sniegopilys.lt
1849 metų kovo 1 dieną Louise ir Charles-Emile Monnierų šeimoje gimė mergaitė, vardu Blanche, tačiau jos likimas privers visą pasaulį pašiurpti.
Motina negalėjo net įsivaizduoti savo dukrai labiau netinkamo vyro
Tuo metu šeimoje jau buvo vienas vaikas – metukų berniukas Marcelis, tad tėvai ypač džiaugėsi dukrelės gimimu.
Monnier‘ai buvo turtingi, kilę iš senos Prancūzijos Puatjė miesto šeimos palikuonių, turėjo puikią reputaciją ir skyrė daug pinigų labdarai. Šeimos galva Charles-Emile taip pat ėjo prestižines Puatjė universiteto filologijos fakulteto dekano pareigas ir buvo labai gerbiamas žmogus mieste. Atrodytų – gyvenk ir būk laimingas, augink vaikus, tačiau ne viskas buvo tobula šioje kilmingoje šeimoje.
Blanche mama Louise Monnier vadovavo viskam namuose. Madam Monnier buvo ryžtingo ir stiprios valios charakterio moteris. Ji laikė savo vyrą ir du vaikus geležiniame kumštyje. Bet Louise Monnier buvo ne tik valdinga ir griežta ponia, bet ir sunkaus charakterio.
Blanche brolis Marcelis Monnier‘is su pagyrimu baigė vidurinę mokyklą ir įgijo teisininko išsilavinimą. Jis niekada neprieštaravo savo motinai, bijodamas jos griežto charakterio.
Tačiau motinos ir dukters santykiai buvo sudėtingi. Skirtingai nei vyrai, abi moterys buvo vienodai stiprios ir užsispyrusios, todėl nuolatos ginčijosi.
Mažoji Blanche užaugo kaip paprasta mergaitė ir mažai kuo skyrėsi nuo savo bendraamžių. Paauglystėje ji pražydo tarsi gėlė ir virto tikra gražuole. Draugai ją apibūdino kaip itin gležną ir geranorišką merginą.
Gerbėjai numynė jos namo slenksčius, tačiau Blanche neskubėjo jiems atsakyti. Ji buvo romantiškos ir svajingos prigimties, laukė tikros meilės, tačiau meilė neskubėjo. Ir tik būdama 25 metų Blanche pagaliau sutiko vyrą, už kurio norėjo ištekėti. Jos išrinktasis buvo šalia gyvenęs advokatas Victoras Calmeilas.
Tačiau motina Louise Monnier negalėjo net įsivaizduoti savo dukrai labiau netinkamo vyro. Jis buvo ne tik daug vyresnis už Blanche ir kilęs iš neturtingos šeimos, bet ir užkietėjęs respublikonas, todėl iki panagių konservatyviai Monnierų šeimai tai buvo visiškai nepriimtina.
Tėvai, ypač motina kaip įmanydama priešinosi šioms vestuvėms, tačiau dukra buvo atkakli.
Kas nutiko tą dieną, tiksliai nežinoma, tačiau 1875 metais kovo 1 dieną, per savo 26-ąjį gimtadienį, Blanche Monnier buvo įkalinta mažame kambarėlyje savo tėvų namo palėpėje. Ir užrakino ne koks maniakas, o jos pačios motina. Louise Monnier netgi uždarė langines, kad į palėpę nepatektų nė vienas saulės spindulys. Ji pasakė Blanche, kad paleis ją tik tuo atveju, jei mergina atsisakys ištekėti už Victoro Calmeilo.
Merginos tėvas ir brolis bijojo prieštarauti rūsčiajai madam Monnier, todėl nesikišo. Iš pradžių jie tikėjosi, kad nusiraminusi moteris išleis dukrą. Tada niekas negalėjo net pagalvoti, kad Blanche neišeis iš kambario palėpėje 26 metus.
Ateityje sklis gandai, kad Louise Monnier tokiu būdu bandė apsaugoti savo dukrą. Neva vaikystėje Blanche kankino be jokios priežasties pykčio ir isterijos priepuoliai, todėl mergaitei grėsė psichiatrijos ligoninė, o mama nesugalvojo nieko geriau, kaip uždaryti nelaimingąją palėpėje.
Bet madam Monnier pasakė visiems savo pažįstamiems, kad Blanche pabėgo. Viešumoje jie vaizdavo sielvartą ir net kreipėsi į policiją, kad padėtų surasti „paleistuvę“. Nuo savo tėvų neatsiliko ir sūnus Marcelis, kurio valią ilgą laiką slopino valdžios ištroškusi motina. Vaikinas niekada nesiėmė jokių veiksmų, kad padėtų seseriai.
