sniegopilys.lt
Žinia, sveiki santykiai grindžiami abipuse pagarba, supratimu ir palaikymu, o ne manipuliavimu, kaltinimais ir emociniu spaudimu. Kartais įspėjamieji ženklai skamba subtiliai – ne kaip atviras grubumas, o kaip visiškai įprastos frazės. Jos gali atrodyti nekenksmingos, tačiau pamažu veikia savigarbą, asmenines ribas ir emocinę būseną. Žmogus pradeda abejoti savimi, teisintis, jaustis kaltas arba prisitaikyti, kai to nereikia.
Toksiška kalba subtiliai keičia mūsų elgesį. Tai nebus greitas pokytis. Tačiau mes pamažu pradedame ieškoti savyje trūkumų ir žiūrėti į pasaulį iš šiek tiek žemesnės perspektyvos. O tada – sutikti su nepatogiais dalykais ir toleruoti dalykus, kurių niekada niekam anksčiau neleidote daryti. Tai veikia ne tik santykius, bet ir jūsų gyvenimo kokybę.
Šiame straipsnyje nagrinėsime aštuonias frazes, kurias reikėtų laikyti įspėjamaisiais ženklais. Pateiksiu pavyzdžių iš realių gyvenimo situacijų, papasakotų mano klientų, ir paaiškinsiu, kada laikas apsvarstyti atstumą ar net juodąjį sąrašą.
- „Tu viską priimi per daug asmeniškai“
Arba kita versija: „Tu taip per daug reaguoji“. Tai klasikinis būdas nuvertinti ir numalšinti savo jausmus konflikto metu. Užuot išklausęs ir bandęs suprasti jūsų reakciją, žmogus bando priversti jus suabejoti savo emocijomis. Jis sako: „Tai tavo pačios kaltė, kad esi nusiminusi?“
Tai dažnai daro manipuliuotojai, kurie nenori prisiimti atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus, o tiesiog bando greitai baigti pokalbį.
Viena mano klientė pasakė kolegei, kad jautėsi nejaukiai, kai ji pasisakė apie jos išvaizdą. Tačiau vietoj atsiprašymo ji išgirdo: „Tu per daug reaguoji į viską – tai tik humoras.“ Dėl to jai tapo sunkiau atskirti juokelius nuo įžeidimų, ir ji kiekvieną kartą stengėsi „nereaguoti“. Kol vieną dieną ji suprato, kad nenori eiti į darbą ir jai ten nejauku.
Kaip reaguoti? Ramiai konstatuokite faktą: „Aš neperdedu. Man tai svarbu ir prašau tavęs to nedaryti.“ Jei pokalbis vis tiek susiveda į „problema esi tu ir tavo reakcija“, tai yra aiškus įspėjamasis ženklas. Geriausia su tokiu žmogumi bendrauti kuo mažiau.
- „Jei mane mylėtum, tai…“
Arba taip: „Jei manimi pasitikėtum, tai…“ Tai asmeninių santykių manipuliavimas – skausmingiausia spaudimo forma. Tai pataiko į labai pažeidžiamą vietą – poreikį jaustis svarbiam ir reikalingam. Ir tokios frazės jausmus paverčia kontrolės įrankiu. Kitas žmogus nebeklausia, o kelia sąlygą: turi įrodyti savo meilę ar draugystę. Šiuo metu, bijodami prarasti intymumą, pradedame prisitaikyti, įveikti save – kad tik išlaikytume santykius, net jei tai reiškia, kad pažeisime savo pačių ribas.
Yra daugybė manipuliavimo variantų: „Jei mane mylėtum, būtum atsisakęs kelionės su draugais.“ Arba: „Negali man atsisakyti – juk aš tavo draugas.“ Iš pradžių atšaukiame susitikimus, manydami, kad taip palaikome santykius, arba padarome kas mums nepatogu, užtat patogiu savo „draugui“. O tada gyvename nuolatinėje nuolaidų būsenoje.
Kaip reaguoti? Svarbu atskirti jausmus nuo manipuliavimo. Ramiai paaiškinkite, kad jūsų meilei, pasitikėjimui ir draugystei nereikia įrodymų ar sąlygų ir jie tikrai neturėtų būti šantažo objektas. Stiprus bendravimas užmezgamas, kai abu žmonės sąmoningai pasirenka vienas kitą, o ne siekia asmeninės naudos.
- Visi normalūs žmonės…
Taip prasidedanti frazė visada skamba kaip kone „mirties nuosprendis“. Žmogus neaiškina, nesiūlo ir neaptaria – jis daro spaudimą. Jis naudoja abstrakčią „daugumą“ kaip pavyzdį, kad priverstų jus atlikti konkretų veiksmą. Jis parodo, kad jūsų natūralus elgesys yra neteisingas ir kad tik vienas modelis, tas, kurį propaguoja jis, laikomas vieninteliu teisingu ir normaliu.
