sniegopilys.lt
Įsivaizduoti santykius po šimto metų yra sunkiau, nei atrodo. Technologijos keičiasi sparčiai, tačiau žmogaus poreikis būti mylimam, geidžiamam ir svarbiam kažkam yra daug ilgalaikiškesnis. Žmonės greičiausiai vis tiek įsimylės, pavydės, išsiskirs ir nerimaus dėl neatsakytų žinučių XXII amžiuje. Tiesiog aplinkybės, kuriomis visa tai vyks, bus visiškai kitokios.
Pirmasis pasimatymas taip pat pasikeis
Jei dabartinės tendencijos išliks, meilė taps ir technologiškai pažangesnė, ir laisvesnė nuo įprastų scenarijų. Partneriai bus randami tiksliau, atstumas taps mažiau svarbus, o santuoka pagaliau nustos būti privalomu kiekvienų rimtų santykių etapu. Tačiau pagrindinė problema vargu ar pasikeis: net ir pažangiausios technologijos negali nuspręsti už žmogų, su kuriuo jis iš tikrųjų nori praleisti didžiąją savo gyvenimo dalį.
Šiandien pažinčių programėlės pirmiausia siūlo nuotraukas, trumpus aprašymus ir kelis paieškos parametrus. Po šimto metų šiuolaikiniam žmogui šis metodas gali atrodyti toks pat primityvus kaip laikraščių skelbimai. Sistemos galės atsižvelgti į didžiulį kiekį informacijos apie žmogaus asmenybę, pomėgius, įpročius, bendravimo stilių ir gyvenimo planus. Žmogui greičiausiai bus pasiūlyti ne tūkstantis atsitiktinių profilių, o keli žmonės, kurių suderinamumas yra tikrai aukštas. Tačiau mažai tikėtina, kad netikėtumo elementas bus visiškai pašalintas. Žmonės dažnai įsimyli žmogų, kuris ne visai atitinka tam tikrų savybių sąrašą. Jiems gali netikėtai patikti balsas, juokavimo būdas, kvapas, išvaizda ar visiškai nenuspėjamas jausmas. Todėl technologijos greičiausiai taps daug geresnės organizuojant susitikimus, tačiau jos negalės garantuoti pačios meilės.
Pirmasis pasimatymas taip pat pasikeis. Prieš susitikdami asmeniškai, žmonės galės ilgai bendrauti per labai realistiškas virtualias erdves, kuriose buvimo jausmas bus žymiai stipresnis nei šiandieniniuose vaizdo skambučiuose. Poros iš skirtingų šalių galės vaikščioti po virtualų miestą, žiūrėti filmą ar beveik fiziškai jausti vienas kito buvimą. Atstumas tarp susitikimo su kuo nors ir tikro susitikimo su juo bus žymiai trumpesnis. Tuo pačiu metu žmonės galės iš anksto daug daugiau suprasti savo potencialų partnerį. Ar jų požiūris į vaikus, pinigus, karjerą, gyvenamąją vietą ir įprastą gyvenimo ritmą yra suderinamas, paaiškės dar prieš atsirandant pirmiesiems rimtiems jausmams. Tai gali sumažinti santykių, kurie nutrūksta dėl esminių neatitikimų, skaičių. Tačiau vis tiek bus neįmanoma visiškai pašalinti romantiško netikrumo, nes žmonės laikui bėgant keičiasi. Galbūt pagrindinis ateities klausimas bus ne „kur susitikti“, o „kaip išsirinkti iš pernelyg gerai tinkančių variantų“. Paieškoms tampant tikslesnėms, sprendimas apsistoti ties vienu žmogumi psichologiškai gali tapti dar sunkesnis. Meilė išliks ne tik tinkamo partnerio paieškomis, bet ir pasirinkimu nustoti be galo ieškoti.
