Noriu, bet negaliu įsimylėti: kodėl ir ką daryti?

„Aš tiesiog nežinau, kaip mylėti“, „Atrodo, kad net negaliu pradėti mylėti“, „Visi įsimyli ir užmezga santykius, bet aš, regis, negaliu mylėti nė vieno.“ Atrodo, kad nuoširdžiai norite eiti į pasimatymus, jausti drugelius pilve ir užmegzti santykius. Tačiau praktiškai kažkas tiesiog neveikia – tarsi įsimylėjimo mechanizmas būtų išjungtas. Mes nagrinėsime, kodėl žmonės negali įsimylėti, ar tai problema ir ar reikia ką nors dėl to daryti.

 

Neretai susitelkiama į kitas vertybes

Viena vertus, mus slegia menkai užmaskuoti stereotipai: žmogus, kuris ilgą laiką būna vienišas, visuomenės vis dar gali būti vertinamas kaip „keistas“. Kita vertus, yra pasaulis, kuris pastaraisiais metais pabrėžė savarankiškumą ir nepriklausomybę. Dėl šio požiūrio populiarėjimo kartais gali atrodyti gėdinga norėti intymumo – tarsi tai reikštų, kad tau blogai būti vienam.

Tai nėra taip paprasta, nes meilė yra daugiau nei jausmas. Tačiau net ir nepaisant socialinių tendencijų, viskas aplink mus atrodo persmelkta įsimylėjimo žavesio: draugai, kolegos, filmų, TV laidų, knygų ir net žaidimų personažai nuolat įsimyli. Iš išorės tai atrodo kaip kažkas nepaprastai magiško – du žmonės taip suartėja, kad sudaro savotišką „svajonių komandą“. Jie jaučiasi artimi vienas kitam, visada turi apie ką kalbėtis ir su kuo pasikalbėti. Jų gyvenimas atrodo dvigubai pilnavertis ir gyvybingesnis. Ir atsižvelgiant į tai, vienas žmogus gali prieiti prie išvados, kad ir jis norėtų būti šios „įsimylėjėlių bendruomenės“ dalimi. Ir nusiminti, jei negali įsimylėti.

Dėl viso to galime patirti labai prieštaringų emocijų. Kartais šis ambivalentiškumas veda prie to, kad, regis, norime suartėti su kuo nors, bet giliau vengiame santykių ir sabotuojame ryšius su potencialiais partneriais, toliau klausdami savęs: „Kodėl aš nebegaliu įsimylėti?“

Emocijas gali būti sunku įveikti dėl įvairių priežasčių.

Taip neretai nutinka dėl to, kad susitelkiama į kitas vertybes.  Kitaip tariant, gyvenime pasitaiko laikotarpių, kai pernelyg susitelkiame į vienos srities – pavyzdžiui, studijas, darbą, karjeros siekimo. Išsikeliame ambicingus tikslus ir jų siekiame, kartais nepastebėdami, kaip kitos mūsų interesų sritys slysta tiesiog mūsų akyse. Susitelkimas į konkretų gyvenimo etapą gali susiaurinti mūsų akiratį – kiekvieną dieną užpildome gerai apgalvota, aiškia ir produktyvia rutina, nepalikdami vietos kūrybiškumui. Gana sunku susipažinti su naujais žmonėmis ir geriau juos pažinti, kai kiekviena dienos minutė suplanuota. Tokioje aplinkoje mūsų socialiniai ratai retai plečiasi, o kai plečiasi, tą patį ciklą kartojame vėl ir vėl.

Nežiūrime į žmogų pakankamai ilgai, kad pamatytume ką nors svarbaus ar įdomaus, nes mūsų smegenys sutelktos į kitas užduotis. Neįsileidžiame jo į savo rutiną, nes neįsivaizduojame, kodėl turėtume teikti pirmenybę nepažįstamam žmogui ir „atitraukti“ savo brangų laiką nuo svarbių reikalų. Įsitikiname, kad aplinkui tiesiog nėra nieko kito, o tai reiškia, kad tai puikus metas visą laisvalaikį skirti savo interesams. Galų gale pajutę vienatvės pliūpsnį, vėl atidarome pažinčių programėlę…

Sutelkti dėmesį į save ir savo tikslus yra protinga ir sveika, tačiau įsimylėjimas taip pat reikalauja erdvės. Jei norite santykių, palikite jiems vietos savo gyvenime.