Pavyzdžiui, viršininkas paskambina 22.30val. ir reikalauja ataskaitos, o kai jūs atkreipiate dėmesį, kad jau vėlu, jis sako: „Visi normalūs darbuotojai dirba vakare, o jei reikia, ir naktį“. Pavaldinys jaučiasi nejaukiai, nes nenori atrodyti tingus. Taigi, po mėnesio jis tikrina savo žinučių programėles iki vidurnakčio, jaučia nerimą, kai telefonas vibruoja, ir nebeskiria darbo nuo asmeninio gyvenimo. Norma jam tapo primesta.
Kaip reaguoti? Nukreipkite pokalbį nuo abstraktaus prie konkretaus. Ramiai pasakykite: „Tai jūsų asmeninis standartas, o ne universalus. Ir tikrai ne mano.“ Jei kitas asmuo ir toliau kalba apie „normalius žmones“, bendravimas su juo turi būti struktūrizuotas griežtai pagal rašytinį protokolą.
Darbo valandos nustatomos iš anksto, skubumas nustatomas ne pagal nuotaiką, o pagal susitarimą, o visos užduotys nustatomos raštu.
Tokiu būdu, atsakydami į frazę „Visi normalūs žmonės atsako bet kuriuo metu“, galite ramiai pasakyti: „Dirbu iki 19.00 val. Prašome visus skubius klausimus siųsti iki tol arba užregistruoti juos kaip užduotį kitai darbo dienai.“ Nuo šiol dialogas nebebus grindžiamas spaudimu ir manipuliavimu – tik taisyklėmis, faktais ir supratimu, kad negalėsite „peržengti normos“. Suprantama, ko gero daugelis jūsų to ir neišdrįstų padaryti, nes bijo būti atleidžiami iš darbo.
- „Jūs tiesiog nesuprantate, kaip viskas veikia“
Tai subtilus būdas sumenkinti savo oponentą pokalbyje be atvirų įžeidinėjimų. Vietoj sąžiningo dialogo ir pasikeitimo nuomonėmis iš karto sukuriama hierarchija: vienas „žino“, o kitas „nesupranta“. Tai sukuria priklausomybę ir verčia jaustis nekompetentingam, atimtam iš teisės priimti sprendimus ar net reikšti nuomonę. Dažnai noras kontroliuoti situaciją ir kitą asmenį slepiamas po rūpesčiu dėl „teisingos dalykų tvarkos“.
Pavyzdžiui, mokant praktikantą, lengva atgrasyti nuo bet kokios iniciatyvos viena fraze: „Jūs nesuprantate, kaip viskas veikia mūsų įmonėje: atlikite jums paskirtą darbą ir nesikiškite į jį.“ Naujokas greičiausiai nustos reikšti savo pasiūlymus ir idėjas, net kai matys aiškias augimo galimybes. Visa tai daroma tam, kad neatrodytų nekompetentingas.
Kaip reaguoti? Nesitaikstykite su „nesuprantančio“ vaidmeniu. Užduokite klausimus, prašykite paaiškinimų, reikalaukite skaidrumo. Jei kas nors ir toliau save iškelia aukščiau už jus ir atmeta jūsų nuomonę, tai ne žinios, o galios jausmas. Tokiuose santykiuose svarbu išlaikyti savo poziciją ir vengti pavaldumo.
- „Tu esi kaltas dėl visko, kas vyksta“
Tai dar vienas klasikinis būdas priversti jus jaustis kaltu ir gėdingai be jokio realaus pagrindo. Užuot aptarę situaciją ir radę bendrą sprendimą, jie bando įtikinti jus, kad visos problemos kyla tik dėl jūsų veiksmų ar trūkumų. Tai kenkia jūsų pasitikėjimui savimi ir trukdo konstruktyviam dialogui.
Pavyzdžiui, viršininkas sako: „Jei nesilaikysite terminų, tai jūsų pačių kaltė.“ Ir vis dėlto jie ignoruoja tikrąsias priežastis – pavyzdžiui, išteklių trūkumą ar besikeičiančius reikalavimus. Dėl to darbuotojas pradeda prisiimti per didelį darbo krūvį, bijodamas pasirodyti neatsakingas. Ir tai yra tiesiausias kelias į perdegimą.
Kaip reaguoti? Atskirkite konstruktyvią kritiką nuo nepagrįstų kaltinimų ir grąžinkite pokalbį prie faktų ir aplinkybių. Darbe tai reiškia aptarti terminus, užduotis ir išteklius, o ne kaltinti kitus dėl nesėkmės. Jei situacija kartojasi, pabandykite kiekvieną užduotį dokumentuoti popieriuje ir susirašinėdami, kad išvengtumėte bandymų kaltinti ką nors kitą.