Ateityje šios galimybės gali tapti visiškai įprastos
Po šimto metų vienos, universalios šeimos scenarijaus idėja greičiausiai dar labiau susilpnės. Jau šiandien žmonės tuokiasi vėliau, ilgiau gyvena kartu iki santuokos, dažniau kalba apie gyvenimą be vaikų ir ne visada sieja santykių rimtumą su oficialiu statusu. Ateityje šios galimybės gali tapti visiškai įprastos. Poros galės likti nesusituokusios metų metus, nereikalaujant to įrodyti tradicine ceremonija. Tuo pačiu metu pati santuoka vargu ar išnyks. Žmonės mėgsta simbolius, pažadus ir viešus būdus parodyti savo rimtumą. Tiesiog vestuvės gali nebebūti suvokiamos kaip privalomas perėjimas į tradicinę šeimą. Vieniems tai liks romantišku įvykiu, kitiems – pirmiausia teisine sutartimi, o tretiems – visiškai nereikalinga. Ilgesnė gyvenimo trukmė taip pat gali reikšmingai pakeisti santykius. Jei žmonės aktyviai gyvens žymiai ilgiau, pažadas praleisti visą gyvenimą kartu įgaus visiškai kitokią prasmę. Šiandien keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų santuoka atrodo labai ilga, tačiau ateityje santykiai gali trukti septyniasdešimt, aštuoniasdešimt ar daugiau metų. Tam reikės, kad pora galėtų kelis kartus iš naujo pažinti vienas kitą. Trisdešimties ir aštuoniasdešimties metų žmogus gali turėti visiškai skirtingus pomėgius, asmenybes ir gyvenimo planus. Todėl stabilūs ateities santykiai greičiausiai bus kuriami ne pažadu niekada nesikeisti, o gebėjimu nuolat iš naujo kurti savo bendrą gyvenimą. Poros dažniau aptars naujas intymumo taisykles, tikslus ir formatus skirtingais etapais. Ištikimybė vis dažniau gali reikšti ne nekintančio scenarijaus laikymąsi, o sąmoningą vienas kito perrinkimą. Įsivaizduokite porą, kuri susipažino 2126 m., būdama dvidešimt penkerių. Sulaukę šešiasdešimties, jie kelis kartus pakeitė profesijas ir šalis, ir jų dar laukia keli dešimtmečiai aktyvaus gyvenimo. Jiems teks iš naujo nuspręsti, kur gyventi, kaip tvarkyti savo laiką ir ko jie nori iš santykių dabar. Galbūt gebėjimas įveikti tokius pokyčius bus pagrindinė stiprios ateities poros savybė.
Pavydas taip pat įgis visiškai naują vietą
DI greičiausiai bus beveik kiekviename santykių etape. Jis galės padėti žmonėms užmegzti naujų pažinčių, siūlyti pasimatymų idėjas, versti kalbą realiuoju laiku ir priminti partneriams apie svarbius įvykius. Žmonės galės geriau formuluoti sudėtingas mintis prieš pokalbį arba pamatyti konfliktą iš kitos perspektyvos. Technologijos taps savotišku nuolatiniu bendravimo asistentu. DI kompanionai taip pat gali tapti įprasta gyvenimo dalimi. Vieniems jis bus bendravimo, fantazijos ir emocinės paramos šaltinis, o poroms – dar viena bendrų pramogų forma. Galima įsivaizduoti suasmenintus personažus, kurie prisimena daugelį metų trukusį bendravimą, vystosi kartu su vartotoju ir padeda jiems geriau suprasti savo norus. Tai galėtų padaryti žmones sąmoningesnius realiuose santykiuose, jei technologijos būtų naudojamos kaip papildymas.
Pavydas taip pat įgis visiškai naują vietą. Šiandien poros ginčijasi dėl patiktukų ir žinučių, tačiau po šimto metų jos gali aptarti virtualius personažus, labai tikroviškus skaitmeninius pasimatymus ar dirbtinai sukurtus vaizdus. Atsiras naujos taisyklės dėl to, kas laikoma asmenine fantazija ir kas pažeidžia poros susitarimus. Tokie pokalbiai greičiausiai bus visiškai įprasti. Tačiau net ir tobuliausias virtualus ryšys nepaneigs tikro žmogaus vertės. Tikras partneris gali netikėtai persigalvoti, priversti jus juoktis netikėtais būdais, nesutikti ir pasiūlyti savo požiūrį į gyvenimą. Būtent ši nepriklausomybė santykius daro abipusius. Technologijos gali padaryti bendravimą patogesnį, bet meilė vis tiek bus įdomi būtent todėl, kad kitas žmogus nėra pritaikytas jūsų poreikiams. Galbūt naudingiausias pokytis bus kalbinių ir geografinių ribų išnykimas. Jei vertimo sistemos taps praktiškai nematomos, žmonės galės laisvai kurti santykius už savo kalbos ir šalies ribų. Sąvoka „per toli vienas nuo kito“ taip pat taps mažiau reikšminga. Potencialus žmonių, su kuriais įmanomas tikras supratimas, ratas taps platus.
