimkite išmanųjį telefoną – iš karto pasijusite geriau.“ Jums bus įdomu, vienatvės jausmas išnyks, galėsite pabendrauti su draugais. Juk tai jau daug kartų nutiko anksčiau.“ Ir kuo dažniau šis veiksmas kartojamas, tuo tvirčiau jis įsitvirtina. Kitą kartą, kai kils panaši būsena, psichika vėl pasiūlys pažįstamą, laiko patikrintą metodą. Ji jums primins: „Atidarykite vaizdo įrašą, nuotraukas, patikrinkite socialinius tinklus ir pasijusite gerai. Tai yra nusiraminsite, įgysite aiškumo ir kontrolės jausmą, pakelsite sau nuotaiką – kitaip tariant, gausite tai, ko jums reikia.“ Kodėl žmogus gali vėl ir vėl peržiūrinėti įrašus, nors visus juos jau matė anksčiau? Psichika turi tikslą: grįžti į tą pačią būseną, kurioje buvome praeitą kartą ir sukurti lygiai tokias pačias emocijas.
Dėl to paties tikslo žiūrime filmus, kuriuos matėme vaikystėje, arba klausomės pažįstamos muzikos. Šiomis akimirkomis mums nereikia naujumo. Priešingai, norime patirti tuos pačius malonius jausmus, kuriuos patyrėme anksčiau.
– Kodėl žmonės jaučiasi išsekę ir pavargę praleidę ilgą laiką internete?
– Puikus klausimas. Yra įdomus tyrimas apie tai, kas nutinka, kai žmonės žiūri vaizdo įrašus. Vienai grupei buvo duoti 10 minučių trukmės vaizdo įrašų rinkiniai ir paprašyta juos žiūrėti iš eilės. Kitai grupei buvo leista kontroliuoti žiūrėjimą, t. y. jie galėjo perjungti vaizdo įrašus arba atsukti atgal.
Įdomu tai, kad pastaroji grupė patyrė mažesnį pasitenkinimą vaizdo įrašu, o nuobodulys netgi padidėjo. Pasirodo, kad per pirmąsias kelias minutes socialinėje žiniasklaidoje ar vaizdo įrašų bendrinimo svetainėse žmonės iš tikrųjų patiria susidomėjimą ir malonumą. Kitaip tariant, nuolat atnaujinamas srautas ir vaizdo įrašai gali būti geros laisvalaikio priemonės. Tačiau vėliau apima nuobodulys ir išsekimas. Mokslininkų teigimu, taip yra dėl nuolatinio dėmesio perjungimo tarp reikšmių, vaizdų ir kontekstų.
Tyrėjai padarė išvadą, kad malonumas kyla pasinėrus į vaizdo įrašą, o ne nuolat perjungiant. Žmogus, kuris nesigilina į jokią istoriją, neleidžia sau patirti džiaugsmo. O nuolatinis šokinėjimas nuo vieno įrašo prie kito veda prie nuovargio. Susidomėjimas mažėja, o nuovargis auga. Galiausiai apima emocinis išsekimas, kuris labai panašus į tai, ką žmonės patiria perdegimo sindromo metu.
– Jei negaliu valgyti ar užmigti be įjungto vaizdo įrašo ar tinklalaidės – ar tai normalu?
– Ne, nenormalu. Žmonės užmigdami pasitelkia kognityvinę, emocinę ir elgesio savireguliaciją. Kitaip tariant, jie eina miegoti tyloje ir tamsoje. Šios sąlygos yra būtinos, kad smegenys ir nervų sistema gautų signalą: „Naktis. Man reikia pailsėti.“ O norint sukelti būtinas reakcijas, kurios padeda jiems užmigti, turime biologinį mechanizmą, kuris jiems padeda tai padaryti.
Jei žmogui reikia papildomų foninių garsų, tai reiškia, kad jis negali apsieiti be išorinės savireguliacijos priemonės. Taip nutinka vaikui, kuris dar nėra iki galo įvaldęs savo vidinių mechanizmų. Štai kodėl vaikams skaitomos pasakos prieš miegą ir dainuojamos lopšinės. Šie išoriniai dirgikliai padeda jiems geriau reguliuoti savo būseną – klausytis, pavargti ir galiausiai užmigti.
Tačiau suaugusiesiems tokios išorinės pagalbos poreikis nėra normalus, o miego sutrikimas.
Svarbu nustatyti, kodėl žmogus negali užmigti tyloje. Dažniausiai priežastis yra nerimas, rūpesčiai ir apmąstymai – nuolatinis neigiamų minčių kartojimas ir atkūrimas galvoje, kurio neįmanoma išjudinti.
Ši būsena nėra susijusi su skaitmenine priklausomybe. Tai veikiau nesugebėjimas savęs reguliuoti. Tarkim, žmogaus gyvenime vyksta kažkas nerimą keliančio, todėl jis gali užmigti tik padedamas išorinių dirgiklių.
– Ar laiko apribojimai programėlėse iš tikrųjų veikia, ar juos lengva ignoruoti?
– Laiko apribojimai veiks tik tuo atveju, jei žmogus išsiugdys įprotį nedelsiant reaguoti į laiko apribojimo pranešimą ir nedelsiant atsijungti.