Taip bėgo dienos, savaitės ir metai…
Sūnus toliau gyveno su motina, padėdamas jai saugoti baisią paslaptį
1877 metų gegužės 16 dieną Prancūzijoje kilo konstitucinė krizė, kurios metu prezidentas ir įstatymų leidžiamoji valdžia bandė pasidalyti valdžią. Daugelyje valstybės institucijų įvyko esminių pokyčių. Nukentėjo ir Monnierų šeima. Blanche tėvas Charles-Emile Monnier buvo pašalintas iš Puatjė universiteto filologijos fakulteto dekano pareigų. Tai jam buvo didelis smūgis. Vyras nerado sau užsiėmimo ir galiausiai prarado bet kokį norą gyventi. Jis mirė 1882 metais, o jo dukra ir toliau gyveno apgailėtinai kaip belaisvė.
Blanche brolis Marcelis niekada nebuvo vedęs. Po tėvo mirties jis toliau gyveno su motina, padėdamas jai saugoti baisią paslaptį.
1885 metais mirė ir Blanche mylimas žmogus Victoras Calmeilas. Istorija nežino, kaip jis reagavo į merginos dingimą ir ar bandė jos ieškoti. Kas žino, galbūt jam taip ir nepavyko atsigauti po mylimosios netekties? O gal jis manė, kad Blanche pabėgo ir jį paliko? Dabar niekas to nesužinos.
1896 metais miršta ir vienintelė tarnaitė, kuri savaip mylėjo Blanche ir tikrai ja rūpinosi. Nuo tos dienos Blanche Monnier gyvenimas galų gale nugrimzdo į beviltišką tamsos ir nevilties bedugnę.
Tik 1901 metais gegužės 23 dieną į Puatjė miesto policijos nuovadą atkeliavo anoniminis laiškas, kuriame rašoma, kad adresu: Rue de la Visitation 21 yra priverstinai laikoma užrakinta moteris.
„Generaline prokurore, turiu garbės pranešti jums apie itin rimtą incidentą. Kalbu apie senmergę, uždarytą madam Monnier namuose, badaujančią ir pastaruosius dvidešimt penkerius metus gyvenančią dvokiančioje lovoje – vienu žodžiu, savo išmatose“, – buvo rašoma laiške.
Policininkai išsiaiškino, kad rašte minimas namas priklauso Monnier šeimai. Šie ponai buvo geros reputacijos, kilmingi ir niekam nebūtų atėję į galvą ką nors panašaus įtarti. Tačiau generalinis prokuroras tiesiog negalėjo palikti laiško nuošalyje ir nesiimti priemonių. Nurodytu adresu jis išsiuntė policijos komandą, kad įsitikintų, jog tai ne kažkieno kvailas pokštas.
Policijai iš karto nepavyko patekti į namą. Pasibeldus jiems durų niekas neatidarė, tačiau jie išgirdo žingsnius ir pamatė, kaip ant langų plaikstosi užuolaidos.
Į vidų įsiveržę policininkai ypač kruopščiai apžiūrėjo namus, nes dabar nebebuvo tokie tikri, kad anoniminis raštelis tėra šmeižėjų gandas. Namo atmosfera buvo sunki ir įtempta, tarsi senas dvaras saugotų kokią baisią paslaptį.
Policija palėpę pasiekė pačiame gale, nes tada jau jų užsidegimas buvo kiek atvėsęs. Kai pagaliau durys buvo atrakintos, į jų nosis tvokstelėjo stiprus, bjaurus kvapas. Pačioje palėpėje jie aptiko moterį, kuri sėdėjo ant lovos, prisidengusi antklode ir prisimerkusi nuo neįprastai ryškios šviesos.
Taip Blanche atrodė tą dieną, kai ją pagaliau rado policija, atlikusi kratą Monnierų namuose.
Taigi, buvo atrasta nelaimingoji Blanche Monnier. Tuo metu jai jau buvo 52 metai, o jos svoris vos viršijo 25 kilogramus. Jos tamsūs plaukai buvo labai išaugę ir susipynę į kietas raizgynes. Ji siaubingai išsigando ir nesuprato, kas vyksta.
Vėliau venas policininkų ataskaitoje parašė: „Iš karto davėme įsakymą atrakinti duris. Tai buvo padaryta labai sunkiai. Senos tamsios užuolaidos buvo padengtos storu dulkių sluoksniu. Kad atidaryčiau langines, turėjau jas nuimti nuo vyrių“.
„Nelaimingoji moteris gulėjo visiškai nuoga ant supuvusio šiaudinio čiužinio. Aplink ją susiformavo savotiška ekskrementų pluta, mėsos gabalėliai, daržovės, žuvis ir pūvanti duona… Taip pat matėme austrių kiautus ir vabalus, lakstančius aplink mademoiselle Monnier lovą. Iš kambario sklindantis kvapas buvo toks bjaurus, kad neįmanoma buvo kvėpuoti. Ir mes nebegalėjome ten likti tęsti tyrimo“, – užrašė kitas policininkas savo pirmuosius įspūdžius apie Blanche Monnier.