Žmonės labiau vertins pagarbą, emocinį suderinamumą
Meilė taps laisvesnė, bet partnerio pasirinkimas bus dar rimtesnis. Ateitis žmonėms greičiausiai pasiūlys daug daugiau galimybių laimingai gyventi be įteisintų santykių. Dirbtinio intelekto kompanionai, išvystyta socialinė aplinka, nauji bendravimo būdai ir finansinė nepriklausomybė sumažins poreikį ieškoti partnerio vien dėl vienatvės baimės. Žmonės galės ilgiau likti vieniši, nejausdami, kad gyvenimas yra nepilnavertis. Dėl to santykiai dažniau užsimegs ne iš būtinybės, o iš nuoširdaus noro būti su konkrečiu žmogumi. Tuo pačiu metu reikalavimai partneriui gali tapti didesni. Jei vienatvė yra patogi, santykių, kurie nuolat blogina gyvenimą, toleravimas tampa beprasmis. Žmonės labiau vertins pagarbą, emocinį suderinamumą, abipusį susidomėjimą ir gebėjimą derėtis. Materialinis poreikis išlaikyti porą kartu greičiausiai taps mažiau svarbus. Tačiau tai taip pat sukurs naujus spąstus: nesibaigiančias tobulo atitikmens paieškas. Jei technologijos nuolat atskleis, kad kažkur egzistuoja žmogus, turintis dar didesnį suderinamumą, dabartinis partneris gali atrodyti ne toks tobulas. Ateities santykiai turės išmokti egzistuoti praktiškai begalinio pasirinkimo pasaulyje. Gebėjimas sąmoningai nustoti ieškoti gali tapti viena svarbiausių romantiškų kompetencijų. Tuo pačiu metu žmogiškoji patirtis greičiausiai išliks stebėtinai pažįstama. Žmonės lauks atsakymo iš patinkančio žmogaus, bijos pirmas prisipažinti ir liūdės po išsiskyrimo. Jie vis tiek klausinės draugų ar dirbtinio intelekto, kodėl jų partneris staiga tapo šaltesnis ir ką reiškė ta keista pastaba pasimatyme.
Automatinis vertimas gali išplėsti intymumo galimybes
Technologijų kraštovaizdis radikaliai pasikeis, tačiau pati emocinė meilės logika gali pasirodyti daug atsparesnė. Po šimto metų santykiai greičiausiai taps įvairesni, technologiškai pažangesni ir mažiau priklausys nuo senų socialinių taisyklių. Tačiau jų vertė gali netgi padidėti. Jei žmogui nebereikia partnerio dėl pinigų, statuso, pagalbos namuose ar vienatvės palengvėjimo, noras praleisti savo gyvenimą su juo tampa dar labiau savanorišku pasirinkimu. Galbūt ateities meilė bus mažiau susijusi su poreikiu būti kartu, o daugiau su nuolatiniu sprendimu likti artimiems. Prognozuoti santykius po šimto metų yra tik preliminaru, tačiau esamos tendencijos rodo tolesnį šeimos modelių įvairovės didėjimą, vėlesnį ir sąmoningesnį partnerio pasirinkimą bei daug platesnį technologijų naudojimą pasimatymams ir bendravimui. Dirbtinis intelektas, virtualios erdvės ir automatinis vertimas gali išplėsti intymumo galimybes, o patogesnis savarankiškas gyvenimas sumažins vien iš būtinybės sudarytų sąjungų skaičių. Tuo pačiu metu pagrindiniai žmogaus poreikiai – meilė, pripažinimas, geidžiamumas ir emocinis saugumas – vargu ar išnyks. Veikiau keisis meilės įrankiai ir formos, o pagrindinis klausimas išliks tas pats: kodėl iš daugybės galimų partnerių mes nuolat renkamės vieną konkretų žmogų.