Gyvuoja įsitikinimas, kad vėl įsimylėjus, lengviau susidoroti su išsiskyrimo skausmu. Praktiškai šis modelis dažnai atsigręžia prieš mus pačius. Juk santykiai nesibaigia tą akimirką, kai priimate tvirtą sprendimą išsiskirti ir netgi aptarti visas detales. Smegenims reikia laiko (ir tai kiekvienam skirtingai), kad apdorotų šią informaciją.

 

Gerovė nebepriklauso nuo partnerių

Jei kiekvienas braukimas į dešinę pažinčių programėlėje atrodo kaip maža išdavystė, o iššokantis langas „Tai pora!“ verčia jus norėti padėti telefoną ir nusiprausti po dušu, tiesiog skirkite sau šiek tiek laiko – akivaizdu, kad dar nesate pasiruošę naujiems santykiams. Jie netruks amžinai. Tačiau dabar pats laikas įsiklausyti į savo jausmus – ne „likti ištikimam“ savo buvusiajam, o pasirūpinti savimi ir iki galo suvokti išsiskyrimą.

Jei ankstesni santykiai vystėsi ir (arba) baigėsi skausmingai, ši patirtis gali paveikti dabartinį požiūrį į suartėjimo su žmogumi sąvoką. Galbūt ankstesni santykiai jums atnešė tiek daug kančių, kad nesąmoningai visą romantiškų santykių formatą žymite kaip „Neprasidėk, blogai baigsis“. Kai horizonte pasirodo žmogus, kuris mums gali patikti, tarsi mūsų galvoje suskamba žadintuvas: „Ei, mes jau tai patyrėme, nesivelk“. Tai kognityvinis iškraipymas, kurį galima spręsti su psichologu, kad suprastumėte, jog santykiai  – tai kančia.

Evoliucija privertė žmones manyti, kad būti vienam yra nepalanku: išgyventi daug lengviau ir maloniau yra grupėje ar su partneriu. Tačiau mes, XXI amžiaus žmonės, nuėjome ilgą kelią nuo savo primityvių protėvių. Mūsų gyvenimas tiesiogine prasme nebepriklauso nuo partnerių. Iš pradžių mes tikrai nesąmoningai sekame kartų patikrintu modeliu: kai jaučiamės vieniši, kreipiamės į žmones. Tačiau jei išorinis pasaulis mus skaudina labiau nei izoliacija, išmokstame veiksmingos vienatvės meno.

Štai kaip auga ir plečiasi mūsų asmeninė erdvė: mes pamažu pasisaviname saugias „teritorijas“ – pomėgius, vietas ir veiklas. Mes mylime ir vertiname šią sistemą, todėl ją giname nuo „pašalinių“, jei jie atrodo priešiški ar grėsmingi. Nesulaukę šilumos, supratimo ir meilės, kai mums jų beviltiškai reikia, galiausiai pradedame jų vengti.

Toks elgesys būdingas žmonėms, turintiems vengiantį prisirišimo jausmą.  Paprastai toks žmogus  santykius vertina kaip gana nuobodų formalumą. Suartėjęs su kuo nors, jis jaučiasi taip, lyg jam trūktų oro, tarsi įsibrovėlis būtų įsiveržęs į jo „teritoriją“. Kartais intymumo idėja atrodo net gana patraukli, tačiau kiekvieną kartą žmogus mano, kad nerado „to vienintelio“. Nenorėdamas eiti į kompromisus, jis nesąmoningai stengiasi, kad santykiai iširtų, manydamas, kad „tiesiog nebeturi ką įsimylėti“.

 

Perfekcionistai iš savęs ir kitų reikalauja neįmanomo

Dažnas užmezga santykius, turėdamas didesnį ar mažesnį gyvenimo bagažą. Puiku, kai šiuose „lagaminuose“ telpa visokie geri dalykai – pomėgiai, aistra, dėmesys savirealizacijai, atvirumas naujiems dalykams, gyvenimo džiaugsmas. Tačiau iš tikrųjų ne visada taip būna – galime būti pavargę ir perdegę. Ir kartais būtent čia mes klystame – tikime, kad galime „pabėgti“ nuo savo niūrios realybės į stebuklingus santykius, kuriuose iš karto atsigausime, gausime dozę gyvybės teikiančios energijos ir gyvensime visiškai kitokį gyvenimą.