Šeimos aplinkoje svarbu kalbėtis apie situaciją ir jausmus, o ne kaltinti ką nors dėl „blogo charakterio“ ar „netinkamo elgesio“. O jei asmuo ir toliau tai daro, nutraukite tokius pokalbius, sakydami: „Nekaltink manęs dėl visko – aptarkime situaciją išsamiai.“
- „Net nenoriu su tavimi apie tai diskutuoti“
Kai vaikams kažkas nepatinka, jie tiesiog tai pasako. Mechanika čia panaši. Ši frazė atrodo kaip kategoriškas atsisakymas vesti dialogą ir nenoras ieškoti sprendimo. Užuot bandžius suprasti vienas kitą ir užmegzti bendravimą, viena konflikto šalis tiesiog užtrenkia duris pokalbiui.
Tai blokuoja galimybę išspręsti nesusipratimus, sumažina komandos efektyvumą ir atima iš kitos šalies galimybę pasisakyti.
Šią frazę gali vartoti bet kas – kolega, pažįstamas ar mylimas žmogus. Įsivaizduokite: jūsų rate pradeda sklisti nemalonus gandas ir sužinote, kad jį inicijavo konkretus asmuo. Kai bandote išsiaiškinti situaciją, atsakymas būna: „Net nenoriu su tavimi apie tai diskutuoti“. Tokiu būdu kita šalis ne tik nutraukia dialogą, bet ir sąmoningai užkerta kelią prieigai prie kitos įvykių versijos, atimdama iš situacijos galimybę išsiaiškinti situaciją ir rasti objektyvų sprendimą.
Kaip reaguoti? Jei susiduriate su tokiu „užsidarymu“, nesitenkinkite tyla. Pabandykite pasakyti: „Man svarbu suprasti situaciją – pasikalbėkime, kai būsite pasiruošę.“ Jei toks elgesys tampa sisteminis ir blokuoja procesus, svarbu įtraukti patikimą trečiąją šalį, kuri galėtų įvertinti konfliktą iš išorės ir pateikti nešališką nuomonę.
- „Aš tai darau dėl tavęs“
Tai tiesioginis savo sprendimų ir veiksmų primetimo pateisinimas, ignoruojant arba menkinant kito žmogaus nuomonę ir jausmus. Iš pirmo žvilgsnio ši frazė atrodo kaip meilės ar atsakomybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tai yra pasirinkimo laisvės apribojimas. Spaudimas verčia prisitaikyti prie kito žmogaus lūkesčių.
Pavyzdžiui, mama nuo labai ankstyvo amžiaus priima sprendimus už savo vaiką, aiškindama: „Aš tai darau dėl tavęs, dėl tavo gerovės, aš žinau, kas teisinga.“ Laikui bėgant, vaikas praranda supratimą, ko jis iš tikrųjų nori, ir negali savarankiškai reikšti savo nuomonės.
Kaip reaguoti? Svarbu nustatyti ribas net ir artimuose santykiuose ir pamažu atgauti savo teisę rinktis. Tai nereiškia išsiskyrimo ar santykių atšalimo, ypač jei situacija susijusi su tėvais. Kalbama apie bendravimo formato keitimą. Pavyzdžiui, „Vertinu jūsų rūpestį, bet man svarbu pačiam priimti sprendimus ir išbandyti įvairius dalykus.“ Arba „Man reikia pačiam išsiaiškinti, ko noriu.“
Jei jūsų mylimas žmogus ir toliau reikalauja priimti sprendimus už jus, verta sumažinti jo dalyvavimą jūsų sprendimuose: neaptarinėkite kiekvieno žingsnio iš anksto ir neprašykite jo pritarimo.
- „Esu toks žmogus, kurio negali pakeisti“
Ir galiausiai – tikra aklavietė, nutraukianti bet kokius derybų bandymus. Prisidengiant sąžiningumu, pripažįstamas toksiškumas: žmogus pareiškia, kad neketina keistis ir prašo prisitaikyti prie jo. Tai tiesioginis atsakomybės už jo paties veiksmus neigimas.
Įsivaizduokite situaciją: kolega nuolat vėluoja į susitikimus ir nevykdo įsipareigojimų, o susidūrus su juo atsako: „tiesiog esu toks žmogus ir manęs niekas negali pakeisti“. Dėl to kiti darbuotojai yra priversti prisitaikyti prie jo ritmo ir imtis papildomo darbo.
Kaip reaguoti? Atskirkite asmenybę nuo elgesio: „Namuose gali būti kuo nori, bet man toks formatas netinka“. Jei žmogus nėra pasiruošęs dialogui ir pokyčiams, laikas sumažinti ar apriboti su juo kontaktą. Nuolatinis kito žmogaus „nepakeičiamumo“ pateisinimas kenkia emocinei sveikatai.
Psichologė Angelė Kazlauskienė
________________
Jei norėtumėte užduoti klausimų apie draugystę, tarpusavio (intymius) santykius su vaikinu/mergina, seksualinės orientacijos ir kitais jus dominančiais klausimais, rašykite mums el. pašto adresu: redakcija@sniegopilys.lt