Galima specialiai išmokti nutraukti veiksmą. Pirmiausia, žmogus gali kelis kartus įsivaizduoti, mintyse kartodamas, ką daro po laiko apribojimo pranešimo. Pavyzdžiui, uždaro socialinį tinklą, išjungia išmanųjį telefoną ir nedelsdamas jį padeda į šalį. Tada šį elgesį reikia įvaldyti motoriniu lygmeniu, kartojant reikiamus veiksmus, kol jie tampa sąlyginiu refleksu. Tada laiko apribojimo pranešimai tikrai veiks.
Dabar įsivaizduokite, kad žmogus, išgirdęs įspėjimą, toliau naršo internete. Šiuo atveju jis išsiugdo priešingą sąlyginį refleksą – ignoruoja laiko apribojimo pranešimą. Ir po poros dienų jis visiškai nustos pastebėti laiko apribojimo pranešimus.
Kitaip tariant, laiko apribojimai veikia, jei žmogus turi tikslą išvengti priklausomybės ir supranta, kaip formuojasi jo elgesys. Jis turi išmokti pertraukti savo veiksmus valios pastangomis. Priešingu atveju visi apribojimai ir signalai yra nenaudingi.
- Kaip išvengti skaitmeninės priklausomybės?
- Priklausomybė gali išsivystyti žmonėms, kuriems priklausomybės objektas – internetas ar žaidimas – tampa vieninteliu teigiamų emocijų šaltiniu. Asmenybės bruožai, gyvenimo būdas, nuotaikos sutrikimai ar nerimas gali trukdyti jiems rasti malonumą kitais būdais.
Dėl to žmogus gali pastebėti, kad pamažu pradeda vis daugiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose ar internetiniuose žaidimuose. Tačiau paprastai jis mano, kad sąmoningai renkasi šią veiklą ir gali lengvai mesti, jei nori. Taip, tai dar ne priklausomybė. Tačiau laikas pagalvoti apie tai, nuo ko norite pabėgti ir ką norite gauti iš žaidimų ar interneto. Tai yra, ieškoti savo galimos priklausomybės priežasčių. Nustatykite, kodėl norite likti internete, kas jums ten vertinga, ir pagalvokite, kaip šiuos dalykus gauti kitu, saugesniu būdu.
Pavyzdžiui, jums gali trūkti bendravimo ir priėmimo. Verta ieškoti galimybių tai pasiekti realiame gyvenime. Tai galite padaryti savarankiškai arba padedant specialistui. Tai taip pat padės jums išsiaiškinti, ar turite kitų sutrikimų, kurie trukdo objektyviai įvertinti savo būklę.
Toliau turite pašalinti priklausomybę sukeliančią medžiagą iš savo prieigos. Tai reiškia, kad turite ištrinti žaidimą ar programėlę, palikti žaidimų bendruomenę. Arba galbūt net apriboti laiką, kurį naudojate savo išmaniuoju telefonu.
Tačiau svarbiausia yra užpildyti savo gyvenimą prasme. Pirmiausia turite atrasti savo vertybes – tai esminis žingsnis. Tada turite į savo gyvenimą įtraukti įvairovės, kad jis teiktų saugumą, ramybę ir įdomius tikslus. Ir, svarbiausia, daugybę malonumo šaltinių.
- Kas gali nutikti, jei bus ignoruojama ši priklausomybė ir nieko nedaroma?
- Yra sutrikimų, kuriuos vis sunkiau gydyti, jiems progresuojant. Priklausomybė yra viena iš jų. Kuo ilgiau žmogus yra priklausomas nuo įsisenėjusios priklausomybės, tuo labiau mažėja jo veiksmų kontrolė. Jei kas nors praleidžia laiką internete, nepaisydamas savo kūno poreikių, gali pablogėti jo atmintis ir kognityviniai gebėjimai. Be to, kai žmogus visiškai susitelkia į žaidimą ar socialinę žiniasklaidą, jis gali praktiškai nebekreipti dėmesio į kitus. Dėl to sunkiau užmegzti ir palaikyti santykius. Tai gali sukelti problemų tiek asmeniniame gyvenime, tiek mokantis, tiek darbe.
Be to, jei priklausomybė negydoma, ji gali progresuoti. Iš pradžių, norint gauti kitą džiaugsmo ir malonumo dozę, žmogui reikės praleisti vis daugiau laiko žaidžiant ar naršant internete. Vėliau jis gali pastebėti, kad ankstesnio stimuliacijos lygio nebepakanka ir jis trokšta daugiau. Tokiose situacijose prie skaitmeninės priklausomybės kartais gali prisijungti kita priklausomybė, pavyzdžiui, cheminė. Taigi, ignoruoti priklausomybę yra bloga mintis.
Todėl, jei jūs ar jūsų artimas žmogus pradėjote praleisti žymiai daugiau laiko internete nei anksčiau ir tai jus vargina, rekomenduoju atlikti interneto priklausomybės testą, kurį sukūrė Kimberly Young. Tai trumpa anketa su 20 klausimų. Šį testą galite susirasti internete. Rezultatai padės jums objektyviau įvertinti savo ar jūsų artimojo elgesį. Jie taip pat parodys, ar viskas vis dar normalu, ar jau laikas imtis veiksmų, kad išvengtumėte priklausomybės.
sniegopilys.lt