Kas iš tikrųjų vyksta? Santykius pradedame būdami būsenoje, kurioje neturime tam energijos. Atrodo, kad viskas klostosi ne taip nuo pat pradžių – partnerį renkamės ne pagal įprastas vertybes, o pagal emocinės skylės, kurią norime, kad ji užpildytų, vertybes. Į juos neinvestuojame ir atsinešame tik savo poreikius, nes šiuo metu nieko kito neturime. „Geriausiu“ atveju (atsižvelgiant į poreikius, bet ne į žmogų), renkamės partnerį su gelbėtojo sindromu. Blogiausiu atveju, mes išbandome santykius su žmogumi, kuris iš tiesų galėtų mums tikti.

Paprastai, paprašyti apibūdinti idealų partnerį, žmonės išvardija, kas jiems iš tiesų svarbu – pavyzdžiui, panašūs pomėgiai, bendra šeimos gyvenimo vizija ar bendra politinė pozicija. Tačiau kartais žodis „tobulas“ suprantamas pernelyg tiesiogiai. Sunku įsimylėti, kai kiekvienam potencialiam partneriui pateikiamas didžiulis reikalavimų sąrašas. Kartais sąrašas būna toks ilgas ir detalus, kad žmogaus, atitinkančio visus kriterijus, tiesiog nėra. Perfekcionistai iš savęs ir kitų reikalauja neįmanomo – pavyzdžiui, „noriu vaikino, kuris būtų grubus, pasitikintis savimi ir žiaurus su visais, bet su manimi elgtųsi kaip mielas mažas kačiukas, gerai gamintų maistą, mėgtų stovyklauti ir šokti pramoginius šokius, turėtų šachmatų rangą, mylėtų vaikus, kovotų už moterų teises, valdytų savo verslą, uždirbtų milijonus, bet darbe daug laiko nepraleistų… O, ir noriu, kad jo mama mane mylėtų!“

Vėliau paaiškėja, kad jiems tiesiogine prasme niekas netinka. Kai perfekcionistas užmezga santykius su žmogumi, kuris jau yra bent trečdalį to kelio, jis jaučiasi gerokai sulaužęs savo principus. Todėl partneris turi nesavanaudiškai stengtis tapti geresnis. Kitaip tariant, jis jau praėjo atrankos procesą, bet vis dar yra bandomajame laikotarpyje.

 

Nesąmoningai nusikratome atsakomybės

Tai savęs sabotažas, užmaskuotas kaip selektyvumas – mes įtikiname save, kad iš tikrųjų nebijome ir tikrai nenorime intymumo, o tiesiog laukiame ypatingo žmogaus.

Tokio reiklumo ir perfekcionizmo šaknys dažnai slypi santykių baimėje. Reikalavimų sąrašas auga, tinkamas žmogus niekada neatsiranda, bet mes nesąmoningai nusikratome atsakomybės: „Darau viską, ką galiu, tiesiog niekas man netinka.“ Tačiau iš tikrųjų bijome, kad kitas žmogus per daug suartės – matys mus tokius, kokie esame iš tikrųjų. Ir tokius, kokie nesame tobuli, negalės mūsų mylėti, mus vertins ar atstums – todėl žaidžiame saugiai.

Kai kuriems žmonėms iš tiesų sunku įsimylėti – ne todėl, kad jie vengia prisirišti, nėra pasirengę kompromisams ar dar nepaleido buvusiojo. Tai tiesiog jų nervų sistemos ypatybė: impulsai, kurie kitam žmogui sukeltų intensyvių emocijų protrūkį, atrodo gana nuobodūs žmogui, turinčiam žemą emocinį labilumą. Jiems gali būti sunku suprasti savo jausmus, nes jie nepatiria knygose aprašytų ir dainose dainuojamų emocijų sūkurio.

Žemas emocinis labilumas nereiškia, kad niekada neįsimylėsite. Tiesiog jūsų prisirišimas vystysis lėčiau ir santūriau. Nepaisant to, laikui bėgant jis gali tapti labai gilus! Žmonių patiriami jausmai yra unikalūs – kiekvienas supranta, jaučia ir išreiškia meilę savaip.

Kai sakome, kad meilė yra tik jausmas, mes labai supaprastiname dalykus. Įsimylėjimas iš tiesų gali prasidėti nuo emocinio antplūdžio – susidomėjimo, traukos, jaudulio. Tačiau vėliau jis arba išblėsta, arba virsta kažkuo stabilesniu, paremtu ne tik emocijomis. Kitaip tariant, mes pasirenkame būti su žmogumi kiekvieną dieną, matome skirtumus tarp mūsų ir mokomės su jais susidoroti, pamažu atrandame ir tyrinėjame intymumą.