Beveik tris dešimtmečius įkalintoji savo kojomis išėjo iš kambario palėpėje, apsivyniojusi antklode. Ji buvo nuvežta į „Hotel Dieu“ ligoninę, tačiau gydytojai bijojo ką nors prognozuoti. Moteris buvo taip stipriai išsekusi, kad jie rimtai išsigando dėl jos gyvybės. Slaugytojos Blanche nukirpo ilgus, kenkėjų užkrėstus plaukus, kurie per įkalinimą buvo pavirtę į vieną didelį raizginį, o po to iškart išmaudė Blanche. Moteris tikrai apsidžiaugė. Ji nuolat kartojo, kaip gera būti švariai ir kokia dėkinga, kad buvo išlaisvinta. Tačiau Blanche ilgai vengė saulės spindulių. Ir nieko keisto – juk ji 26 metus praleido visiškoje tamsoje.
Niekada visiškai neatsigavo po to, kas nutiko
Blanche Monnier ligoninėje pradėjo pamažu grįžti į gyvenimą. Jei, žinoma, tai būtų galima taip pavadinti…
Louise Monnier buvo suimta tą pačią dieną. Per kratą ji buvo visiškai rami, sėdėjo svetainėje taip, lyg nieko ypatingo nevyktų. Taip pat buvo suimtas ir Marcelis Monnier, įtariamas prisidėjęs prie šio nusikaltimo.
Netrukus įvyko teismo posėdis, kuriame Marcelis Monnier tvirtai ir be kompromisų pareiškė, kad dėl visko, kas jai nutiko, kalta pati Blanche. Brolis tvirtino, kad ji buvo psichiškai nestabili, rodė agresijos ženklus savo artimiesiems. O pats faktas, kad ji pasirinko likti palėpėje, užuot išsiskyrusi su mylimuoju, kalbėjo pats už save. Marcelis Monnier taip pat patikino, kad Blanche niekada nebandė pabėgti, o tiesiog susitaikė su savo likimu.
Tačiau policija buvo įsitikinusi, kad šis pareiškimas melagingas. Juk prireikė viso būrio policijos pareigūnų, kad nuimtų sunkias langines nuo langų. Kaip susilpnėjusi Blanche galėtų susidoroti su šiuo darbu?
Į teismą liudyti atvykę Monnierų šeimos kaimynai pasakojo retsykiais girdėję moterų klyksmą pro užtvertą langą. Bet jie niekada nieko nedarė.
Tai, kad Blanche nebuvo pavojinga ir agresyvi visuomenei, liudijo ir jos elgesys ligoninėje. Moteris buvo labai rami ir draugiška, ne vienas žmogus neturėjo dėl ko skųstis.
Louise Monnier buvo pripažinta kalta ir pasodinta į kalėjimą. Tačiau ji ten išbuvo tik 15 dienų. Arba nuo senatvės, arba nuo patirto jaudulio (nors išoriškai ji atrodė visiškai rami ir nesijaudino), Louise Monnier mirė kalėjime.
1901 metais spalio 11 dieną Marcelis Monnier buvo nuteistas kalėti 15 mėnesių už bendrininkavimą atliekant priverstinį įkalinimą. Tačiau, būdamas teisininku, jis pateikė apeliaciją ir 1901 metais lapkritį buvo paleistas.
Antrajame teismo procese Marcelio Monnier advokatas patikino, kad jo klientas pats buvo jo motinos auka, o ne jos nusikaltimo bendrininkas. Vienintelis dalykas, kuriuo jis galėjo būti apkaltintas, buvo neveiklumas. Tačiau tais laikais Prancūzijoje neveikimas nebuvo kriminalinis nusikaltimas.
Tame teismo posėdyje buvo apklaustos ir Monnierų namuose dirbusios kambarinės. Jos tvirtino, kad Blanche sirgo nepagydoma liga ir bet kokia jos priežiūra buvo nenaudinga.
Po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, Marcelas Monnier pardavė visą savo motinos turtą, išskyrus patį namą, adresu: Rue de la Visitation Nr.21, ir išvyko į Ciboure. Jis mirė 1913 metais birželį Minijoje.
Blanche Monnier niekada visiškai neatsigavo po to, kas nutiko. Ji buvo gydoma ir priaugo svorio, bet neturėjo kur eiti. Vienintelis jos likęs giminaitis buvo brolis, bet ji nenorėjo nieko apie jį girdėti. Todėl likusį gyvenimą ji praleido psichiatrinėje ligoninėje, kur mirė 1913 metais spalio 13 dieną, vos keliais mėnesiais vėliau už brolį.
parengė Vytautė Jogailaitė