 

Psichika gali suvokti meilę kaip grėsmę

Kaip suprasti, kad negalite, nemokate ar nepajėgiate mylėti? Galbūt tai visai netiesa! Galbūt tai visai ne nesugebėjimas mylėti, o saugaus prisirišimo patirties stoka. Jei praeities santykiai (romantiški su buvusiais partneriais arba ankstesni, su reikšmingais suaugusiaisiais vaikystėje) buvo susiję su skausmu, spaudimu ar nestabilumu, psichika gali suvokti meilę kaip grėsmę. Tokiomis aplinkybėmis žmogus labiau linkęs išmokti atsiriboti, nei įsitraukti.

Šiuolaikinė kultūra neretai išpučia meilės lūkesčius. Atsakymas į klausimą, kodėl žmonės nemoka mylėti (arba mano, kad nemoka), gali slypėti populiariosios kultūros įtakoje. Pavyzdžiui, romantinės komedijos dažnai sukuria nerealius meilės lūkesčius, o psichologija tai laiko vienu iš veiksnių, prisidedančių prie santykių nusivylimo ir baimės dėl jų. Beveik visada akcentuojama įsimylėjimo fazė: matome stiprias emocijas, visiško ryšio jausmą, spartų intymumo augimą – ak, taip ir turėtų būti… Ir tik pažiūrėkite į šių istorijų pabaigas! Pasakojimas baigiasi „ilgai ir laimingai“, ir tai supaprastina intymumo idėją: panaikina mintį, kad santykiai yra procesas, kuriame neišvengiama nusivylimo, nuovargio, konfliktų ir atvėsimo laikotarpių. Kai žmogus su tuo susiduria realiame gyvenime, jis tiesiog nėra pasiruošęs – ir mano, kad kažkas negerai su juo, jo partneriu ar visais santykiais, nors visa tai susiję su įprasta ilgalaikių santykių dinamika.

Meilė dažnai tampa savirealizacijos centru, prasmės ir emocinės paramos šaltiniu personažams (ypač moterims). Taigi galime kalbėti apie skirtingų poreikių suliejimo į vieną objektą riziką: partneris pradedamas suvokti kaip saugumo šaltinis, savo vertės patvirtinimas ir būdas organizuoti savo gyvenimą. Ši lūkesčių koncentracija perkrauna santykius – jie turi atlikti per daug funkcijų, kurios iš tikrųjų yra paskirstytos skirtingoms sferoms.

Dėl to žmogus atsiduria situacijoje, kai tikroji meilės patirtis – su savo sudėtingumu, dviprasmiškumu ir laipsniškumu – neatitinka įvaizdžio. Įtampa kyla dėl šio atotrūkio tarp lūkesčių ir to, kaip iš tikrųjų vystosi intymumas. Būtų geriau perkalibruoti šiuos lūkesčius: meilę vertinti kaip procesą, kuriame yra vietos traukai, atstumui, darbui su savimi ir pokyčiams laikui bėgant – nereikalaujant, kad jūsų jausmai atitiktų kino dramaturgiją.

 

Turėsite išanalizuoti savo prisirišimo stilių

Ką daryti, jei negalite įsimylėti? Pirmas žingsnis kuriant patenkinamus santykius – nustoti juos laikyti manija ir priimti save bei savo gyvenimą tokį, koks jis yra dabar.

Nemylėjimas nereiškia, kad esate  netikę.  Tačiau nepasitikėjimo savimi jausmas gali sustiprėti, jei viską savo gyvenime atidėsime ir lauksime meilės.

Liūdnai sakome sau: „Aš tiesiog negaliu įsimylėti“, bet kartais pamirštame, kad bent jau turėtume leisti tam įvykti. Negalime kontroliuoti savo jausmų ir impulsų, bet galime sukurti palankią aplinką jiems pasireikšti. Dažnesnis išėjimas iš namų, socialinio rato plėtimas ir atvirumas naujai patirčiai yra pamatai, kurie padidina jūsų galimybes rasti tinkamą partnerį.

Jei suprantate, kad nesąmoningai sabotuojate savo santykius, galite su tuo dirbti – savarankiškai arba padedami psichologo. Turėsite išanalizuoti savo prisirišimo stilių, baimes ir įsitikinimus, kad sužinotumėte, kas jus blokuoja. Naudinga suprasti, kaip jūs nusistatote prioritetus, ko iš tikrųjų norite ir kokia turėtų būti jūsų „svajonių komanda“ – ne tokia, kokia yra televizijos laidoje, knygoje ar draugo istorijoje, o jūsų.